Kai išgyventi tampa vienintele išeitimi
Tuo metu, kai prasidėjo karas, Valerija pabudo nuo smarkiai sudrebėjusių sienų ir trenksmo, kuris priminė griaustinį. „Per langą matėsi keisti blyksniai. Išsigandusi pažadinau vyrą, bet jis bandė mane nuraminti, sakė, kad tai – tik audra. Tačiau ryte tapo aišku, kad tai buvo pirmieji karo ženklai“, – pasakojo moteris.
Miestelio, kuriame gyveno, centre iš pačio ryto jau būriavosi žmonės, gaudė įspėjamosios sirenos, telefonuose skambėjo perspėjimai. Buvo prašoma gyventojų ruoštis, susirinkti būtiniausius daiktus, dokumentus, medicinos priemones. Prie bankomatų nusidriekė ilgiausios eilės – visi skubėjo pasiimti grynųjų pinigų, ruošėsi nežinomybei. Tačiau Valerija su vyru Viktoru ir jų penkiamete dukra nusprendė likti Ukrainoje. Jie išvyko į kaimą pas Viktoro tėvus, tikėdamiesi, kad ten bus saugiau.
Tačiau saugumo nebuvo niekur. „Visą laiką tolumoje girdėjosi sprogimai, virš galvos skraidė lėktuvai. Eidavome miegoti, bet niekada nebuvome tikri, ar nubusime“, – prisiminė Valerija.
Likus dar kelias baimės kupinas dienas, galutinai suprato – reikia išvykti: „Radome vairuotoją, kuris vežė iki Lenkijos pasienio. Kelionė buvo be galo sunki – dukrytė visą kelią verkė. Ji nenorėjo išsiskirti su tėčiu.“
Ukrainos–Lenkijos sieną Valerijai su dukra teko įveikti pėsčiomis, spaudžiant žvarbiam šalčiui. „Vienoje rankoje – lagaminas su daiktais, kitoje – dukra. Buvo labai šalta. Laimė, turėjau chalatą – apgaubiau juo dukrą, kad nesušaltų. Gerai, kad sieną pavyko kirsti dar gana greitai“, – prisimindama išgyventą momentą, sakė moteris.
Rasti darbą buvo nelengva. Įsidarbinau įtempiamų lubų gamyboje. Tai buvo fiziškai alinantis darbas. Dirbau prie staklių, patyriau nudegimus, bet neturėjau kitos išeities.
Nauji gyvenimo išbandymai Lietuvoje
Vilniuje jas pasitiko pažįstamas, kuris padėjo rasti laikiną prieglobstį. „Laikino būsto šeimininkai buvo labai geri – padėjo susitvarkyti dokumentus, rasti dukrai darželį, bet tas prieglobstis buvo tik mėnesiui.“
Pradėti kurti gyvenimą nuo nulio nebuvo paprasta. Laikinas būstas reiškė, kad Valerijai reikėjo kuo greičiau susirasti darbą. „Rasti darbą buvo nelengva. Įsidarbinau įtempiamų lubų gamyboje. Tai buvo fiziškai alinantis darbas. Dirbau prie staklių, patyriau nudegimus, bet neturėjau kitos išeities“, – sakė Valerija. Ji suprato, kad privalo išgyventi ir užtikrinti sau ir savo dukrai ateitį.
Šiame darbe pradirbus aštuonis mėnesius, Valerijai pavyko rasti kitą darbą prekyboje, kuo užsiėmė ir gyvendama Ukrainoje. Tuo metu jau buvo išsinuomojusi ir nedidelį butą. „Gąsdino labiausiai tai, kad butas – Žirmūnuose, darželis – Lazdynuose, darbas – prie stoties. Kiekvieną dieną tai buvo didelė kelionė, keldavausi 5 ryto, grįždavau vėlai vakare visai be jėgų, bet vėlgi – nebuvo kito pasirinkimo, reikėjo išgyventi“, – atsiduso Valerija.
Ji pasakoja, kad atsidūrusi Lietuvoje sulaukdavo paramos iš kitų, taip pat susipažino ir su kitomis čia atvykusiomis ukrainietėmis, su kuriomis dalinosi savo istorijas. „Viena jų suvedė mane su moterimi iš Carito, kuri paskambino, pakvietė susitikti, suteikė tikslinę pagalbą – tai buities chemija, maistu, prekėmis dukrai. Ji skambindavo ir klausdavo, ar ko nors trūksta, ko reikia“, – dalinosi Valerija.
Vyras fronto linijoje ir sukrečianti žinia
Valerija su Ukrainoje likusiu vyru nuolat palaikė ryšį. „Jis pasakojo, kad Ukrainoje situacija prasta – darbo nėra, įmonės užsidarinėja, žmonės masiškai išvyksta. Galiausiai Viktoras priėmė sprendimą stoti į kovą ir išvykti į karo frontą“, – sakė Valerija. Moteris, nors ir bandė jį atkalbėti, žinojo, kad jis jau buvo nusprendęs: „Jis sakė man, kad tai – jo pareiga, kad eina kovoti už geresnę ateitį mums, net jei tai reikštų ir netekti gyvybės. Kad pateko į frontą, jis man pranešė tik tada, kai jau buvo ten.“
Jis sakė man, kad tai – jo pareiga, kad eina kovoti už geresnę ateitį mums, net jei tai reikštų ir netekti gyvybės. Kad pateko į frontą, jis man pranešė tik tada, kai jau buvo ten.
Kai vyras gavo kelias savaites atostogų, ji nusprendė nuvykti su juo susitikti. „Išsinuomojome kambarėlį kaime netoli fronto. Buvo baisu. Sprogimai visur. Buvau atpratusi – čia, Lietuvoje, ramu, o ten vėl tas pats siaubas. Norėjosi kuo greičiau išvažiuoti“, – prisiminė ji.
Moteris pasakoja, kad vyras atrodė motyvuotas, jam sekėsi, turėjo charizmą: „Jis sakydavo, kad mes nugalėsim, Ukraina turi laimėti! Tačiau vėliau, Viktorui persikėlus į kitą brigadą, jo nuotaika pasikeitė. Ten viskas buvo kitaip. Trūko maisto, ginklų. Sakydavo, kad jaučiasi kaip patrankų mėsa. Pradėjo kartoti man, kad jaučia, jog gyvas nebegrįš.“
Jie vis dar bendraudavo beveik kasdien. „Kartą per savaitę karius išleisdavo į miestelį nusiprausti ir susitvarkyti. Kovo 13-ąją jis atsiuntė man nuotrauką – nusiskutęs, susitvarkęs. Dar pajuokavo: „Na ką, dabar jau jaunas ir gražus?“ O kitą dieną man pranešė, kad jis žuvo“, – vis dar sunkiai rinkdama žodžius kalbėjo Valerija.
Tuo metu ji buvo perėjusi dirbti į naktinę pamainą gėlių pardavėja, o dienomis ir savaitgaliais valydavo namus pas žmones. Būtent tada, kai valė namus, ir paskambino vyro sesuo pranešti, kad Viktoro nebėra: „Negalėjau tuo patikėti. Natūraliai pasidarė labai bloga. Šeimininkai, kurių namus tvarkiau, davė raminamąją tabletę ir su taksi išsiuntė į namus. Parvažiavusi vis bandžiau Viktorui paskambinti, siunčiau balso pranešimus, nes viltis, kad tai klaida, vis dar buvo gyva.“
Galbūt šiandien ir atrodo beviltiška situacija, santaupos išleistos, o už nuomą reikia mokėti. Bet kai jau visiškai norisi nuleisti rankas, vis tiek atrodo, kol dar gali – reikia kovoti už save ir už dukrą.
Valerija pasakoja, kad sunkiausia buvo pranešti šią žinią dukrai: „Labai bijojau, nežinojau, kaip pranešti dukrytei, svarsčiau nepasakyti iškart, tačiau kiti kartojo, kad privalau pasakyti tiesą kuo anksčiau, kad mergaitei būtų lengviau išgyventi šią netektį.“
Kelionė į Ukrainą dviese su dukra buvo keista – Valerija visą laiką jautėsi tarsi nesąmoninga, lyg sapne. „Atrodė, kad vos tik išvykome, jau ir atvykome, nes visą kelią buvau tarsi atsijungusi nuo realybės“, – sakė Valerija.
Atvykus į vietą, moteris su kitais artimaisiais laukė kūno atvežimo: „Iki paskutinės minutės tikėjausi, kad bus įvykusi klaida ir tai nebus jis. Patyriau stiprų širdies ritmo sutrikimą, nors anksčiau sveikatos problemų neturėjau. Raminamieji vaistai mane taip paveikė, kad širdis pradėjo lėtėti. Medikai turėjo skatinti ritmą, kad neįvyktų sustojimas. Kai galiausiai atvežė karstą ir jį atidarė, tiesiog nualpau. Po to viskas buvo kaip sapnas – laidotuvės praėjo lyg rūke“.
Po laidotuvių ji jautė, kad būti ten, Ukrainoje, yra per sunku. Jau tada suprato, kad geriau būtų kuo greičiau sugrįžti į Vilnių ir rasti būdą atitraukti mintis.
Vėl iš naujo kurti gyvenimą
„Grįžus norėjosi kažkaip atitrūkti, net atsirado mintis gerti alkoholį, kad bent trumpam nuslopinčiau skausmą. Tačiau laiku supratau, kaip tai pavojinga, ir vietoj to pasinėriau į darbą – dienomis valiau namus, naktimis pardavinėjau gėles. Taip praleidau maždaug mėnesį, išsekdama tiek fiziškai, tiek emociškai“, – prisipažino Valerija.
Po mėnesio moteris pastebėjo, kad pavyko sukaupti nemažą sumą pinigų. Pradėjo galvoti apie vyro svajonę sukurti šeimai stabilų pagrindą. Nusprendė, kad reikia bandyti įgyvendinti šią idėją – pradėti dirbti sau. Valerija toliau itin intensyviai dirbo – per mėnesį apie 20 dienų dienomis ir 15 naktų. Toks tempas tęsėsi pusę metų. „Pamažu sukaupiau pinigų, tačiau jėgos visiškai išseko. Pradėjau alpti, kraujas iš nosies bėgti, drebėti rankos“, – atviravo ji.
Tada supratusi, kad reikia sustoti, su turimomis santaupomis nusprendė pabandyti įgyvendinti savo planą – išsiėmė individualią veiklą, išsinuomojo patalpas, pradėjo pardavinėti gėles ir tikėjosi, kad galės pasisamdyti padėjėją, su kuria keisis darbo valandomis ir galės pailsėti.
Deja, verslas Valerijai nesusiklostė kaip tikėjosi. Trūko klientų, nepavyko net parduoti už tiek, kiek investavo į prekes. Šiandien ji sako, kad jaučiasi pralaimėjusi, bet stengiasi negalvoti apie tai: „Galbūt šiandien ir atrodo beviltiška situacija, santaupos išleistos, o už nuomą reikia mokėti. Bet kai jau visiškai norisi nuleisti rankas, vis tiek atrodo, kol dar gali – reikia kovoti už save ir už dukrą“.
Valerija išgyveno karo siaubą, priverstinę emigraciją, gyvenimo nestabilumą. Bet ji ir toliau kabinasi į gyvenimą. Ar lengva? Tikrai ne. Ar turėjo, iš ko rinktis? Taip pat ne. Bet kai neturi pasirinkimo, tiesiog judi pirmyn. Šiandien Valerija vis dar kuria naują gyvenimą. Ji neslepia – kiekviena diena yra kovos laukas, bet ji jaučia dėkingumą visiems, kurie ištiesė pagalbos ranką, ir eina tolyn.
