Kai kurie jų nemoka net nusiprausti ar užsirišti batų. „Laukinukai“, – švelniai sako socia-liniai darbuotojai, vaikams ir paaugliams iš asocialių šeimų dėmesiu ir rūpesčiu atstojantys gimdytojus.

Šeštokas Gytis du kartus per savaitę po pamokų vienas važiuoja troleibusu iš Naujininkų į Vilniaus priklausomybės ligų centrą, esantį Gerosios Vilties gatvėje. Jo nebaugina tai, kad žiemą namo tenka grįžti tamsoje.„Man čia patinka labiau nei namie.
Vienas važinėti nebijau, esu pripratęs“, – pasigyrė berniukas. Pamatęs fotografą, greitai rankomis užsidengė žaliu šratinuku nutepliotą veidą. O jo klasės draugė Gintarė kaipmat išsmuko iš kambario pasiteisinusi, kad turi pasitikti bičiulę.

„Šių vaikų pasitikėjimą įgauti labai sunku. Praeina kelios savaitės ar net mėnesiai. Kartais jie apšaukia mus, visaip išvadina, trenkia durimis ir išeina. Bet po kurio laiko sugrįžta ir pradeda bendrauti“, – pasakojo Vilniaus priklausomybės ligų centro darbuotoja Danutė Makarskaitė.
Ji jau keletą metų dirba su vaikais, kurie kartais ateina ne tik nemokėdami bendrauti, bet ir neturi higienos įgūdžių.
„Jie ateina apiplyšę, murzini, labai emocingi ir nelaimingi. Tačiau kiek pabuvę aprimsta ir kitą kartą atsiveda draugų iš panašių šeimų“, – džiaugėsi socialinė darbuotoja.

Visi norintys netelpa

Vaikus iš šeimų, kuriose alkoholį ar narkotikus vartoja vienas ar abu tėvai, pirmiausia pastebi mokytojai ar apylinkės socialiniai darbuotojai. Tada pasiūlo jiems porą kartų per savaitę susitikti Priklausomybės ligų centre. Nuo gruodžio iki balandžio čia surenkamos dvi grupės. Penkiolika vaikų nuo 8 iki 14 metų renkasi pirmadieniais ir trečiadieniais, dar septyni vyresni ateina sekmadieniais. Deja, susitikimams skirtas vos vienas mažas kambarys, todėl čia kviečiami tik vaikai iš Gerosios Vilties vidurinės mokyklos ir Vilkpėdės seniūnijos.
„Norinčiųjų daug, bet netelpame. Kai susirenka visi, būna išties ankšta, bet vaikai neprieštarauja. Bendravimas jiems svarbiau nei komfortas“, – sakė D.Makarskaitė. Pokalbiai čia ne vienintelis laiko leidimo būdas. Vaikai piešia, žaidžia kompiuteriu. Socialiniai darbuotojai jiems rengia iškylas į gamtą, ekskursijas po Vilnių ar kitokių pramogų.
„Kai kurie paaugliai kine ar teatre lankosi pirmą kartą gyvenime. Jų tėvams tai nerūpi, todėl ir vaikai neturi galimybės kur nors nueiti“, – pasakojo socialinė darbuotoja.

Šešerius metus be mamos

Šešiolikmetis Kazys, Priklausomybės ligų centre lankosi jau trejus metus. „Nepraleidžiu nė vieno sekmadienio. Visus kitus darbus galiu lengvai atidėti, bet čia ateiti visada randu laiko“, – sakė Kazys. Pirmą kartą jį pakvietė į susitikimus ateinanti kaimynė. Po tėvų skyrybų liūdintis paauglys tuomet pasijuto radęs žmones, kurie jį supranta. Paklaustas, kas jį labiausiai traukia, vaikinas paminėjo pasitikėjimą.
„Viskas, kas pasakoma tarp šių sienų, čia ir lieka. Todėl visi gali ramiai išsikalbėti, išpasakoti tai, ko niekad nepatikėtų tėvams“, – prisipažino vaikinas. Mamos jis nematė jau šešerius metus, gyvena su tėvu. Susitikęs su čia ateinančiais bendraamžiais Kazys suvokė, kad jo šeimą dar galima vadinti tvarkinga.
„Kai kurie atėję atrodo labai apskurę ir nelaimingi. Su vienu vaikinu gana ilgai bendravau, lankiausi jo namuose. Ir tik tada suvokiau, kad jis paprasčiausias tinginys. Tualete lemputė perdegė gal prieš metus, o vaikinas tingėjo įsukti naują“, – pasakojo Kazys. Į susitikimus vaikinas atsiveda ir savo merginą, su kuria bendrauja aštuonis mėnesius.

Išmoksta laikytis taisyklių

Vaikams ištrūkti iš namų ir susitikti su socialiniais darbuotojais dažnai neleidžia patys tėvai. Būtina gauti jų sutikimą, tačiau toli gražu ne visi būna nusiteikę geranoriškai.
„Kai susisiekiame su tėvais, dažniausiai jie būna girti, apsvaigę nuo narkotikų ir visiškai abejingi. Jiems nerūpi, kur jų vaikai eina, ir ką veikia po pamokų. Būna ir priešiškai nusiteikusių, tokių vaikams jau niekuo nebegalime padėti“, – apgailestavo D.Makarskaitė. Moteris supranta, kad vaikams tėvų neatstos, tačiau bando jų gyvenimui suteikti šiek tiek stabilumo.
„Kiekvieną susitikimą pradedame pasisveikinimu ar šūkiu. Vaikams tokie ritualai labai svarbūs, nes tada jie žino, kaip elgtis. Vaikai mėgsta taisykles, patys jas nusistato“, – paaiškino D.Makarskaitė ir mostelėjo sienos link, kur vaikiška ranka buvo surašyti svarbiausi susitarimai: „susitikimų metu nesimaivyti, neprasivardžiuoti ir nesikeikti“.

Dėl visko kaltina save

Namie nuolat matydami stikliuką kilnojančius tėvus, vaikai patys gana greitai paragauja alkoholio. Apie tai papasakoja ir per susitikimus, nes žino, kad niekas čia jiems dėl to nepriekaištaus.
„Niekada neteisiame, neskaitome pamokslų. Beje, patys vaikai suvokia, kad alkoholis žalingas. Vienas per kitą tikina, kad patys turėdami vaikų nebegers nė lašo. Jie geriau nei kas nors kitas suvokia, koks gyvenimas laukia vaikų, kurių tėvai geria“, – sakė D.Makarskaitė. Ji liūdnai pasakojo, kad dažniausiai vaikai dėl tėvų alkoholizmo kaltina save. Kasdien girdėdami girtus keiksmus, į širdį dedasi kiekvieną žodį.
„Ateina įsitikinę, kad jie niekam netinkami, nieko nesugeba ir gimdytojams yra našta. Tokiems vaikams labai trūksta dėmesio, todėl jo siekia pešdamiesi ir bėgdami iš pamokų“, – sakė socialinė darbuotoja. Įgytą vaikų pasitikėjimą ji stengiasi išsaugoti ir tuomet, kai susitikimai nerengiami. Net ir vasarą ji kviečia vaikus užsukti ir išsipasakoti prie puodelio arbatos.