Vilniaus miesto taryba. 20 metų atgal

Prieš 20 metų išrinktai Nepriklausomos Lietuvos Vilniaus tarybai teko viską kurti iš naujo. Be to, atlaikyti ekonominę blokadą ir tuo pačiu kurti kitą – nepriklausomą Vilnių.

Taryboje – 89 nariai

1990 m. kovo 11 d. išrinkta Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba (Atkuriamasis Seimas) paruošė naują savivaldos įstatymą. Vilniuje numatyta išrinkti 100 narių tarybą.

1990 m. kovo 25 d. vykusiuose rinkimuose išrinkti 89 tarybos deputatai. Lenkams ir rusakalbiams ignoruojant Naujojoje Vilnioje ir Naujininkuose rinkimai neįvyko. Net ir kartotiniai rinkimai padėties nepakeitė. Absoliučią į tarybą išrinktų deputatų daugumą sudarė Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio nariai. Iš 14-os likusių keletas buvo LKP nariai, kiti nepriklausomi. Tik keturi SSKP "platformininkai", atviri Lietuvos Nepriklausomybės priešininkai.

Pirmuoju tarybos pirmininku išrinktas Arūnas Grumadas. Demokratiškai išrinkta pirmoji Vilniaus taryba panaikino ankstesnį administracinį Vilniaus padalijimą ir siekdama pagerinti gyventojų aptarnavimą keturių rajoninių vykdomųjų komitetų bei gausybės butų ūkio tarnybų vietoje įkūrė 20 seniūnijų: Antakalnio, Fabijoniškių, Justiniškių, Karoliniškių, Lazdynų, Naujamiesčio, Naujininkų, Naujosios Vilnios, Panerių, Pašilaičių, Pilaitės, Rasų, Senamiesčio, Šeškinės, Šnipiškių, Verkių, Vilkpėdės, Viršuliškių, Žirmūnų ir Žvėryno.

Tai buvo pirmieji tokio tipo administraciniai vienetai Lietuvoje. 2001 m. gegužės 1 d. prie Vilniaus prijungus Grigiškes suformuota 21-oji Grigiškių seniūnija.

Sąlygos – lyg fronte

Naujajai miesto tarybai likimas lėmė visus penkerius metus gyventi tarsi fronto sąlygomis. Darbą teko pradėti sunkiomis aplinkybėmis: okupacinė sovietų kariuomenė provokavo neramumus, Lietuvos jaunuolius gaudė į karo tarnybą, sovietai Respubliką bandė pasmaugti ekonomine blokada. Gatvėmis šlaistėsi ginkluoti kariškai, aikštėse budėjo šarvuočiai, kariškiai ginklu užiminėjo visuomeninius pastatus.

1990 m. mieste buvo sumažinta bolševikinių stabų. Tarybos sprendimu, net 1,5 metų anksčiau nei buvo numatyta Valstybinės Lietuvių kalbos įstatymu nurodyta gatvių pavadinimus ir iškabas rašyti tik lietuviškai, net 92 gatvėms sugrąžinti senieji pavadinimai. 1991 m. pradžioje įkurta laikinoji komisija Vilniaus teritorijos plėtros problemoms spręsti per visus penkerius kadencijos metus, lenkų bendruomenės atstovams įnirtingai priešinantis, siekė įteisinti Didžiojo Vilniaus ribas.

Buvo projektuojami nauji kvartalai, ruošiamas naujas miesto generalinis planas. Patvirtintas miesto vakarinio greitkelio Lazdynai–Pašilaičiai projektas, suprojektuotas naujas kelias į Pilaitę. Paruoštas ir patvirtintas Senamiesčio regeneravimo projektas. Nepaisant ribotų finansinių galimybių, buvo statomos mokyklos, Greitosios pagalbos ligoninė Lazdynuose, Gimdymo namai, įkurtas Vilniaus socialinės paramos fondas, Socialinės rūpybos centras, "Vilties namai" šeimoms, auginančioms psichiškai nesveikus vaikus, Vilniaus vaikų pensionatas.

Trūko vieno šeimininko

Deja, tikrosios savivaldos įgyvendinti nepavyko. Miestas turėjo daugybę auklių – Seimą, Vyriausybę, apskritį. Į miesto reikalus kišosi teismai, nekilnojamojo turto agentūros, ministerijos, Vyriausybės įgaliotinis. Miesto pastatus valdė Vyriausybė, žemės reikalus tvarkė Vilniaus apskritis.

Nuo pirmų darbo dienų miesto taryba kovojo už municipalinio turto išsaugojimą. Nesėkmingai. Prasidėjus privatizacijai neaiškiais keliais į šešėlinių organizacijų rankas pateko ištisi Senamiesčio kvartalai, įvertinti akcijomis į privačias rankas perėjo ne tik pastatai, nedidelės savivaldybės įmonės, bet ir tokie prekybos centrai kaip "Vaikų pasaulis" Gedimino prospekte, restoranas "Vilnius", viešbučiai.

1993 m. liepos 21 ir 1994 m. birželio 21d. nutarimais, namų savininkams leidus lengvatinėmis kainomis – už grašius – įsigyti žemę prie jų pastatų miestas net kukliais skaičiavimais tų metų kainomis prarado per 200 mln. litų, dabartinėmis, ko gero, per 1 mlrd.

Vyriausybei delsiant priimti indeksavimo įstatymą, daug pastatų ir juose esančių patalpų Vyriausybės nutarimais ir protokoliniais įrašais buvo pusdykiai išsidalyti.

Pastatus įvertinus likutine verte visi iki 1940 m. pastatyti pastatai tapo beverčiai. Naujai pastatytas skardinis kioskas buvo keliasdešimt kartų vertingesnis už restauruotą pastatą Senamiestyje.

Antai 1994 m. trijų aukštų 446 kv. m ploto administracinio pastato Vilniaus g. 25 likutinė vertė buvo vos 13,04 lito, paminklinis XVII a. trijų aukštų pastatas Pilies g. 36 įvertintas kiek brangiau – net 45 litais.

Nuomininkui pakakdavo į nuomojamą patalpą investuoti 50 nuošimčių jos likutinės vertės (įstatyti naujas duris ar grotas) ir jis jau galėjo patalpas ar namą lengvatinėmis sąlygomis įsigyti. Tokiu būdu Vyriausybė sau artimiems asmenims, komerciniams bankams, laikraščių (net ir nutraukusių leidybinę veiklą) redakcijoms išdalijo dešimčių tūkstančių kvadratinių metrų miesto patalpas.

Bandymas paleisti tarybą

Daug sumaišties sukėlė LDDP vadovaujama Vyriausybė ir Seimas, kuris 1993 m. bandė paleisti Vilniaus miesto tarybą. Laimė, pasipriešinus deputatams ir miestiečiams, o Konstituciniam Teismui savo nutartyje konstatavus, kad Seimo sprendimas prieštarauja LR Konstitucijai, jis buvo atšauktas. Tačiau sumaištis keletui mėnesių sutrikdė normalų savivaldybės darbą, supriešino jos darbuotojus.

Per penkerių metų laikotarpį ne kartą keitėsi miesto tarybos ir valdybos vadovybė. Miestui paeiliui vadovavo trys tarybos pirmininkai – jau minėtas Arūnas Grumadas (nuo 1990 m. balandžio 20 iki 1993 m. kovo 24 d.), Valentinas Šapalas (nuo 1993 m. kovo 31 d. iki 1994 m. gruodžio 14 d.) ir Antanas Rimvydas Čaplinskas. Miesto valdybai taip pat vadovavo trys merai: Vytautas Bernatonis (nuo 1990 iki 1991 m. balandžio), Arūnas Štaras (nuo 1991 m. balandžio 17 d. iki 1993 m. sausio 27 d.) ir Vytautas Jasulaitis (nuo 1993 m. kovo 10 d. iki 1995 kovo 25 d.).

Meras ir pirmininkas kartu

Seimui priėmus naują Savivaldos įstatymą 1995 m. rinkimuose tarpusavyje jau kovojo ne asmenybės, bet partijų sąrašai. Tarybos kadencija sutrumpinta iki dvejų metų, tarybos pirmininko ir mero pareigos sujungtos. Mero, kaip ūkio reikalų tvarkytojo, funkcijos pavestos savivaldybės administratoriui. Vilniaus tarybos narių skaičius sumažintas iki 51.

Antrosios Vilniaus miesto tarybos, kurioje daugumą sudarė konservatoriai, vadovu išrinktas Alis Vidūnas, savivaldybės administratoriumi paskirtas Gediminas Ivanauskas, jo pavaduotoju Jonas Urbanavičius. Ūkio klausimus sprendė tarybos kolegija, kurią, be mero ir vicemero, sudarė pagrindinių tarybos komitetų pirmininkai. A.Vidūną 1996 m. rudenį paskyrus Vilniaus apskrities viršininku į jo vietą išrinktas Algirdas Čiučelis.

Trečioji taryba pagal dar kartą pataisytą Savivaldos įstatymą rinkta trejiems (1997–2000) metams. Meru 1997 m. kovą išrinktas konservatorių sąrašuose balotiravęsis Rolandas Paksas, savivaldybės administratoriumi paskirtas Algirdas Juocevičius. R.Paksą paskyrus premjeru jo pareigos patikėtos vicemerui Juozui Imbrasui.

Ketvirtoji taryba taip pat buvo renkama trejiems (2000–2004) metams. Meru pakartotinai išrinktas R.Paksas, administratoriumi A.Juocevičius. R.Paksui išėjus dirbti prezidento Valdo Adamkaus patarėju jo vietą užėmė Artūras Zuokas.

Trūksta atsakomybės

Penktoji taryba išrinkta 2004–2007 m. Meru pakartotinai išrinktas Liberalų ir centro partijos pirmininkas A.Zuokas savo poste išbuvo visą kadenciją, tačiau 2007 m. rinkimus pralaimėjo.

Šeštosios tarybos, išrinktos 2007–2010 m., vadovu – meru – tapo Tvarkos ir teisingumo partijos narys Juozas Imbrasas. 2009 m. vasario 11 d. J.Imbrasui pareikšta interpeliacija. Nauju tarybos pirmininku išrinktas konservatorius inžinierius Vilius Navickas, vicemerais Gintautas Babravičius, Romas Adomavičius, Stanislovas Šriūbėnas ir Vidmantas Martikonis.

Nepriklausomos Lietuvos Vilniaus miesto tarybų darbą geriau palikti ateities tyrinėtojams, į jų veiklą reikėtų pažvelgti per laiko atstumą. Galima prasitarti, kad tikrosios savivaldos Lietuvoje nesulaukėme. Tobulintinas ir Savivaldos įstatymas. Trūksta personalinės atsakomybės. Tarybos pirmininkas ar meras už tarybos priimtus sprendimus neatsako.

Vilniaus istorijos fragmentai spausdinami iš "Charibdės" leidykloje spaudai rengiamos A.R.Čaplinsko knygos "Vilniaus istorija. Legendos ir tikrovė".