Aplinka besirūpinančios organizacijos rengia akcijas ir įspėja: jei žmogus nesiims jokių papildomų veiksmų, po mažiau nei penkerių metų Lietuvoje kaštonų gali nebelikti.

Apie tai, kiek didelė yra ši problema, jos sprendimo būdus, dabartinę situaciją ir akcijas, į kurias turėtų įsitraukti kiekvienas šalies gyventojas, kalbamės su viena projekto „Gelbėkim kaštonus“ organizatorių Rūta Šetikaite.

Kiek metų Lietuva susiduria su šia problema?

Masiškas kaštonų lapų džiūvimas ir rudavimas - mikrodrugio keršakandės padarinys. Šie vabzdžiai, kilę iš Makedonijos, pasaulyje išplito 1985 m., o Lietuvoje pastebėti 2007 m. Įdomus faktas yra tai, kad iš viso suskaičiuojama apie 1000 keršakandžių rūšių (Lietuvoje - 90).

Kaip jos atsirado mūsų šalyje?

Kaip jau minėjau, plisdamos pasauliniu mastu, keršosios kandelės neaplenkė ir Lietuvos, nes patys kaštonai nėra visiškai lietuviškas produktas: šis medis atkeliavęs į mūsų šalį iš Balkanų. Tad logiška, kad paskui jį atsekė ir kenkėjas. Ir, nors šis medis atsparus daugeliui ligų, nuo puolančių vabzdžių apsiginti negali.

Kokia yra dabartinė situacija: jų daugėja, mažėja?

Keršosios kandelės nuo 2007 m. sparčiai plinta visoje šalyje. Didžiausia šiuo metu vyraujanti problema yra ta, kad šie mikrodrugiai neturi natūralių priešų: jų nelesa paukščiai, neatakuoja kiti vabzdžiai. Kitaip tariant, jie yra kone idealiai prisitaikę prie esamos aplinkos. Ekologijos specialistai viliasi, kad gamta nė vienai rūšiai neleidžia iškilti „per aukštai“ ir galiausiai vis viena tų priešų atsiranda (arba populiacija sunaikina pati save), tačiau ar galime sau leisti sėdėti sudėjus rankas, kai akyse džiūsta vienas gražiausių šalies medžių?

Kokie yra keršakandžių naikinimo ir kaštonų saugojimo būdai?

Ekologiškiausias ir aplinkai draugiškiausias būdas mažinti keršakandžių populiaciją - rinkti, grėbti nukritusius sudžiūvusius lapus (jie ima pamažu kristi rudens pradžioje) ir juos utilizuoti: užpilti kalkėmis arba deginti. Jokiu būdu negalima kaštonų lapų kompostuoti ar mesti į bendrą atliekų katilą, nes tokiu būdu keršakandžių lėliukės, susisukusios sudžiūvusiuose lapuose, smagiai šiltai peržiemoja ir pavasarį vėl sparčiai plečia savo giminę. Dar vienas būdas, kaip galima sunaikinti lapuose esančias lėliukes, - kompostuoti jas ultraaukštoje temperatūroje, siekiančioje 70-72 laipsnius.

Be to, po truputį imama naudoti feromonines gaudykles, kurios, skleisdamos tam tikrą kvapą, traukia keršakandžių patinėlius. Prezidentūros kaštonai jau „gydomi“ šiuo būdu, ir galime plika akimi pastebėti, kad vasarą ir rudenį ant jų matome daug mažiau susiraičiusių, parudavusių lapų. Taip pat yra sukurti chemikalai, kuriais galima purkšti medį. Tačiau jie yra ne tik labai brangūs, bet ir neleistini naudoti miestų teritorijose, nes kenkia žmonėms.

Apibendrinant galima pasakyti, kad pats lengviausias būdas saugoti kaštonus - grėbti ir deginti jų lapus.

Dėl kokių priežasčių atsiranda keršosios kandelės ir kas lemia, kad jų daugėja?

Kaštoninės keršakandės, kaip jau minėta, atkeliavusios paskui kaštonus iš Balkanų, plinta keliaudamos paskui medžius.

Kaip prie kaštonų išsaugojimo galėtų prisidėti kiekvienas Lietuvos gyventojas?

Jau trečius metus bus organizuojamos akcijos „Gelbėkim kaštonus“ talkos. Pirmųjų talkų pradininkai – „žaliai“ aktyvūs kauniečiai, rudenį grėbę kaštonų lapus. Pernai susivienijimas Žali.lt, kartu su „Darom“ ir Žaliųjų sąjūdžiu šią akciją ėmė masiškai plėsti visoje šalyje: noriai talkinant Vilniaus ir Kauno miesto savivaldybėms, žmonės buvo raginami rinkti lapus, kuriuos savivaldybės išveždavo utilizuoti.

Labai gaila, kad Klaipėdos valdžia taip ir nesugebėjo rasti tinkamo problemos sprendimo būdo, ir, nors norinčių gelbėti kaštonus žmonių buvo į valias, savivaldybė nesuorganizavo deramo lapų naikinimo varianto. Bet kuriuo atveju, sulaukėme itin daug susirūpinusių žmonių laiškų ir skambučių iš visos Lietuvos - tai rodo problemos svarbą (o kiek dar žmonių rinko ir degino lapus patys savarankiškai!).

Itin noriai akcijose dalyvavo visos šalies mokyklos ir darželiai - galime teigti, kad tai - vieni didžiausių kaštonų pagalbininkų. Manau, auga puiki karta, neabejinga gamtos problemoms ir turinti tinkamai įdiegtas vertybes bei galinti džiaugtis šauniais mokytojais, kurie aukoja savo laiką, kad informuotų, paaiškintų vaikams problemų svarbą.

Norėdami atsidėkoti mažiesiems talkininkams, rudens pabaigoje su Žaliųjų sąjūdžiu ir „Eko redakcija“ rengėme piešinių ir nuotraukų konkursą „Gelbėkim kaštonus“, kuris susilaukė milžiniško dalyvių antplūdžio. Nuo darželinukų iki abiturientų - visi siuntė savo kaštonų gelbėjimo meną. Geriausieji buvo apdovanoti šauniais prizais.

Ar jau pradėta ruoštis rudeninėms talkoms?

Taip. Vakar buvo susitarta su Vilniaus savivaldybe, kuri vėl nudžiugino mus puikiomis žiniomis - ji prisidės visomis išgalėmis, kad neabejingų gyventojų surinkti lapai būtų kuo greičiau išvežami kompostuoti. Šią savaitę kalbėsimės su likusiomis šalies savivaldybėmis. Tikimės, šiais metais prie akcijos prisijungs dar daugiau gamtą mylinčių žmonių.

Gal turite daugiau su tuo susijusių projektų?

Susivienijimas Žali.lt ne tik gelbėja kaštonus, bet ir imasi įvairiausio pobūdžio ekologinių veiksmų: pradedant ekologiškų Užgavėnių organizavimu ir baigiant darbais dėl švarios energijos naudojimo šalyje. Tad kiekvienas, neabejingas laisvai dvasiai, gerai kompanijai ir, žinoma, ekologiškam gyvenimo būdui, maloniai kviečiamas prisijungti prie mūsų susivienijimo!

Prognozės ateičiai: ar gali būti taip, kad keršakandžių nepavyks išnaikinti ir po kurio laiko kaštonai išnyks?

Kaip jau minėjau, ekologai viliasi, kad kada nors keršosios kandelės įgaus natūralų priešą, kuris, be žmogaus įsikišimo, gebės gerokai sumažinti jų populiaciją. Tačiau šiuo metu, jei žmogus nesiims jokių papildomų veiksmų, po mažiau nei penketo metų Lietuvoje šių nuostabių medžių, deja, gali visiškai nebelikti.