Kai tik pradeda griaudėti ir pasirodo pirmieji blyksniai, jie stveria fotoaparatus ir bėga ten, iš kur geriausiai atsiveria žaibuojantis dangus. Žaibų medžiotojais vadinami fotografai pripažįsta, kad šis užsiėmimas pavojingas, bet užfiksuoti kadrai to verti.

Dieną nefotografuoja

Naktį į trečiadienį dėl danguje siautėjančių žaibų iš baimės užmigti negalėjo daugelis gyventojų. Tačiau fotografams Mikui Binkiui ir Tomui Baziui tai buvo dar viena fotografijos atžvilgiu itin pasisekusi naktis.

„Buvo labai įdomu fotografuoti. Pats tas jausmas, kai aplink tave visur žaibai, yra tiesiog neapsakomas“, – sakė T.Bazys.

Abu fotografai teigė mėginantys fotografuoti, kai žaibuoja.

„Beveik visada griebiu fotoaparatą ir bėgu ten, kur galima tų žaibų pamatyti: į lauką ar į balkoną“, – pasakojo M.Binkis.

Paskui žaibus, jei turi galimybę, laksto ir T.Bazys, šį užsiėmimą vadinantis savo laisvalaikiu. Tiesa, jie žaibus fotografuoja naktį. Norint tai daryti dieną, pašnekovų teigimu, pirmiausia reikia specialios technikos.

„Stengiuosi daugiau fotografuoti naktį, nes neturiu pakankamai įrangos fotografuoti dieną. Tam reikia turėti gerų tamsinančių stiklų rinkinį. Nesistengiu į tai labai daug investuoti“, – sakė M.Binkis ir pridūrė, kad naktį darytos nuotraukos gražesnės nei dieną.

Pavojingas pomėgis

Žmonėms, kurie išgirdę griausmą ir išvydę blykstes danguje puola užsidaryti langų, šis užsiėmimas atrodo išties pavojingas. Tokiu jį vadina ir fotografai. M.Binkio teigimu, priklauso nuo to, kaip ir kur tai daroma.

„Jei fotografuoji namie, pavyzdžiui, aš pats fotografuoju per balkono stiklą, tai nelabai pavojinga. Aišku, jei fotografuoji kur nors gamtoje, jau pavojingiau“, – aiškino fotografas.

Antrus metus fotografija užsiimantis T.Bazys pasakojo, kad kartais pritrūksta atidumo saugumo atžvilgiu. Naktį į trečiadienį jie su draugais važinėjo po miestą ir gaudė žaibus.

„Atsistojau fotografuoti po medžiu, nes buvo geras kampas. Tik po kurio laiko susivokiau, kur stoviu. Pabėgau nuo to medžio. Paskui dar nuvažiavome į apleistas statybas. Ten dideli skersvėjai, žaibolaidžių nėra, užlipom į paskutinį aukštą. Tik vėliau kilo mintis, kad tai pavojinga“, – kalbėjo fotografas.

Pavojus pavoju, bet šioje vietoje tiktų pasakyti, kad ko nepadarysi dėl gero kadro. Kaip sakė T.Bazys, žinai, kad rezultatas išeis labai gražus, ir tai, ką matai, yra gražu. „Užsižiūri į tuos žaibus, lauki lauki, fotografuoji, tik paskui pagalvoji, kas galėtų būti, jeigu...“ – sakė pašnekovas. Jis pridūrė, kad žaibų fotografija užsiima, nes ir pačiam įdomu pamatyti, kas išeis, ką pats sugeba, taip pat kitiems parodyti gamtos grožį, kurį dažniausiai pramiegame.

Tikisi pagauti žaliąjį

M.Binkis, kalbėdamas apie saugumą fotografuojant žaibus, teigė mėgstantis tai daryti saugiai, neekstremaliai. „Tegul kadras išeina paprastesnis, bet saugumas yra didžiausias prioritetas“, – prisipažino pašnekovas.

Kartais norint pagauti piktuosius dangaus liežuvius fotografams tenka atsidurti išties nesaugiose vietose. Mašina važiuoti į miškus ant skardžių, kur, T.Bazio teigimu, vos pats pastovi, o dar ir mašina gali nušliaužti žemyn. Pasak jo, svarbu tokiais momentais ir fotoaparatą saugoti, kad neišslystų, nesujudėtų ir neaplytų. Tenka karstytis ir po statybas, visur landžioti. Tačiau atvejų, kad būtų reikėję ropštis į medžius, dar nebuvo.

Paklaustas, ar šiame procese apima ir baimės jausmas, M.Binkis sakė, kad toks kartas yra buvęs.

„Vienintelis kartas, kai buvo tikrai baisu, buvo per škvalą 2009 m., jei tiksliai pamenu. Buvau Kaune, mus užgriuvo stipriausia audros dalis: žaibai, lietus, vėjas, medžiai daužėsi į langus. Tada tikrai buvo baisu fotografuoti“, – prisiminė pašnekovas. Laimė, kad nieko neatsitiko, tačiau kitą dieną, nors tai ir nebuvo susijęs su audra ir žaibais, sugedo jo fotoaparatas. Fotografo žodžiais, buvo labai gaila, nes neturėjo kuo įamžinti audros padarinių.

Kalbėdamas apie fotoaparatų iškrėstus pokštus M.Binkis prisiminė atvejį, kai taikėsi pagauti vadinamąjį žaliąjį žaibą. Pasak fotografo, tai yra retas reiškinys. „Jis būna tada, kai žaibas trenkia į žemę, į elektros pastotę, būna išlydis ir dangus nusidažo žalia spalva. Du kartus teko matyti tokį žaibą, bet tais momentais aparatas ėmė ir nesuveikė. Dėl to labai gaila. Bet tikiuosi, kad tokių kadrų dar pasitaikys“, – vilties nepraranda apie penkerius metus žaibų fotografija užsiimantis M.Binkis.

Komentaras

Kęstutis Kvietkauskas

Apsaugos nuo žaibų specialistas

Kad žaibas pataikys į žmogų, yra labai maža tikimybė. Nemanau, kad reikia imtis kokių nors specialių saugos priemonių. Sakykime, paprasčiausia priemonė gali būti kad ir guminiai batai. Jie sumažina potencialą – ryšį su žeme. Tai pirmas žingsnis, lengvas, paprastas ir naudingas. Imantis saugumo priemonių galima fotografuoti iš automobilio. Tokiu atveju sąlytis su žeme bus per gumines padangas.