Savanorė: labai sunku matyti, kai vieni žmonės kenčia, o kiti tuo netiki

„Pasiilgau senojo gyvenimo, bet dar tikrai turiu kantrybės laikytis karantino, nes matau, kokia yra kaina, kai jo nesilaikoma“, – sako Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje (Antakalnio ligoninėje) ir Santaros klinikose savanoriaujanti mokytoja Indrė Šadvilaitė. 

– Kodėl nusprendėte savanoriauti ligoninėse ir prisidėti prie sunkiai sergančių koronavirusu žmonių kasdienybės palengvinimo?

– Medicinos sektoriuje situacija dėl koronaviruso yra gana sunki, nelengva žmonėms, kurie ten dirba – kai kurie atkrenta dėl ligų, kai kurie negali dirbti, nes prižiūri mažamečius vaikus. Norėjosi pagelbėti žmonėms, kurie atsidūrė pačiame krizės įkarštyje – to dažniausiai mes net nematome.

Šią savanorystę kuruoja Šaulių sąjunga, o aš esu šaulė, davusi šaulio priesaiką. Manau, kad mano pareiga yra pagal galimybes prisidėti pagelbstint šioje situacijoje.

– Muzikantas, Šaulių sąjungos narys Gabrielius Liaudanskas-Svaras neseniai teigė, kad savanorystė krizės metu yra kiekvieno piliečio pareiga. Sutinkate su šiais žodžiais?

– Svarui pritariu 100 procentų. Mano įrašas socialiniame tinkle atsirado dėl nusivylimo visuomene, kai žmonės tarsi lepūnėliai nori tenkinti savo norus, kai jie pasiryžę bet kokia kaina patirti malonumą, pasilinksminti, pasivaikščioti, apeiti draudimus. Galbūt ne kiekvienas žmogus savo laiko, sveikatos atžvilgiu gali padėti savanoriaudamas tiesiogiai, bet taip norėtųsi, kad kiekvienas asmuo bent jau sąmoningai suvoktų, kad gali prisidėti neplatindamas to viruso – neidamas susitikti su draugų grupėmis, nevažiuodamas pas giminaičius, jeigu nėra būtino poreikio. Per žinias teko girdėti, kad nemažai žmonių, pajutusių COVID-19 simptomus, nesitiria, nes bijo tyrimo, tai aš labai tikiuosi, kad jei jie nenori to nemalonaus tyrimo, tai tada sėdi namie. Labai baisu pagalvoti, kad tie žmonės, jausdami simptomus, kaip niekur nieko vaikšto visuomenėje ir nesitiria, nes nenori būti saviizoliacijoje. Labai tikiuosi atsakomybės, kad jie neplatintų šio viruso.

– Kartais žmonės, ypač jauni, sako, kad karantino ribojimai varžo jų laisves judėti, daryti tai, ką nori, bendrauti su aplinkiniais. Ką norėtumėte jiems pasakyti?

– Bet koks atsakingas buvimas bendruomenėje kažkiek riboja mūsų laisves, nes ne visada galime 100 proc. pasielgti taip, kaip norime. Su laisvėmis turime ir dalį atsakomybių – šiuo metu jaučiame atsakomybę neplatinti viruso, nepražudyti dalies žmonių. Tiems žmonėms pasiūlyčiau pasverti jų laisvės kainą ir žmonių sveikatos bei gyvybės kainą. Ar mano susitikimas vakarėlyje su draugais yra tokios pačios vertės kaip kito žmogaus gyvybė arba sveikata?  Juo labiau, kad šios laisvės yra apribotos laikinai – kai susitvarkysime su pandemija, mūsų visos laisvės grįš ir galėsime džiaugtis gyvenimu. Tačiau dalis žmonių, kurie dabar sunkiai serga, nebegalės. Apie tai siūlyčiau galvoti.

Šios laisvės yra apribotos laikinai – kai susitvarkysime su pandemija, mūsų visos laisvės grįš ir galėsime džiaugtis gyvenimu. Tačiau dalis žmonių, kurie dabar sunkiai serga, nebegalės. Apie tai siūlyčiau galvoti.

– Jums tenka būti prie sunkiai COVID-19 sergančių žmonių: juos maitinate, nes jie patys to nebegali padaryti, sergantieji nuolat dūsta ir valgymo metu dažnai reikia daryti pertraukas, kad asmuo pailsėtų. Ką sunkiausia matyti?

– Sunkiausia matyti žmonių kančią, nes galbūt iki pandemijos jie buvo puikiai funkcionuojantys žmonės. Be abejonės, kai kurie žmonės, kurie dabar sunkiai serga koronavirusu, ir iki tol sunkiai sirgo kažkuriomis kitomis ligomis, bet dalis žmonių buvo darbingi. Jie buvo veiklūs žmonės, o dabar jie kenčia. Sudėtinga matyti tą kančią. Labai sunku matyti, kad vieni žmonės kenčia, o kiti netiki jų kančia – įsivaizduoja sąmokslo teorijas, stengiasi apeiti karantino suvaržymus ir  pan. Vyksta neteisybė – tie, kuriems nėra taip blogai, platina virusą ir jis pasiekia tuos, kuriems virusas smogia iš tikrųjų sunkiai. Man sunku susitaikyti su neteisybe.

Eidama į ligoninę žinau, kur išeinu, žinau, kad susidursiu su žmonėmis, kuriems sunku ir bloga. Dar vienas sudėtingų dalykų – net maksimaliai padarydamas tai, ką gali, negali užtikrinti ligonio pasveikinimo. To negali ir medikai: jie padaro viską, ką medicina gali pasiūlyti, bet nuo organizmo priklauso, ar jis kovos su virusu, ar ne. Tu tiesi pagalbos ranką, bet nesijauti visagalis.

– Kai kurie medikai atviri – matant tokią nelygiavertę kovą, bejėgiškumą, norisi ne tik keiktis, bet ir kartais nusvyra rankos. Ką jums emociškai ir fiziškai teko daryti sunkiausia?

– Emociškai sunkiausia susidurti su pacientais, kuriems yra labai blogai. Aš esu dirbusi ir paprastuose COVID-19 skyriuose ir reanimacijoje, tai man sunkiau buvo paprastuose skyriuose – kur pacientai dar gali kalbėti, pasakyti, kaip jaučiasi ir išsakyti savo baimes, skausmą. Turi būti visiškai šaltas žmogus, kad tavęs nepaveiktų kito žmogaus skausmas.

Neteko daryti tokių fizinių darbų, kurių nebepajėgčiau. Tačiau bėgant laikui atsiranda bendras nuovargis, nes esu dirbantis žmogus, o didžioji laisvalaikio dalis atitenka ligoninėms. Tačiau pagalvoju, kad medikai patiria didesnį nuovargį ir stresą – tuo save ir guodžiu, kad mums dar nėra taip sunku, kaip medikams.

Jeigu galiu padaryti paprastus darbus ir taip palengvinti darbą medikams, sutaupyti jų energiją, dėmesį, kad tai galėtų skirti gydymui ir pacientams, tai tame matau savo darbo prasmę. Dar matau, kad tos pagalbos reikia. Labai laukiu tos dienos, kai medikai pasakys, kad viskas jau yra gerai, situacija yra stabilizuota ir pagalbos nebereikia. Tada mes visi labiau atsipūsime.

– Prisipažįstate, kad jus trikdo vaizdas, kai jaunimas būriuojasi viešose vietose. Tačiau jaunuoliai neretai tik tarsteli – esu jaunas, sunkiai nesusirgsiu, o susirgęs greičiau paplatinsiu virusą ir padėsiu visuomenei įgyti grupinį imunitetą. 

– Imunitetą galima įgyti ir skiepijantis, ne tik persergant. Tačiau visada buvo žmonių, kurie skiepo baiminosi, ir tai kelia diskusijas. Dauguma jaunų žmonių koronavirusu perserga nesunkiai – dirbdama ligoninėje daug jaunų žmonių nepamačiau. Medikai pasakojo, kad pasitaiko atvejų, kai į ligoninę paguldomi vos vyresni nei 40-ies žmonės. Nežinau, ar apsimoka platinti virusą tarp jaunų žmonių, tačiau koronavirusą išplatinus, jis pasiekia ir tuos žmones, kuriems su juo nėra taip lengva kovoti kaip jauniems. Tad tokio mąstymo kaina greičiausiai yra per didelė.

– Kai kurie vyresnio amžiaus žmonės taip pat moja ranka į karantino suvaržymus. Jums teko bendrauti su sergančiaisiais, tai gal išgirdote prisipažinimų, kad jie netaisyklingai dėvėjo kaukes, nepaisė karantino ribojimų arba  tikėjo, kad virusas neegzistuoja?

– Nesutikau tokių, kurie sakytų, kad nesilaikė karantino ribojimų, tad ir susirgo. Yra žmonių, kurie susirgo, nes susitiko su artimaisiais, arba jį pasigavo lankydamiesi viešoje vietoje.

Vyresnio amžiaus žmones mokyti taisyklingai dėvėti kaukes yra sunkus reikalas. Jie dažniausiai turi tvirtus nusistatymus ir net artimiesiems būna sunku juos permaldauti.

Kai pamatau žmones, kurie vaikšto iš kaukių iškišę nosį, apmaudu, bet tikiuosi, kad jie viruso nepasigaus. Iš kitos pusės pagalvoju, kad gal jam sunku kvėpuoti, tad būtų sąžininga pasilaikyti atstumo nuo jo ir nerizikuoti jo sveikata.

– Įraše, kuris greitai paplito socialiniuose tinkluose, negailite aštrių žodžių Agnei Širinskienei, kuri gavo baudą, nes kirto savivaldybės, kurioje gyvena, ribas ir ją sustabdė policija. Teigėte, kad A. Širinskienė į eterį svaigsta, kad „kvailų“ įstatymų galima nesilaikyti, tad žodžio „gėda“ jau per maža. Per didžiąsias metų šventes prezidento dukra grįžo iš užsienio, kad kartu su šeima sutiktų Kalėdas. Jums dėl tokio politikų elgesio apmaudu?

– Matant tokį pavyzdį kyla pasipiktinimas – kodėl aš negaliu, o jis gali. Žmonių akyse krenta politiko ir visos politikos įvaizdis. Žmogus tuomet gali ne tik nesilaikyti karantino ribojimų, bet ir tapti apolitišku.

A. Širinskienės teiginys, kad įstatymas yra kvailas, yra labai keistas – Seimo nariui nepriimtina viešai diskredituoti įstatymą. Jeigu žmogus suklydo, nepamąstė, pervertino savo galimybes, manau, kad garbinga būtų tai pripažinti, o ne ieškoti kvailumo įstatymuose.

– Esate savanorė, kuri maždaug savaitę dirba su sergančiais koronavirusu, tad vieną kartą jau esate paskiepyta nuo COVID-19. Nedvejojote? 

– Aš nematau kitos priemonės, kuri galėtų virusą suvaldyti taip efektyviai kaip skiepai.

– Kai koronaviruso situacija taps geresnė, bus atlaisvinti karantino ribojimai, ką pirmiausia norėsite padaryti?

– Norėsiu laisvai išeiti į gamtą, tada pailsėti ir paskaityti knygų, grįžti prie įprasto gyvenimo ritmo. Norėsiu aplankyti artimuosius, kurių ilgai nemačiau, nes sąžiningai laikiausi karantino. Man seneliai, tėvai yra labai brangūs ir tikriausiai išprotėčiau sužinojusi, kad aš jiems užnešiau net mirtimi galintį pasibaigti virusą. Pasiilgau visko, kaip ir kiekvienas žmogus, dabar gyvenantis karantine. Aš dirbu mokytoja, tad pasiilgau ir gyvo kontakto, įdomių veiklų. Pasiilgau senojo gyvenimo, bet dar tikrai turiu kantrybės laikytis karantino, nes matau, kokia yra kaina, kai jo nesilaikoma.

Jaučiu didelę baimę pernešti šį virusą ir labai smarkiai sužaloti žmogaus sveikatą arba jį nužudyti. Tokios atsakomybės aš nesu pasirengusi prisiimti. Tie, kurie sau ramiai vaikšto, taip jaustis neturėtų. Mačiau, kaip atrodo ligoniai, jie tikrai SPA  procedūromis nesilepina.

Žmonėms noriu palinkėti atsakomybės už savo žodžius ir veiksmus. Ištverkime karantiną. Tikiu, kad sulauksime šviesesnės dienos, kai galėsime ja pasidžiaugti – norėčiau, kad ta diena galėtų pasidžiaugti kuo daugiau gyvų žmonių, o tos šviesesnės dienos netemdytų artimojo netekties skausmas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Egiux

Egiux portretas
Aš netikiu kvaiša.nu ir....

Q

Q portretas
Kiek tamsumos komentaruose. Tokiem žmonėm, kurie eina ir padeda medikams už ačiū reikėtų padėkot ir galvą nulenkt. Logiškai išdėstytos mintys, kurios sėja peną apmąstymams. Visi gali turėti savą nuomonę dėl skiepų ir dėl pandemijos, bet susimildami - nustokit skaityt pasakas apie "išgalvotas pandemijas, kurių dėka žydmasoniai su driežų galva uždirbs milijardus". Farmacija uždirbs - sočiai, tiek kiek net savo šlapiame sapne nesapnavo, o paprasti mirtingieji dar pragyvens nuolatiniam strese ir baimėje, kurios dozę dar padidina žiniasklaida. Kuo daugiau susirgimų - tuo garsiau iš pasitenkinimo klykia. Ir ką mes dėl to galime padaryti? Ogi saugoti vieni kitus, kad visa šita nesamonė greičiau praeitų ir užsičiauptų nuolat viskuo ir visiems grąsinančios burnos.

Klapčiukas

Klapčiukas portretas
Neseniai skiedė straipsniuose,kad savanorių neprileidžia prie kovido ligonių, jie tik pagalbiniai siuntimam nešioti,iki laboratorijos indėlius nešti ir t t.Šita matai sakosi dirbanti tiesiai su kovido ligoniais!Ir neaosirina be skiepu reklamos!
VISI KOMENTARAI 11
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių