Ugniagesių komandos viršininkas: geriausias garbės kodeksas – žmogiškumas

  • Teksto dydis:

Vilniaus priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 2-osios komandos viršininkas vidaus tarnybos pulkininkas leitenantas Arūnas Kosčicas vadovauja komandai, kuriai sostinėje tenka bene daugiausia gaisrų ir gelbėjimo darbų. Jis iš tų, kurie nestokoja optimizmo. Jo nuomone, tai dažnai padeda rasti išeitį pačiose sudėtingiausiose situacijose.

Pasak jo, dvidešimt septyneri tarnybos metai priešgaisrinėje apsaugoje jį išmokė įvertinti situaciją, greitai priimti sprendimus ir niekada nepamiršti, kad nuo jų priklauso žmonių likimai. Išskirtinis A. Kosčico bruožas – gebėjimas nepanikuoti net ir pačiose ekstremaliausiose situacijose.

Jis gerai žino, kas yra būti ugniagesiu gelbėtoju, nes 1994 m. nuo šio darbo prasidėjo jo tarnyba priešgaisrinėje apsaugoje. Beje, vaikystėje jis net nesvajojo, kad gesins gaisrus. Mat nuo mažens labai bijojo ugnies. Bet gyvenimas daug ką keičia. Iš tiesų, viską lėmė atsitiktinumas, kai pažįstamas pasiūlė darbą gaisrinėje. Traukė iššūkiai, tad nutarė pabandyti. Ir ta ugnis, kaip įsitikino per pirmąjį gaisrą, liaujasi kelti paniką, kai pajunti, kad gali ją įveikti. Beje, palikti ugningo darbo nepaskatino ir Žemės ūkio akademijoje įgytas hidroinžinieriaus diplomas.

„Kai dirbi ugniagesiu, patiri daugiausia įspūdžių. Tai, ką darai, yra matoma ir vertinama. Džiaugiesi, kai su komanda pavyksta išgelbėti žmogų“, – sako jis su nostalgijos gaidele. Tiesa, realybė šiame darbe niekada nebuvo idiliška. Pasak A. Kosčico, prieš daugelį metų jam teko dirbti ir su vadinamaisiais „štormais“, kai gaisrininkai ugnyje jausdavosi kaip pragare, o šaltyje šie drabužiai tuoj pat suledėdavo. Kerziniai batai taip pat buvo tikras išbandymas. Su jais gaisre tekdavo čiužinėti kaip ledo arenoje.

Tiek gyvenime, tiek darbe tinka tos pačios taisyklės, kaip ir gesinant gaisrus.

„Kai ugniagesiai gavo pirmuosius normalius darbo drabužius, gaisre nebejausdavo karščio, todėl net rankovės apdegdavo, – prisimena jis. – Anksčiau niekas daug dėmesio nekreipė ir į tai, ar ugniagesiai, gesindami gaisrus, yra saugūs. Buvo toks požiūris, pats gali ir žūti, bet kitą privalai išgelbėti. Tada ugniagesio gyvybė nebuvo svarbi.  O gaisrai buvo gesinami taip, kad, jeigu penktajame aukšte ugnis, tai iki pat apačios viskas būdavo vandeniu užliejama, tai ne dabar, kai naudojami švirkštai, gesinantys išpurslinta srove. Ir visa gelbėjimo įranga anksčiau buvo tik laužtuvas…“

Per tarnybos metus A. Kosčicui teko dirbti pamainos vadu, Operacijų vadovavimo dalies specialistu, komandos viršininko pavaduotoju… Jo nuomone, svarbiausia darbe neužriesti nosies, mokėti pabūti kito kailyje, nesusireikšminti ir negalvoti tik apie save.

„Kai skleidi gerą energiją, atsilyginama tuo pačiu. Mano akimis, geriausias garbės kodeksas – žmogiškumas. Kai kitame žmoguje ieškai gerų bruožų, juos ir randi. Tiek gyvenime, tiek darbe tinka tos pačios taisyklės kaip ir gesinant gaisrus. Svarbu nepanikuoti, nes tada dažniausiai priimami blogi sprendimai, nekelti balso, nes gali įskaudinti kitus. Kai nesurandi su žmonėmis bendros kalbos, nebūna ir rezultatų“, – mano jis.   

Per pastaruosius tarnybos metus, pasak jo, pasikeitė ne tik gaisrinė technika ir įranga,  bet  ir ugniagesių buities sąlygos. Tik ugnis liko ta pati. Dabar gaisruose ir žūstama dukart rečiau nei prieš dvidešimt metų. Nors komandos viršininkas ir pasidžiaugia, kad pamažu keičiasi gyventojų požiūris į gaisrų prevenciją, bet, deja, ne taip greitai kaip ugniagesiams norėtųsi: „Stebina, kai namuose matai televizorių per visą sieną, o čia pat neremontuota krosnis, šalia šiukšlės, prikrauta drabužių ir  daiktų, žaidžia vaikai, bet dūmų detektoriaus nėra...“ Jis apgailestaudamas sako, kad skaudžias gaisrų pasekmes žmonės suvokia, kai praranda gaisruose artimuosius, kai netenka namų.

Ta akistata su praradimais ir netektimis, jo nuomone, ugniagesius gelbėtojus, kaip ir jį patį, išmokė vertinti gyvenimą ir branginti artimuosius. Paklaustas, iš kur semiasi stiprybės, sako, kad jos suteikia šeima: „Didelė laimė ją turėti, žinoti, kad esi laukiamas. Auginame dvi dukras, jos abi dalyvavo jaunųjų ugniagesių veikloje. Stiprybės įkvepia ir komanda, kurioje dirbu. Kiekvienam iš mūsų labai svarbu jausti, kad esi reikalingas“, – teigia A. Kosčicas.         



NAUJAUSI KOMENTARAI

Anonimui Pydarui

Anonimui Pydarui portretas
Tu ras tarp godžių nors viena žmoniška žmogų......
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių