Nepilnamečių muštynes nutraukusi moteris: šalia buvo vyrų, bet jie nieko nedarė

Aplinkiniai tik stebėjo ir filmavo

„Turėjau susitikimą viešbučio „Radisson“ kavinėje. Jam pasibaigus rengiausi ir ketinau eiti apmokėti sąskaitą. Tačiau pastebėjau, kad žmonės, sėdintys prie gretimo staliuko, žiūri pro langą ir kažką filmuoja. Vedina smalsumo priėjau pažiūrėti ir aš. Pamačiau, kad tarp viešbučio ir prekybos centro CUP esančioje aikštelėje, ant paaukštinimo, panašaus į užvažiavimo takelį, skirtą neįgaliesiems, kur šiuo metu vyksta statybos darbai, vienas berniukas mušė ir spardė kitą vaiką. Tuo metu aplink sustojusios jų bendraamžės, maždaug 14-16-kos metų, viską filmavo ir juokėsi“, – prisiminė įvykio liudininke tapusi Justina.

Vilnietė neslėpė, matant minėtą situaciją, jai kone užvirė kraujas ir moteris jau buvo pasiruošusi bėgti skirti nepilnamečių, tačiau iš greta buvusių žmonių palaikymo nesulaukė. Jie ją ragino neskubėti, nes esą kažkas jau išsiuntė trumpąją SMS žinutę su pranešimu.

„Pagalvojau: „Kokią SMS?“, kam viso to reikia, jei galbūt tuoj prie pat mūsų akių sumuš vaiką iki nežinia kokio sveikatos sutrikdymo lygio. Nieko nelaukdama pasakiau viešbučio darbuotojui, kad pasaugotų mano daiktus, nes aš einu į lauką, nes pamačiau muštynes ir reikia kažką daryti“, – detalizavo pašnekovė.

Bėgo suvaldyti situacijos

Išbėgusi į lauką moteris sakė šaukusi iš visų jėgų: „Berniukai, nustokite muštis!“. Tačiau, kadangi, kaip jau minėta, aikštelėje tarp pastatų, kur viskas vyko, vykdomos statybos, garsiai ūžė vėjas ir tikriausiai vaikai nieko negirdėjo arba nenorėjo girdėti.

Skubėdama link įvykio vietos mačiau, kad mušamas vaikas laikėsi už nosies. Tikriausiai bėgo kraujas. Vėl ėmiau garsiai rėkti, kol pagaliau nepilnamečiai muštynių dalyviai atkreipė į mane dėmesį.

„Sugrįžau į viešbučio kavinę ir pasakiau, kad pasiimu savo daiktus, bet netrukus sugrįšiu, kai tik išskirsiu besimušančius paauglius. Skubėdama link įvykio vietos mačiau, kad mušamas vaikas laikėsi už nosies. Tikriausiai bėgo kraujas. Vėl ėmiau garsiai rėkti, kol pagaliau nepilnamečiai muštynių dalyviai atkreipė į mane dėmesį ir pradėjo skirstytis. Stovėdama minėto pakilimo takelio apačioje, sugėdinau ir muštynes stebėjusias mergaites, paklausdama, kodėl jos stovi ir juokiasi, kai mušamas kitas vaikas. Pirmiausiai arčiau manęs priėjo tas paauglys, kuris mušė savo bendraamžį. Subariau ir jį, klausdama, kaip galima šitaip elgtis – muštis viešoje vietoje, kone gatvėje. Jis bandė aiškinti, kad čia nieko tokio. Tačiau pasakiau jam, kol prie manęs neateis muštas vaikas ir pati neįsitikinsiu, kad jis – sveikas ir gyvas, aš niekur neisiu“, – pasakojo Justina.

Po pastarojo sakinio pilietiška vilnietė iš toli matė, kai prie talžyto nepilnamečio priėję bendraamžiai muštynių stebėtojai rusiškai jam tarstelėjo: „Eik ir pasakyk, kad viskas gerai“. „Vaikas priėjo prie manęs, vieno skruosto apačioje jam buvo praskelta, tačiau kraujas nebėgo. Nosis atrodė taip pat patinusi, bet berniukas buvo sąmoningas, kalbėjo. Pasakė, kad viskas gerai. Paklausus, ar iškviesti policiją ar medikus, vaikas atsisakė dar kartą tardamas, jog jam viskas gerai ir pagalbos nereikia. Nežinojau, kaip pasielgti. Tačiau, jei būčiau pamačiusi mėlynę ar kraują, tikrai būčiau iškvietusi medikus“, – atviravo moteris.

Šiurpą kelianti aplinkybė

Vis dėlto visoje šioje situacijoje labiausiai šiurpą kėlęs momentas esą buvo tas, kad nors aplink buvo ir daugiau suaugusiųjų, mačiusių, kas vyksta, bet visi jie liko nuošalyje ir nepadėjo Justinai suvaldyti esamos situacijos.

„Viešbučio kavinėje aplink mane buvo vien suaugę žmonės, gatvėje taip pat netrūko praeivių, stovėjo taksi automobiliai, statybvietėje buvo ir traktoristų. Tik pagalvokite, – stiprūs vyrai, kuriems tikriausiai užtektų vien šūktelėti besimušantiems vaikams ir viskas baigtųsi, niekas nesiryžo. Abejingumas – didelė mūsų dienų problema. Susimąsčiau, ką tuo metu, kai buvo mušamas, galvojo tas vaikas. Gal jis matė praeinančius žmones, bet nedrįso jiems pasakyti, nes jį apsupusių bendraamžių buvo daugiau. O galbūt pagalvojo, jog jis nerūpi suaugusiesiems. Pagalvojau, jeigu mano vaikams kada nors atsitiktų kažkas panašaus, kaip būtų gera, kad kažkas įsikištų ir sustabdytų muštynes. Tokiu būdu ir vaikai suprastų, kad jie rūpi visuomenei“, – svarstė pilietiška vilnietė.

Rekomendavo, kaip elgtis

Apie vasario 12-osios vidurdienį įvykusią situaciją, kurios liudininke tapo Justina, portalo diena.lt žurnalistai papasakojo Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato (VPK) Viešosios tvarkos valdybos Prevencinės ir administracinės veiklos skyriaus viršininkui Jevgenijui Liepiui.

Paklaustas, kaip tokiais atvejais, kai, pavyzdžiui, viešoje erdvėje matomos muštynės, reikėtų elgtis žmonėms, pareigūnas patarė pirmiausiai apie įvykį pranešti policijai telefonu 112 nurodant tikslią vietą, adresą. J. Liepis, akcentavo, jog laukiant, kol atvyks pareigūnai, praeiviams vis dėlto nerekomenduojama skubėti nutraukti muštynes, nes patys gelbėtojai gali tapti nukentėjusiaisiais.

„Geriausia būtų įsidėmėti kuo daugiau smurtautojo požymių arba nufilmuoti, nufotografuoti įvykio dalyvius, kad po to būtų galima juos identifikuoti. Jei incidentas pasibaigia iki policijos atvykimo, patartina įsidėmėti, kuria kryptimi ir kokiu būdu smurtautojas pasišalino – automobiliu, dviračiu ar panašiai“, – kalbėjo jis.

Tokiu atveju, jei būtų gautas pranešimas, kad nepilnametis sumušė kitą nepilnametį, pasak Viešosios tvarkos valdybos Prevencinės ir administracinės veiklos skyriaus viršininko, pareigūnai tikrai sureaguotų ir tikrintų informaciją. Tyrimo metu esą taip pat paaiškėtų ir galimos atsakomybės, kurios grėstų skriaudėjams.

„Kai daug žmonių mato tą patį įvykį, niekas nepraneša dėl to, kad mano, jog pareigūnams praneš kas nors kitas. Jau atliktas ne vienas tyrimas. Kai kurios situacijos netgi imituotos. Tokiais atvejais pranešimų arba nebuvo gauta, arba buvo gauta vos vienas kitas. Tačiau, kai žmogus tam tikroje situacijoje atsiduria vienas, jis imasi atsakomybės, nes žino, kad niekas kitas nepraneš. Tai – tam tikri psichologiniai momentai“, – kartais ne itin pilietišką visuomenės elgesį argumentavo J. Liepis.