„Dinkite iš kiemo. Jei reikės, panaudosiu ginklą.“ Kelią prie Trakų vandens telkinių užstoja ne tik tvoros, bet ir sklypų savininkų grasinimai. Tuo įsitikino žurnalistinį eksperimentą atlikusi „Vilniaus diena“.

Penki metrai – tokiu atstumu aplink ežerą negalima statyti tvoros. Poilsiautojai ir meškeriotojai turi turėti galimybę apeiti visą vandens telkinį. Pasirodo, tai tėra sausas ir žemės sklypų aplink vandens telkinius savininkams nieko nereiškiantis Žemės įstatymo nuostatas.
Pakrantės apsaugos juosta nustatoma pagal vandens telkinio plotą ir yra bendro naudojimo teritorija. Tačiau paežerėse sklypus turintys gyventojai šį reikalavimą linkę pamiršti.
Privačių sklypų savininkai poilsiautojus pasitinka aukštomis tvoromis, spygliuotų vielų užtvaromis, rąstais ar akmenimis užverstais ar sukastais bendro naudojimo keliais.

Kai kuriuose vandens telkiniuose išsimaudyti galėsite nebent nusileidę parašiutu. Kelią prie kranto pastos ženklai: „Privati valda“, „Piktas šuo“, „Teritoriją saugo ginkluota apsauga“ ir pan. Ten, kur tokių ženklų nėra, pakrantėje telkšo pelkės arba kemsynai.

Pirmas eksperimentas. Apeiti Šiemečio ežerą

Ar žemės savininkų ir poilsiautojų konfliktai gali peraugti į muštynes? Atrodo, taip. Tuo įsitikinome nuvažiavę į Trakų rajoną. Vos privažiavę prie namą ant Šiemečio ežero kranto juosiančios tvoros išgirdome šeimininko riksmą.
„Stokite, jūs esate privačioje valdoje. Apsisukite ir važiuokite, iš kur atvykote. Jei ne, paleisiu šunį“, – iš balkono grasino sklypo savininkas. Vaikščiojome ežero apsaugos zonoje, tačiau vyras neketino sustoti.
„Jei reikės, tai ir šaudyti pradėsiu“, – kuo toliau, tuo labiau pyko šeimininkas. Pamatęs, kad patvoriu einame arčiau ežero, vyras išėjo į kiemą. „Prie ežero eiti negalite. Tai privati valda“, – pamatęs fotoaparatą kiek nurimo vyras. Nors stovėjome kitoje tvoros pusėje, sklypo savininkas uždraudė eiti toliau. „Bet čia ne jūsų žemė“, – aiškinau. „Bet privati valda. Eikite iš čia“, – susijaudinęs rėkė šeimininkas.
Anot namo savininko, visos Šiemečio ežero pakrantės privatizuotos. „Tvoros iki kranto nenutiesiau, tačiau kelią užtvėriau akmenimis. Norinčių patekti prie ežero ateina kiekvieną dieną. Įstatymus žinau, bet ir aš turiu tam tikrų teisių. Privati valda turi būti privati, o ne visiems prieinama“, – įsijautęs aiškino vyras, kai prisistatėme „Vilniaus dienos“ žurnalistais.
Prieš porą metų sklypą prie Šiemečio ežero įsigijęs vyras tikino, kad anksčiau užklydusiems poilsiautojams buvo atlaidesnis. „Suprantu, kad žmonės nori pailsėti, išsimaudyti. Tačiau ne visi tai daro kultūringai. Kai jie išeidavo, privalėdavau rinkti šiukšles, tuščius alaus butelius. Daugiau to daryti nebenoriu“, – keisti savo pozicijos neketino trakiškis.
Vyras tikino niekuo nesiskiriantis nuo šalia įsikūrusių žemvaldžių. „Visi jie apsitvėrę. Netoli įsikūręs Trakų meras Edmundas Malūkas. Manote, pas jį kitaip? Nuvažiuokite ir patys pamatysite“, – siūlė šeimininkas. Tačiau greta esančios sodybos buvo nepasiekiamos, link jų vedantys keliai užtverti.

Antras eksperimentas. Apeiti Margio ežerą

25 m – jei tvenkinio ar ežero plotas didesnis nei 0,5 ha
50 m – prie vandens telkinių, esančių draustiniuose arba rezervatuose
12,5 m – jei ežero ar tvenkinio plotas ne didesnis nei 0,05 ha
Ežero pakrantės – tik turtingiesiems. Toks įspūdis susidarė, kai atvykome prie vieno labiausiai apstatytų ežerų – Margio. Čia vasarnamius pasistatė daug politikos ir verslo įžymybių. Tačiau pašaliniams prie pakrantės prieiti neįmanoma. Privačią teritoriją juosiančios tvoros pasitinka likus keliems šimtams metrų iki ežero.
Per brūzgynus prasibrovėme prie ežero, tačiau pasivaikščiojimas pakrante greitai baigėsi. Už kelių šimtų metrų kelią pastojo ant kranto pastatyta pirtis.
Ją apėjome, tačiau teko bristi vandeniu. Vandens temperatūra – apie dvidešimt laipsnių. O ką reikėtų daryti vėlyvą rudenį?
Panašios pirtelės jau griūva Aukštaitijos nacionaliniame parke, tačiau esančių Trakų rajone pamatai nė nedreba. Tokių statinių savininkai nepaiso įstatymo nuostatų, draudžiančių bet ką statyti arčiau nei 25 m nuo vandens.

Trečias eksperimentas. Apeiti Akmenos ežerą

100 m – prie ežerų, kurių plotas mažesnis nei 10 ha, bet didesnis nei 0,5 ha
200 m – prie ilgesnių nei 50 km upių ir tvenkinių, kurių plotas 10–200 ha
500 m – prie upių ir ežerų bei tvenkinių, kurių plotas didesnis nei 200 ha
Penkis kilometrus nuo Trakų nutolęs Akmenos ežeras – vienas mėgstamiausių. Čia įkurtas vienas didžiausių Trakuose paplūdimių. Jei norėsite pailsėti nuošaliau nuo jo ir žmonių, vėl susidursite su ženklu „Privati valda“.
Ant Akmenos ežero kranto stovinčių prabangių namų tvorų kabo įspėjamieji privačios teritorijos ženklai su pikto šuns atvaizdu. Šunys bėgioja kiemuose. Paežere nedrįsome eiti, nes vilkšunis atrodė grėsmingai. Prie ežerų įsikūrusių kaimų gyventojai sakė, kad naujieji žemės savininkai kasmet vis labiau įsidrąsina ir kaimiečių bei paprastų poilsiautojų neprileidžia prie daugelio vandens telkinių.
Nė vienas savininkas neleido maudytis prie jo sodybos esančiuose ežeruose.
Tačiau specialistai aiškina, kad leidimo nusimaudyti net nereikėjo prašyti, nes žemės savininkas negali drausti maudytis valstybei priklausančiame vandens telkinyje, o apsaugos zonoje, kaip ir kitose vietose, galima palikti daiktus.

“ Vitalijus Kuzavinis, Trakų istorinio nacionalinio parko vyriausiasis inspektorius:

Didžiausia problema, kad anksčiau valstybė grąžindama žemes savininkams dokumentuose nenurodė pakrantės apsaugos zonos. Dėl to dabar kyla sklypų savininkų, įvairių institucijų ir paprastų žmonių konfliktai.
Jei pakrantės apsaugos juosta nebuvo nurodyta grąžinimo dokumentuose, bauda už pakrantės ruožo atitvėrimą – 50 litų. Jei buvo nurodyta – bauda siekia 500–1000 litų. Tačiau sklypų savininkai randa kitokių būdų, kaip užtverti kelią prie ežero: primeta rąstų, akmenų, pasodina krūmų, medžių, paleidžia agresyvius šunis.
Kovoti su tuo darosi vis sunkiau. Laisvų kelių prie ežerų Trakų rajone mažėja kiekvienais metais. Bandomas atgauti ir plotas, kuriame šiuo metu yra vienas populiariausių paplūdimių prie Akmenos ežero. Jei sklypas bus grąžintas, nebegalėsime ir čia prieiti.