Trijų Kryžių kalnas plyšta, kaip ir Gedimino

"Gedimino kalnas niekada nebuvo rimtai tyrinėtas nei geologine, nei urbanistine, nei medžių poveikio prasme. Kad ir kokių veiksmų buvo imamasi, visi buvo daromi daug negalvojant, nepasirinkus prioritetų. Tai ir yra didžiausia jo problema", – tvirtino Vilniaus universiteto Botanikos sodo direktorius dendrologas Audrius Skridaila.

– Jei dendrologai būtų priiminėję sprendimus, ar Gedimino kalnas šiandien stovėtų plikas?

– Aš, kaip dendrologas, turėčiau sakyti: taip, ten būtinai turėjo augti medžiai. Bet Gedimino kalnas – ne dendrologinis objektas, o istorinis pilių rezervatas, todėl prioritetas yra kultūrinė, istorinė šios vietos reikšmė.

Situacijų, kai reikia spręsti, koks prioritetas turi būti suteiktas želdynui, turime ne vieną. Tai ir Sapiegų parkas Vilniuje, ir Trakų Vokė, kur susiduria du tikslai ir du prioritetai. Kartais jie negali kartu sugyventi. Kai imamasi pirmenybę atiduoti kuriam nors vienam, kyla labai daug ginčų. Tad nieko nepadarysi, turime susitarti, ko mes labiau norime.

– Pažiūrėkime į Gedimino kalną kaip į dendrologinį objektą. Kokia jo istorija?

– Ilgą laiką jis nebuvo joks miesto želdynas. Tik lenkų laikais pietiniame šlaite įrengtas Želigovskio vardo parkas, leidęsis iki dabartinės Barboros Radvilaitės gatvės. Pačioje viršūnėje, aplink Aukštutinę pilį, augo svetimžemiai augalai. Vėlesniais laikais dėl nepriežiūros daugelis tų sodinių sunyko.

O prieš pat iškertant ten dominavo patys pasisėję, savaime paplitę medžiai – daugiausia vidutinio amžiaus klevai, esu matęs vieną kitą liepą, kažkiek tuopų. Jokiuose šaltiniuose nesu užtikęs, kad Gedimino kalną kas nors dirbtinai būtų tvirtinęs medžiais, nors tokių nuomonių pasigirsta. Apie Kuršių neriją tokių žinių turime. Ten kaimai nuo užpustymo buvo saugomi sodinant kalnines pušis.

– Tačiau jis ėmė slinkti būtent tada, kai medžių nebeliko...

– Gedimino kalnas turi labai daug problemų. Tai ir vokiečių apačioje iškasti tuneliai, mes nežinome, ar šiandien jie yra saugūs ir nekelia kalnui grėsmės. Tai ir nesuvaldytas vanduo – viena didžiausių šlaitų slinkimo priežasčių, dėl kurios kadaise sugriuvo Aukštutinės pilies pastatai.

Pilis kalno viršuje sudaro savotišką piltuvą. Mūsų krašte vidutinis metinis kritulių lygis yra 825 mm. Įsivaizduokite, 1 kv. m per metus iškrenta beveik metro aukščio vandens stulpas. Tai daug. Ir visas tas kiekis juk turi kažkur pasidėti. Karštą vasarą dalis išgaruoja, dalis filtruojasi į žemę, jei yra augalų, dalį paima ir jie. Jei nebelieka augalų, o piltuvas tebeveikia, vanduo išteka per šonus. Šlaitų slinkimai prasidėjo būtent po ypač lietingos vasaros prieš kelerius metus. Jei vanduo piliavietės viduje būtų suvaldytas, tų smukimų greičiausiai nebūtų buvę.

Kiek visuomenė supranta apie želdynų ir želdinių vertę? Kartais ginama tai, ko nereikėtų.

Bet turbūt didžiausia kalno problema yra tai, kad jis niekada nebuvo rimtai tyrinėtas nei geologine, nei urbanistine, nei medžių poveikio prasme. Kad ir kokių veiksmų buvo imamasi, visi buvo daromi daug negalvojant, nepasirinkus prioritetų. Tas pats ir kalbant apie šlaitų slinkimą – nebuvo ištyrinėti procesai, pritrūko kompleksinio požiūrio. Nueita estetinių ieškojimų keliu, nusprendžiant sugrąžinti istorinį vaizdą. Na, nebuvo čia medžių istoriškai, tai kirskim! Ir niekas nesigilino, ar kalno būklė tebėra tokia, kokia buvo prieš 400 metų.

– Grėsmės prisiartino ir prie Trijų Kryžių kalno. Prieš kurį laiką jo šlaite netoli paminklo atsivėrė plyšys. Vilniečiai baiminasi, kad Kalnų parko tvarkymo darbai, tarp kurių – ir dalies medžių iškirtimas, ir čia gali sukelti tokių pat nuošliaužų. Ar tai pagrįsta?

– Jeigu ir čia nebus įvertinta kompleksiškai, jeigu nebus suvaldytas vanduo, erozijos reiškiniai visiškai tikėtini.

Trijų Kryžių kalno papėdėje savo darbą daro ir Vilnelė. Dėl Žemės sukimosi krypties jos tekėjimo srovė nuolat graužia pagrindą ta pačia linkme. Jau yra ir prarastų kalnų, nors ten žmogus nieko nedarė. XIX a. viduryje dingo Bekešo kalnas su visu Kasparo Bekešo kapu. Upė graužė vieną jo pusę, formavosi atodangos ir galiausiai krito.

Atskirais atvejais žmogus galėtų šį reiškinį pristabdyti, neduoti Vilnelei taip stipriai plauti kalno pagrindo. Pakaktų graužiamą krantą sutvirtinti rieduliais, ir erozija nebūtų tokia stipri. Bet vėlgi klausimas – ar mums patinka atodangos, ar ne. Pakeliui iš Senamiesčio į Naująją Vilnią, šalia Stepono Batoro gatvės, turime puikią atodangą ir ja džiaugiamės, nors erozija ten ir toliau vyksta. Gamtoje nieko nėra amžino, visada kažkas keičiasi. Ir turime apsispręsti, ar norime matyti natūralų procesą, kuris ir vyksta, ar jį stabdyti.