Palydėdamas į paskutinę kelionę žiaurioje avarijoje beprasmiškai žuvusius tris Skuodo r. Aleksandrijos miestelio berniukus, Telšių vyskupas Jonas Boruta sakė: „Šie trys kapai verčia susimąstyti: kas šiandien dedasi Lietuvoje?“

Tokį pat klausimą sau uždavė visi Aleksandrijos gyventojai ir tūkstančiai kartu su jais tragediją išgyvenančių Lietuvos žmonių.
Iš tiesų, kas šiandien dedasi Lietuvoje? Pasidalyti savo mintimis „Vilniaus diena“ paprašė Kauno arkivyskupą metropolitą Sigitą Tamkevičių.

– Ar ši kraupi avarija yra tik Aleksandrijos tragedija? Galbūt šis Lietuvos miestelis yra kuo nors ypatingas, išsiskiriantis iš kitų? Ar tai gali pasikartoti bet kada ir bet kur Lietuvoje?

– Pirmiausia norėčiau pasidalyti tėvų ir artimųjų skausmu, kurio, deja, neįmanoma numaldyti jokiais žodžiais. Todėl meldžiuosi ne tik už žuvusius vaikus, bet ir už jų tėvus, kad Viešpats būtų su jais ir duotų jėgų pakelti šią baisią netektį.

Visos aplinkybės rodo, kad didžiausias šios baisios nelaimės kaltininkas buvo alkoholis, todėl manau, kad sąžinės sąskaitą turėtų daryti ne tik be saiko vartojantieji alkoholį, bet ir tie, kurie Lietuvą užtvindžiusiai alkoholio upei uždegė žalią šviesą. Nenoriu rodyti pirštu į vieną ar kitą asmenį ar asmenų grupę, atsakingą dėl Lietuvos žmonių girtuokliavimo, nes tam neužtektų pirštų. Ši tragedija tebūnie proga susimąstyti visiems, kurie ant kraujo ir ašarų bando statyti savo laimės rūmą. Jis tikrai sugrius.

Aleksandrija nėra išimtis Lietuvoje, taip pat būtų neteisinga teigti, jog ši tragedija yra Dievo bausmė. Dievas myli ne tik teisiuosius, bet ir skaudžiausiai klystančius žmones, tačiau paskui kiekvieną nuodėmę velkasi nuo jos neatskiriamos skaudžios pasekmės, kurias patiria ne vien nusidedantieji, bet ir nekaltieji. Labai didelė visų nelaimė, kad mūsų Tėvynėje daugelis žmonių blogai elgdamiesi net nesusimąsto, kaip jie skriaudžia save ir kitus. Esu giliai įsitikinęs, kad tokį elgesį skatina žmonių nutolimas nuo Dievo ir bendrųjų moralinių vertybių nepaisymas.

- Nuostabą kelia tragedijos kaltininko Sauliaus Pauliko elgesys: nuskynęs tris jaunas gyvybes jis pabėgo, tarsi būtų galima pabėgti nuo tokios kaltės. Ką tai byloja apie dvasinę šio jauno žmogaus sveikatą?

– Nenoriu kalbėti apie šios tragedijos kaltininką – į visus kausimus tegu atsako teismas. Dabartinėje Lietuvoje yra šiltnamio sąlygos tarpti savanaudžiams egoistams, mąstantiems tik apie „duoną ir žaidimus“. Mums kasdien peršama mirties kultūra, neigianti pagarbą žmogui ir gyvybei. Jei nieko nedarysime, ateityje sulauksime dar daugiau panašių nusikaltimų. Daugelio žmonių dvasia serga, ir ją reikia gydyti. Šiuo atveju nieko negali padėti nei psichologai, nei psichoterapeutai. Receptą, pagydyti žmones nuo egoizmo, turi tik Jėzus Kristus, kuris mus mylėdamas mirė ant kryžiaus. Tik sąžiningas ir visiškas atsigręžimas į Kristų gali išgydyti šiandienį žmogų.

- S.Pauliko mašina buvo pažymėta ypatingu numeriu – 666. Tai šėtono ženklas. Kas, jūsų manymu, tai yra: nebrandaus vyro pokštas, arogancija?

– Nesiimu spręsti, kodėl automobilio savininkas įsigijo tokį valstybinį numerį. Gal tikrai jam šis skaičius atrodė tik pokštas. Aš tokio numerio niekuomet neimčiau, nes skaičius 666 Biblijoje yra Antikristo, kartu ir šėtono ženklas. Jeigu patariama net kalbant niekuomet netarti velnio vardo, juo labiau nereikėtų naudoti Antikristo ženklo, nes su tamsos jėgomis nereikia žaisti. Lengvabūdiškumas gali labai brangiai kainuoti.

- Generalinis policijos komisaras, vidaus reikalų ministro raginamas prisiimti asmeninę atsakomybę už tragediją, sakė: „Kiek tokių dalykų buvo, kiek dar jų bus. Jei po kiekvieno būtų atsistatydinama, neliktų vadovų?“
Kas šiuo ir panašiais atvejais turėtų prisiimti atsakomybę ir kaltę?

– Labai gražus gestas, kad atsistatydino vidaus reikalų ministras ir policijos generalinis komisaras, tačiau ar tikrai jiems reikėjo tai padaryti, neturiu atsakymo. Teisėtvarkos vadovai tik tuomet būtų kalti, jeigu jie nedėjo pastangų palaikyti tvarkai policijoje arba jai reformuoti. Deja, net geriausi vadovai nėra apsaugoti, kad pavaldiniai gali pasielgti neatsakingai ar net nusikalstamai. Atsakomybę pirmiausia privalo prisiimti tas, kas padaro nusikaltimą. Visi kiti – tik tokiu laipsniu, kiek jų elgesys lemia nusikaltimą, ir nieko daugiau. Be abejonės, vadovui nelengva pasakyti, kad jis padarė viską, ko reikalavo įstatymas ir sąžinė.

- S.Pauliko tėvai, draugai po nelaimės dėjo ir tebededa visas pastangas, kaip išsukti kaltininką. Pamiršdami ar nekreipdami dėmesio, kad yra ne vien juridinė atsakomybė, bet ir moralinė. O gal tų jausmų smarkiai mąžta ar ir visai nebelikę?

– Artimuosius galima suprasti, tik ne visada galima pateisinti. Kai padaromas nusikaltimas ir skaudžiai pažeidžiamos kitų žmonių teisės, tiek nusikaltėliui, tiek jo artimiesiems reikia prisiimti atsakomybę. Tačiau panašiais atvejais moraliai pasielgti pajėgia tik didelės dvasinės kultūros žmonės. Gaila, kad tokių žmonių mažai turime. Ir kaip galime turėti daugiau, jeigu per visą atkurtos nepriklausomybės laikotarpį kalbame tik apie pinigus ir pramogas?!
- Akivaizdu, kad visuomenė įklimpusi į dideles problemas, sunkiai apsirgusi. Kas jai gali padėti pakilti? Kas turi būti tie dvasios gaivintojai: šeima, mokykla, Bažnyčia, kiekvienas iš mūsų? Juk reikia kažko griebtis, kad atgytume.

– Kad visuomenė serga, šiandien nereikia įrodinėti. Taip pat visi supranta, kad reikia kažką daryti, nes nieko nedarydami galime nusiristi į dar didesnę bedugnę. Tačiau veltui ieškotume stebuklingo vaisto, galinčio greitai pagydyti visuomenę. Reikia ryžtis labai dideliam darbui. Pirmiausia reikia stiprinti šeimą, kuriamą ant santuokos pagrindo, nes jeigu neturėsime sveikų šeimų, neturėsime ir sveikos visuomenės.

Mokyklos įtaka žmogaus gyvenime taip pat yra didelė, ir visi su didele pagarba prisimename gerus bei reiklius mokytojus, kurie tiek žodžiu, tiek savo pavyzdžiu rodė tiesų kelią, kuriuo turėjome eiti.

Bažnyčios veikla taip pat labai svarbi. Kiekvienas nuoširdžiai tikintis žmogus galėtų patvirtinti, kiek daug jam yra padėjęs tikėjimas pačiais sunkiausiais išbandymų metais. Tačiau nuo Dievo atitolusioje visuomenėje Bažnyčios įtaka ribota, nes daugelis mieliau klausosi, ką kalba televizijos žvaigždės, o ne Evangelija.
Dideli sukrėtimai gali priversti nemažą dalį mūsų tautiečių perkainoti vertybes ir įdėmiau įsiklausyti į Bažnyčios balsą, kuris nepataikauja žmogaus prigimčiai ir visuomet kviečia keltis iš blogio. Labai linkėčiau visiems nestatyti kliūčių, kad Dievo žodis galėtų pasiekti tiek kaltuosius, tiek ir jų aukas.

- Kaip manote, ar daug yra vilties, kad mums pavyks atsitiesti?

– Aš turiu tikėjimą, todėl visuomet esu optimistas. Nėra tokios duobės, iš kurios žmogus negalėtų išlipti ir nėra tokios beviltiškos padėties, į kurią papuolus nebūtų įmanoma atsitiesti. Tačiau optimizmas turi būti labai realus. Jei nieko nedarysime, o tik dejuosime, tikrai nepasveiksime. Šiandien reikia visų mąstančių žmonių bendrų pastangų keisti gyvenimą į gera. Kasdien paskleiskime nors mažą trupinėlį gėrio, prisiimkime nors šiek tiek pilietinės atsakomybės ir pamatysime, kaip gyvenimas keičiasi į gera.