VU turi ambicijų parengti naujos kartos valdžią

– Kodėl baigęs vidurinę mokyklą nusprendėte studijuoti istoriją? Juk specialybė nelabai perspektyvi – arba mokytoju dirbti, arba menkai apmokamą mokslinį darbą, – "Vilniaus diena" teiravosi išrinktojo rektoriaus prof. dr. R.Petrausko.

– Vidurinę mokyklą baigiau transformacijos laikotarpiu – 1990-aisiais. Mes buvome pirmoji karta, kuri gavo atestatus, pasirašytus jau naujojo nepriklausomos Lietuvos švietimo ministro Dariaus Kuolio.

Baiginėjant mokyklą prasidėjo tas visiškai naujas visuomeninis gyvenimas – su Sąjūdžiu, smarkiai pasikeitė ir istorijos suvokimas bei dėstymas. Istorija tapo daug spalvingesnė, įdomesnė, atsirado daug daugiau informacijos šaltinių. Tuo metu gyvenau Vilniaus Kalvarijų gatvėje, netoli "Šatrijos" knygyno, tad prisimenu, kaip žmonės nuo ankstyvo ryto stovėdavo eilėje, laukdami, kol pasirodys su Lietuvos istorija susijusių knygų naujieji leidimai. Buvo didelis visuomenės susidomėjimas istorija – tas tikriausiai paveikė ir mane. Ir dar turėjau labai gerą istorijos mokytoją Vilniaus 44-ojoje vidurinėje mokykloje – jauną pedagogą, kuris mokėjo mokinius sudominti.

Studijuoti istoriją stojau tikslingai, jau norėdamas būti istoriku. Tiesa, kai stojau – tą siūlau ir dabar jauniems žmonėms daryti – negalvojau, ką ir kur aš dirbsiu baigęs studijas. Vis dėlto universitetinės studijos, ypač bakalauro lygmeny, nėra profesinės studijos. Tuo metu, kai aš stojau, gal apie tai mažiau kalbėdavo, bet dabar taip savo programas kuriame, kad, pabaigę bakalauro studijas, žmonės turėtų kaip įmanoma įvairesnes, platesnes tolimesnio gyvenimo pasirinkimų galimybes. Tad humanitarines studijas baigusių absolventų gali rasti pačiose įvairiausiose srityse, ir ta įvairovė yra gerai. Labai svarbu, kad ir politikoje, ir versle būtų žmonių su labai skirtingu išsilavinimu bei skirtinga patirtimi. Tai neabejotinai duoda pridėtinę vertę.

Tik, žinoma, svarbu, kad studentai studijoms skirtų savo laiką. Ir tai yra vienas mano programinių dalykų, kandidatuojant į rektoriaus postą. Nes dabar yra tikrai skausminga studijų ir darbo derinimo problema. Auditorijos kartais tuštėja, nes studentui pragyventi, ypač Vilniuje, yra sunku, ir todėl jie anksti pradeda dirbti, o suderinti darbą ir studijas iš tiesų problemiška. Tad turime galvoti, kaip tą problemą spręsti. Ir suprantama, kad mes vieni universitete jos neišspręsime – kartu su valstybės vadovais turime galvoti, kaip jaunuoliams padėti, kad jie galėtų koncentruotis į studijas, skirti tuos ketverius ar šešerius metus savęs tobulinimui.

Pareigos: prof. dr. R.Petrauskas yra Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanas, Lietuvos mokslo tarybos valdybos pirmininkas, Lietuvos mokslo akademijos tikrasis narys, Valstybinės lituanistinių tyrimų sklaidos programos pirmininkas, Lietuvos nacionalinio istorikų komiteto prezidentas, Tarptautinės Vokiečių ordino tyrimų istorinės komisijos narys, buvęs Lietuvos aukštojo mokslo tarybos narys. B. Barausko nuotr.

– Tačiau už stipendiją, kurią gauna net ir labai gerai besimokantis, pragyventi, ypač Vilniuje, vargu ar galima. Kokias matote galimybes tiems jauniems žmonėms padėti?

– Reikėtų koreguoti stipendijų politiką. Galima, manyčiau, atnaujinti diskusijas apie paskolas studijoms. Ta sistema, kuri buvo anksčiau pasiūlyta, neveikia. Ir čia nereikia išradinėti dviračio – yra pasaulyje šalių, kur tai veikia. Tad stipendijų, paskolų sistemos peržiūrėjimas, atnaujinimas, didesni valstybės įsipareigojimai. Tai svarbu, nes juk čia valstybė investuoja į savo ateitį.

Be kita ko, turime stengtis ne vien tik pritraukti studentų, bet pritraukti geriausius, kad jie neišvažiuotų į vidutinio lygio Europos universitetus, o rinktųsi mūsų studijų programas. Tačiau tam turime pasiūlyti ir turinio, ir organizacijos požiūriu patrauklias studijas.

Valstybė turėtų turėti ambiciją geriausius absolventus išlaikyti čia, nes jei jie išvyksta, didelė tikimybė, kad po to čia ir nebegrįžta. Tačiau juk jie yra mūsų intelektualinis potencialais, mūsų ateitis. Mes – universitetas – turime būti tam tinkamai pasirengę, turime adekvačius, konkurencingus dalykus pasiūlyti. Ir tada galime kalbėtis su Vyriausybe – galbūt įmanoma adekvačias stipendijas skirti geriausiems absolventams, kurie lieka čia studijuoti, ir panašiai. Formų galima įvairių sugalvoti.

Tad mano vienas iš tikslų – paskatinti apskritai platesnę diskusiją šiuo klausimu. Nes tai yra ne vien universiteto ir švietimo problema – tai yra Lietuvos visuomenės problema, demografinė problema, kalbama apie Lietuvos valstybės ateitį.

– Universiteto vardas įpareigoja?

– Mes visuomet akcentuojame, kad universitetas yra europinis atradimas ta prasme, kad būtent čia suteikta mokslui ir studijoms tam tikra autonomija. Iš esmės valdovai Viduramžiais suteikė laisvę mokslininkams, studentams patiems save valdyti, nuspręsti, ką jie mokosi turinio ir visais kitais klausimais. Tačiau valdovai to nedarė be tikslo. Jie buvo pasirengę investuoti pinigus, išlaikė universitetus, nes kažko iš jų tikėjosi. Ir visų pirma jie tikėjosi sustiprinti vykdomąją valdžią. Tuo metu raštingi asmenys – sekretoriai, raštininkai – daugiausia telkėsi kanceliarijose. Jie formuluodavo valdovams įvairias idėjas, programas, kaip dabar pasakytume, atstovaudavo jų interesams derybose užsienyje. Ir būtent iš universitetų valdovai tikėjosi šitų intelektualinių pajėgumų gauti.

– Tačiau dabartinė situacija Lietuvoje, kiek valdžios dėmesio ir finansų skiriama švietimui, perša išvadą, kad gal mūsų šaliai tie intelektualūs, išsilavinę žmonės nelabai reikalingi?

Universitete lieka žmonės, norintys dirbti mokslinį darbą. Tai yra pašaukimas. Už ką gyventi? Čia jau kita problema.

– Aš manau, kad visuomenei ir valstybei to labiausiai reikia. Tad ir universitetas turi turėti tokią ambiciją – skatinti jaunimą rinktis politikų administratorių darbą, kad ateitų nauja karta politikų, administratorių, biurokratų. Nereikia bijoti to žodžio "biurokratai", jie buvo labai reikalingi visais laikais. Jie padėdavo valstybei funkcionuoti. Kuo geresnė biurokratija, tuo stipresnė valstybė – tokia yra taisyklė. Tad natūralu, kad mes turime stengtis parengti naują politikų ir administratorių kartą valstybės ir visuomenės gerovei.

– Vilniaus universitetas pajėgus tą padaryti?

– Aš įsitikinęs, kad pajėgus. Tik mes turime dar daugiau dėmesio skirti studijų kokybei – nuo studijų tarpdalykiškumo iki didesnės globos studentams, ypač pirmaisiais metais, kurie, kaip patirtis rodo, yra pats sudėtingiausias laikotarpis. Studijas reikia labiau individualizuoti, pritaikyti kiekvieno žmogaus poreikiui, didinti pasirinkimo laisvę.

Tie keturi ar šeši studijų metai suteikia daug galimybių ir tikrai universitetas yra pajėgus išugdyti brandžią, atsakingą, individualią, laisvą asmenybę.

– Tačiau ši karta yra kitokia. Ar seni dėstymo metodai jiems tinka?

– Manau, kad universitete turime derinti tradicinius mokymosi metodus – paskaitas, per kurias išdėstomi sisteminiai dalykai, ir daugiau dialogu, seminaru paremtų studijų. Studentai turi dirbti kartu su dėstytoju, turi diskutuoti ir iš esmės kartu tobulėti.

Studentai savo klausimais dažnai paskatina dėstytoją pagalvoti apie tai, apie ką jis gal nebuvo susimąstęs. Jie iškelia netikėtus klausimus, ir tai yra labai svarbu. Dėl to sakau – ir tai nėra banalybė ar šiaip pasakymas, – kad ir dėstytojai turi tobulėti. Dėstymas mokslininkui yra labai naudingas.