„Neringa“: pusė amžiaus šlovės

Šiandien sukanka lygiai 50 metų, kai duris pirmąkart atvėrė legendinė kavinė "Neringa". Metai bėga, o "Neringa" išlieka tokia pati – apipinta legendomis ir apgobta šilta aura.

13 rublių – ir privalgęs!

"Jūs nežinote, koks "kaifas" turėti tokią vietą", – tirpdama iš malonumo pareiškė muzikologė Zita Kelmickaitė. Šįvakar ji bus jubiliejaus proga "Neringoje" surengtos šventės vedėja.

Klausantis Z.Kelmickaitės justi, kad tinkamesnio žmogaus šiam vaidmeniui ir nerastum. Greitakalbe ji beria tokius prisiminimus, kuriuos girdint iš tikrųjų darosi apmaudu, kad "Neringa" jaunajai kartai reiškia ne daugiau nei kuris kitas miesto restoranas. Dar liūdniau suvokus, kad jaunimas tokios vietos greičiausiai niekada ir neturės, nes šiandienos restoranai interjerus ir valgiaraščius keičia greičiau, nei spėji priprasti prie senųjų.

"Būdavo, ateini į paskaitą konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), o dėstytojo nėra. Tačiau žinai, kur ieškoti. Ateini į "Neringą", pamojuoji, primeni save. Gerai gerai, sako, ateinu. O po egzaminų privaloma tvarka vesdavomės dėstytojus į "Neringą" pavaišinti Kijevo kotletu. Ir šnekėdavomės šnekėdavomės... Arba šeštadienis, pirma valanda. Sutariame su bičiuliu Vyteniu Pauliukaičiu susitikti pietų. Negi pats gaminsi – 13 rublių, ir privalgęs! Nepigu, bet tada viskas buvo įmanoma", – pasakojo Z.Kelmickaitė.

Popietė prie grietinėlės

"Neringa" – tai klasika, istorija, tradicijos. "Jei toks restoranas būtų Paryžiuje, jame iš anksto neužsisakęs nerastum laisvos vietos. Ten žmonės kartomis eina į tą patį restoraną suvalgyti triufeliuko, kurį kadaise valgė jų seneliai. Tai vertybė. Ir jei turėtų daugiau pinigų, visos tos mūsų ponios pelargonijos čia tik ir sėdėtų, ir dar kokius šokių vakarus surengtų!" – įsitikinusi Z.Kelmickaitė.

Restorano drabužinėje dirbantis Bronius yra pastebėjęs, kad kartą per mėnesį "Neringą" aplanko vis tos pačios ponios. Pasipuošusios, pasidažiusios. Užsisako plaktos grietinėlės ar želės.

"Virtuvės šefui atrodo, kad šie gardėsiai jau savo atgyvenę, tačiau aš sakau "stop" – taip turi būti. Žinau, nes pats įsitikinau. Prieš beveik penkerius metus atėjęs vadovauti "Neringai" irgi buvau pasišovęs atnaujinti valgiaraštį. Išbraukiau blynelius, nes maniau, kad restoranui jie per prasti, dar šį tą. Žiūriu, klientai nepatenkinti, juk anuomet buvo taip. Jie nori to paties blynelio su sultiniu kaip prieš 30 metų. Greitai persiorientavau ir ištaisiau klaidas", – prisiminė restorano direktorius Jurgis Žukauskas.

Dar ir šiandien pats populiariausias restorano patiekalas – firminis kepsnys "Neringa". Tas pats Kijevo kotletas, tik kalbininkams reikalaujant pervadintas kitaip.

Be A.Nasvyčio – ne taip

Beveik kasdien pietų į "Neringą" užsuka restoraną projektavęs architektas Algimantas Nasvytis. Valgo mažojoje salėje prie stalo, kurį restorano personalas taip ir vadina – Nasvyčio staliuku. "Sekmadienį ateina su šeimyna – vaikais, būna, ir anūkais. Kai nėra A.Nasvyčio, vadinasi, kažkas ne taip", – kalbėjo J.Žukauskas.

"Neringos" neužmiršta ir kiti. "Tomas Venclova – piligrimas, bet kai tik grįžta į Lietuvą, "Neringa" tampa jo štabu – susitikimai su draugais čia beveik kasdien. Mėgsta užeiti ir Kazimieras Motieka – žino, kokio maisto čia gaus. Ponia Alma Adamkienė, žiūrėk, jau su kuo nors šnekučiuojasi, užbėga ir režisierė Janina Lapinskaitė. Tik štai Justino Marcinkevičiaus jau kelis mėnesius nemačiau, matyt, sveikata sušlubavo", – svarstė J.Žukauskas.

Sužadinti prisiminimai

Just.Marcinkevičius pranešė, kad restorano šventėje šįvakar greičiausiai nedalyvaus. Tačiau joje turėtų būti dauguma tų žmonių, kurie "Neringą" atvedė iki šių dienų. Bus ir naujoji jau užaugusi "Neringos" karta.

Svečius linksmins "Neringos" scenos artistai: Rasa Kaušiūtė, Rasa Rapalytė, Birutė Dambrauskaitė, Viktoras Malinauskas ir kiti.

Vakare "Neringos" gimdytojams – architektams, dailininkams, skulptoriams – pagerbti šalia restorano drabužinės bus pakabinta spalvoto metalo lentelė.

"Po oficialiosios dalies pasiliksime jaukiai pasikalbėti, pabendrauti, pasidalyti prisiminimais. Tikimės, kad jausmas bus panašus kaip prieš kelias dešimtis metų", – vylėsi J.Žukauskas.

Bohemos klubas

"Neringa" atidaryta 1959 m. lapkričio 6 d. Kavinės projekto ir pavadinimo autoriai – Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai. "Neringos" projektas buvo pirmas didelis Nasvyčių darbas.

"Neringa" mus su broliu išgarsino. Net praėjus tiek metų, daugelio žmonių sąmonėje esame "tie, kurie suprojektavo "Neringą". Atrodytų, kas čia tokio – kavinukė, ir vis dėlto tai buvo įvykis", – spaudoje yra sakęs architektas A.Nasvytis.

Taip pat "Neringos" interjerą kūrė dailininkai Vladas Jankauskas, Vytautas Povilaitis – Neringos ir Naglio motyvais ištapė restorano didžiosios salės sienas. Skulptorius Juozas Kėdainis sukūrė mažosios salės puošmeną – pano.

1970 m. lapkričio 5 d. interjeras įtrauktas į Lietuvos architektūros paminklų, saugomų valstybės, sąrašą.

"Neringa" buvo ne tik bohemos susirinkimo vieta: čia rinkdavosi ir inteligentija – mokytojai, gydytojai, aktoriai. "Tai buvo tarsi vieta protui treniruoti, nes ateidavo įvairių profesijų atstovų", – yra sakęs rašytojas Romualdas Lankauskas.

2001 m. atliktas kapitalinis restorano remontas. Šiandien "Neringa" lankytojus pasitinka turėdama dvi šviesias, jaukias 150 vietų sales, 25 vietų banketų salę ir 80 vietų kavinę-barą, įsikūrusį rūsyje.

KGB ypač mėgo "Neringą"

Du dešimtmečius visi į "Neringos" viešbutį ir restoraną įeinantys žmonės buvo filmuojami specialiai įrengta kamera. Iš čia buvo nuolat tiesiogiai transliuojama į KGB rūmus.

Tokį faktą apie sovietmečio Vilniaus istoriją atskleidė istorikas Arvydas Anušauskas, prieš porą metų pakvietęs vilniečius į paskaitą, kurioje pasakojo apie slaptųjų KGB agentų veiklos sostinėje ypatumus.

KGB dėmesio nuolat sulaukdavo užsieniečiai ir "Neringos" restorano lankytojai. Klausymosi įtaisai esą buvo įmontuoti kiekviename "Neringos" viešbučio restorano staliuke.

"Nėra abejonių, ir "Neringoje" sėdėjo saugumiečių. Svečius iš užsienio lankytojai paprastai vesdavosi į didžiosios salės "dyzelį", kur yra "boksai". Turbūt ten visur buvo pritaisyta mikrofonų", – spaudoje svarstė poetas Algimantas Baltakis.