Sostinėje yra apie 35 tūkstančiai šunų. Tačiau valdžia, atrodo, sudaro visas sąlygas, kad jų būtų kuo mažiau: dresavimo aikštelių nėra, į parkus keturkojams kelti koją draudžiama, o už taisyklių pažeidimus gresia didžiulės baudos.

Nors šunis namie augina kas penkta ar šešta šeima, jų laikymas yra tarsi pogrindinis, pusiau legalus – jų savininkams dažnai tenka atlaikyti kaimynų ir praeivių skersakiavimą, piktus priekaištus. Kai kada tie priekaištai pelnyti, neretai – ne. Šunų mylėtojų ir jų neturinčių žmonių priešprieša, atrodo, yra amžina.
„Šuniui būtina išsilakstyti. Jeigu jis vedžiojamas tik su pavadėliu, tokios menkos fizinės mankštos gyvūnui nepakanka. Jeigu augintinis guli kambaryje ant sofos, jam auga riebalai ir jis jaučiasi nelaimingas. Palakstęs laisvas augintinis tampa visiškai kitu šunimi. Nuo to priklauso jo sveikata“, – tvirtino žinomas Lietuvos kinologas Karolis Masilionis.
Tiesa, Vilniuje beveik nėra vietų, kur nepažeidžiant nustatytų taisyklių šunis būtų galima paleisti nuo pavadėlio palakstyti, o į daugelį vietų, pavyzdžiui, į miesto parkus, keturkojams iš viso draudžiama įžengti net ir su pavadėliais, antsnukiais.

Savaitgalį – šunų rojus
Vingio parke sutikta mažu šuneliu vedina moteris nesileido į kalbas ir skubiai pasišalino. Dvi jaunos vilnietės mamos Neringa ir Renata, netoli stūmusios vežimėlius su atžalomis, žurnalistams sakė, kad jų pernelyg nepiktina parke šunis vedžiojantys žmonės, tačiau moterų įsitikinimu, šie privalėtų bent jau susirinkti augintinių išmatas.
„Mes ne prieš šunis, bet bent jau tvarka turėtų būti. Dabar pasitaiko ir pačioms įminti į šunų paliktas krūveles, būna, kad vežimėlio ratai išsitepa kakučiais, o paskui tenka sukti galvą, kaip jį įsistumti į namus neišterliojus grindų“, – kalbėjo mamos.
Vėliau Renata prisipažino ir pati anksčiau vedžiojusi šuniuką po Vingio parką: „Dvylika metų auginau šunelį ir atvesdavau jį čia. O kur daugiau man su juo reikėjo dėtis – aplinkui nėra jokios kitos vietos, kur šuniukas būtų galėjęs išsilakstyti.“
Pasak nuolatinių parko lankytojų, Vingio parkas tikra „šunide“ tampa savaitgaliais. Į parką šeštadienį ir sekmadienį susirenka dešimtys šunų savininkų su globotiniais – čia jie dresuoja keturkojus ir bendrauja tarpusavy. Didžioji dalis šunininkų glaudžiasi parko pakraštyje esančioje specialioje šunų vedžiojimo aikštelėje, tačiau kiti su augintiniais pasklinda po visą parką – po draudžiamą zoną. Kaip „Vilniaus dienai“ sakė Neringa ir Renata, palaidi didžiuliai šunys be antsnukių parke yra įprastas vaizdas.

Didžiausių baudų neskiria
Sostinės policijos Ekologijos ir teisės pažeidimų prevencijos skyriaus viršininkas Algimantas Minkauskas guodėsi, kad jo padalinys nepajėgus išvaikyti visų šunininkų iš miesto parkų: „Turime tik aštuonis specialistus ir viso miesto aprėpti negalime. Na, yra dar teritoriniai komisariatai, jie rengia specialius reidus, bet puikiai žinote, kad policininkų visur trūksta.“
Pasak A.Minkausko, pokyčių būtų, jeigu visuomenė pati taptų nepakantesnė teisės pažeidimams. „Kalbėkime ne tik apie parkus. Galiu lažintis, kad patikrinę bet kurį namą rasime mažiausiai vieną ar du šunis, kurie nei registruoti, nei skiepyti. Visi kaimynai apie tai žino, bet nė vienas nepraneša policijai. O eiti per visus namus, per visus butus, parkus... Mielai tai darytume, bet neužtenka pajėgų.“
Už šunų vedžiojimą draudžiamose vietose, vedžiojimą be pavadėlio ar antsnukio numatytos įvairios baudos. Didžiausia galima – 2 tūkst. litų. Pasak A.Minkausko, jeigu šuo laksto parke be pavadžio ir antsnukio, gali būti skirta iki 200 litų bauda. Pernai už taisyklių pažeidimus Vilniaus mieste Ekologijos ir teisės pažeidimų prevencijos skyrius pinigines baudas skyrė 210 šunų augintojų. Kiek iš jų nubausta būtent už pasivaikščiojimus parkuose, A.Minkauskas pasakyti negalėjo, nes tokios statistikos nėra.

Tvarkdarių daugės
Už „šuniškus“ pažeidimus bausti gali ir miesto savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus darbuotojai. Skyriaus vadovas Gintaras Tamošiūnas „Vilniaus dienai“ sakė, kad pernai jo pavaldiniai skyrė sankcijas kelioms dešimtims vilniečių.
Valdininkas taip pat skundėsi, kad Viešosios tvarkos skyrius nepajėgus aprėpti viso miesto ir kontroliuoti, kaip laikomasi gyvūnų auginimo ir laikymo taisyklių. Skyriaus darbuotojai kartais su policija dalyvauja reiduose, bet didesnę darbo laiko dalį nagrinėja šunų savininkais nepatenkintų kaimynų skundus.
G.Tamošiūnas viliasi, kad tvarkos tiek parkuose, tiek visame mieste padaugės, kai bus įsteigta vadinamoji savivaldybės policija – atskiras savivaldybei pavaldžių pareigūnų padalinys, kurio uždavinys bus kontroliuoti, kaip laikomasi miesto tarybos priimtų taisyklių.

850 vienoje aikštelėje
Vilniuje yra apie keturiasdešimt šunų vedžiojimo ir dresavimo aikštelių. Tai bene mieste vienintelės vietos, kuriose šeimininkai gali nusegti pavadėlius nuo augintinių antkaklių be baimės gauti baudą. Deja, nemažai šių aikštelių yra apverktinos būklės: tvoros išvartytos arba jų visai nėra, barjerai, skirti šunims mokyti ir mankštinti, išlaužyti ar aprašinėti keiksmažodžiais, žemė nusėta stiklo šukėmis, kuriomis keturkojai gali skaudžiai susipjaustyti letenas. Dėl to daugelis šių aikštelių nenaudojamos.
Laikinasis savivaldybės Komunalinio ūkio poskyrio vadovas Saulius Valickas tikino, kad nėra galimybių kasmet suremontuoti visas aikšteles – paprasčiausiai trūksta pinigų. „Kai kas pažiūrėjęs gali pasakyti, kokios čia aikštelės, bet jos yra ir mes stengiamės jas tvarkyti. Kadangi trūksta lėšų, siekiame per metus suremontuoti bent po kokias dešimt. Štai pernai suremontavome devynias“, – sakė S.Valickas.
Keturiasdešimt aikštelių – daug tai ar mažai? Pabandykime skaičiuoti. Gyvūnų registravimo centro Vilniaus padalinyje užregistruota 6215 šunų. Padalinio vadovė Jurgita Miliauskienė patikslino, kad be šių, yra dar apie 11 tūkst. ne iki galo registruotų šunų, kurių šeimininkai moka už augintinį nustatytą mokestį, tačiau nebaigę visų registravimo procedūrų.
Taigi iš viso Vilniuje legalizuota apie 17 tūkst. šunų. O kiek jų yra „nelegalų“, apie kurių egzistavimą nėra jokių oficialių duomenų? J.Miliauskienės nuomone, mažiausiai antra tiek. Vadinasi, sostinės daugiabučiuose ir privačiuose namuose turėtų gyventi maždaug 35 tūkst. šunų, o į vieną dresavimo aikštelę sutilpti net 850.

Iki Prancūzijos toli
„Ar pakanka Vilniui keturiasdešimties šunų vedžiojimo ir dresavimo aikštelių? – žurnalisto klausimą pakartojo S.Valickas, – Kaip čia pasakyti... Na, nėra taip, kad sumanei ir kažkokioje vietoje padarei aikštelę. Aikštelės įrengiamos atsižvelgiant į planus, užstatymą ir visa kita. Tai daroma miesto tarybos sprendimu. Ir pažiūrėkime, kam jos reikalingos. Daugelis įsivaizduoja, kad aikštelė skirta tam, kad gyvūnas ten palakstytų ir paliktų ekskrementus. Bet mes negalime kiekviename kieme tų aikštelių pristatyti.“
Kinologas K.Masilionis įsitikinęs, kad vos dvi šunų aikštelės viename didmiesčio mikrorajone tikrai nėra problemos sprendimas. „Man teko gyventi Prancūzijoje, tai ten prie kiekvieno didesnio namo ar kito objekto yra 20–30 kv. metrų aptvertos aikštelės su užrašais „Čia darau, ką noriu.“ Tokiose aikštelėse yra pririštas samtelis surinkti tam, ką palieki, suolelis žmonėms pasėdėti ir paplepėti – ir problema išspręsta. O kai pas mus nėra kur šunelių vedžioti, žmonės nori nenori priversti juos vesti ten, kur yra galimybė pabėgioti“, – tvirtino kinologas.

Šunparkio idėja atmesta
S.Valickas mėgino nuraminti šunų augintojus sakydamas, kad miesto parkai vis dėlto nėra visiškai uždara zona, skirta šunims. Tiksliau, ne parkai, o jų pakraščiai, nes Vilniaus savivaldybės tarybos patvirtintose Gyvūnų auginimo ir laikymo taisyklėse pabrėžiama, kad šunis draudžiama vedžioti parkuose, išskyrus jų pakraščius.
Tačiau jis nesiryžo patarti, kaip šunų augintojams atskirti, kur baigiasi parko pakraščiai ir kur prasideda parkas, bei pripažino, jog policija galėtų nubausti šuns šeimininką, vos tik jis su augintiniu peržengs parko ribą.
Daugelyje užsienio šalių populiarių šunų parkų, kuriuose keturkojai gali laigyti laisvai, Lietuvoje nėra. Tokio parko neketinama steigti ir Vilniuje – savivaldybė dar praėjusiame dešimtmetyje svarstė idėją įsteigti šunų parką miesto pakraštyje, netoli Molėtų plento, ir atmetė ją kaip pernelyg prabangią. Kai žemės kaina sostinėje siekia kosmines aukštumas, mintis kelis hektarus atiduoti šunims pasirodė esanti kone šventvagiška.
Vietoj šunų parko, pasak S.Valicko, šunininkams pasiūlytos dvi didesnės šunų vedžiojimo ir dresavimo aikštelės Lazdynuose ir Fabijoniškėse. „Žinote, iš pradžių turime atsižvelgti į žmonių interesus, o tik paskui į gyvūnų“, – teigė S.Valickas.

Taisyklės ir papročiai
Daugelyje pasaulio šalių net nėra reikalavimo šunį vedžioti su pavadėliu. Kita vertus, jeigu toks šuo kam nors įkąs ar net paprasčiausiai išgąsdins, savininkui grės didžiulės baudos ir milžiniški civiliniai ieškiniai. Dėl to šunys nuo mažens dresuojami ir mokomi besąlygiško paklusnumo, nepriekaištingo elgesio viešoje vietoje.
Šunų fekalijų klausimas sprendžiamas labai įvairiai. Pavyzdžiui, Švedijoje ar Prancūzijoje už išmatų palikimą gatvėje gresia didžiulės baudos, tačiau gatvėse joms išmesti pastatytos specialios šiukšliadėžės. Priešingas pavyzdys – formalioji ES sostinė Briuselis, kurios svečiai abstulbsta nuo šunų išmatų gausos ant šaligatvių.
Kai kur ir maišeliai išmatoms dalijami nemokamai. Išmatos perdirbamos specialiuose sąvartynuose. Lietuvoje maišeliai dalijami tik vykstant trumpoms akcijoms, o šiuo metu dešimties specialių popierinių maišelių pakuotė mūsų šalies zoologijos prekių parduotuvėse kainuoja beveik 15 litų. Prekybos centruose jų galima rasti pigiau – maždaug po 11 litų už tokio paties dydžio pakuotę.
Iš pirmo žvilgsnio gana keistas yra Jungtinių Amerikos Valstijų sostinės – Vašingtono – valdžios sprendimas: šio miesto šunų augintojams leidžiama vesti šunis palakstyti į... Kongreso kapines, kuriose nuo 1807 m. buvo palaidota 19 senatorių ir 71 Atstovų rūmų narys. Į kapines su šunimis draudžiama užsukti tik tada, kai vyksta laidotuvės. Be to, šeimininkai privalo susirinkti augintinių išmatas. Šunų augintojai dalyvauja savanoriškose šių istorinių kapinių tvarkymo ir priežiūros programose.