Zuikių istorijos sostinėje: paleiskit, sėdėjau 10 metų

Pamiršta aktyvinti bilietą

Ne taip atlaidžiai žiūrima į pensininkus, kurie kaip susitarę tvirtina tą patį (ir beveik neabejotina, kad jų žodžiai – nuoširdi tiesa): "Taigi bilietą pasipildžiau iškart po švenčių, priglaudžiau prie komposterio – tikrai pyptelėjo, girdėjau. Nematau aš tų jūsų raidyčių, kas ten parašyta." Tokį pasiaiškinimą aršiai nusiteikusi pensininkė dar pagražina istorijomis apie mažą pensiją, ligas, vaistus, kurių niekada nebenusipirks, ir bando įbauginti kontrolierius: "Taip taip, radote ką nubausti. Šito aš tai jau tikrai nepamiršiu, žinokite."

Tas pats nutinka ir su dar trimis pensininkais, kurie, kaip paaiškėja, vilniečio kortelę iš tiesų pasipildė mėnesiui, tačiau jos neaktyvino įlipę į autobusą ar troleibusą. Su ašaromis akyse senyva moteris glamžo kvitą, kuriame parašyta – 30 litų. "Tai imkit, va, imkit paskutinius pinigus", – teškia ji 30 litų ant staliuko, tačiau kontrolieriai mandagiai paaiškina, kad "grynųjų operacijų nevykdo" ir kad baudą teks susimokėti naudojantis elektronine bankininkyste.

"Tai kur čia... Jums panašu, kad internetą turiu?" – į paniką puola moteris. Tada ji nuraminama, kad baudą galima susimokėti ir banke ar prekybos centre, loterijos terminale. "O pašte negalima?" – "Ne", – atsako jai.

Dar viena zuikių kategorija – vėluojantys pas gydytojus. "Man tomografija", "tyrimai už 10 minučių, į Kauno gatvę nespėsiu" – tokiems skundams kontrolieriai taip pat neskiria didesnio dėmesio, o tiesiog maloniai pasiūlo palaukti. "Oi, ačiū labai jums, geros dienos, sveikatos jums. Labai ačiū", – mandagumas prasiveržia vienam bedarbiui, išgirdusiam, kad grėsusi 100 litų bauda sumažėjo iki 30 litų, jei tik spės ją susimokėti per 10 dienų.

Pasigailėkite kalinio

"Žiūrėkit, sėdėjau 10 metų, matot? Tai paleiskit, neturiu laiko", – kažkokią suglamžytą pažymą kiša sunkiai nuspėjamo amžiaus vyriškis, nuo ryto kvepiantis "šventėmis". "Susisiekimo paslaugų" darbuotoja gilinasi į raštą, palinksi galva ir pasiūlo "pasėdėti dar šiek tiek". "Įvertinsim, nė neabejokit", – buvusiam kaliniui vis tiek lieka nežinia, ko tikėtis po tokio atsakymo.

Beje, trumpą bei nemalonią pažintį, apkartintą dar ir stringančio kompiuterio bei užsikertančio spausdintuvo, bandoma sušvelninti familiarumu – į laukiančius baudų kreipiamasi vardais. Tačiau daugelio nuotaikos nepataiso ir toks bičiuliškumas. Ypač tų, kurie, savo nelaimei, vyksta be dokumentų (įdomu, kad dažniausiai tai – dirbantys žmonės, tik vienas kitas "asocialas"). Jiems siūloma rinktis: arba laukti iki 3 valandų autobusiuke ir tuomet vykti į artimiausią policijos komisariatą, arba kokiu nors būdu gauti dokumentus. Bene visiems dokumentus per pusvalandį ar valandą gauti pavyksta, juos atveža draugai ar artimieji. Įsiplieskus diskusijai, ką daryti, jei neturi dokumentų ir akivaizdu, kad į darbą vėluosi bent porą valandų, atsirado puikiai tai išmanančių. "Tai tau reikia tik užsirašyti mikriuko numerį, duosi kvitelį – ir bus pateisinama priežastis", – pataria vienas nubaustasis.

"O iš kur aš gausiu, aš gi iš Panevėžio, ten mano dokumentai. Tai ką siūlote?" – klausia jauna moteris, 10 metų sėdėjusio kalinio palydovė. "Tai jis su jumis? Gal užteks ir jo duomenų", – nuramina kontrolieriai.