Petras Zabitis, apakęs paauglystėje, stebina savo darbštumu ir atkaklumu, kariaudamas ne vien su tamsa, bet ir su abejingumu. Aklas vyras nenori būti našta visuomenei, bet valdžia nepadeda jam irtis savo rankomis.

Po namus – be lazdelės

„Prašom į svečius“, – išgirdęs, kad prie jo pokario mūrinuko sustojo automobilis, Aleksoto pakraštyje gyvenantis P.Zabitis šypsodamasis atlapojo savo kiemo vartelius. Ištiesė ranką pasisveikinti ir drąsiu žingsniu pasuko už namo, į vešlų sodą. „Noriu parodyti savo suręstą vasarinį namelį ir rūkyklą“, – apstulbino aklas šeimininkas.

Seno sodo gilumoje, po medžiais, boluoja iš medienos atliekų pastatytas ir polietileno plėvele aptrauktas į šiltnamį panašus pastatėlis, kuriame įkurdinta sofa ir stalas. Netoli namelio pūpso iš storų lentų sukalta rūkykla.

„Einame į namus – paragausite mano žmonos paruoštų ir čia parūkytų kumpelių. Kitame Lietuvos kampe gyvenanti dukra augina kiaulaites, tad pavaišinsiu natūraliu, o ne iš kokios lenkiškos kiaulienos pagamintu skanėstu“, – kvietė Petras, tvirtu žingsniu žengdamas lentomis išklotu takeliu gyvenamojo namo link.

Mūrija, uogauja, meistrauja

Ties viena Zabičių buveinės prieškambario siena sukrauta didžiulė knygų stirta. Anot Petro, čia ilsisi daug puikių autorių kūrinių, kuriuos jis yra kažkada skaitęs.

Į Aleksotą aklas vyras su žmona atsikraustė iš Raseinių rajono, kur turėjo savo sodybą ir žinojo kiekvieną jos pėdą.

„Jis ir ankstesnėje sodyboje, ir čia malkas sukapoja, ir jų atsineša, ir krosnį užkuria. Petras ir valgyti padaro, ir uogas nuskina. Jei reikia, tai ir krosnies sienelę sumūrija. Kartą žmonės, pamatę, kaip jis atsidaręs automobilio dangtį išėmė akumuliatorių ir nunešė jį į garažą, nenorėjo tikėti, kad Petras absoliučiai nieko nemato. Kažin ką jie sakytų pamatę, kaip jis pats rekonstravo trobos šildymo sistemą“, – pasakojo P.Zabičio žmona Birutė.

„Nieko čia nuostabaus – vyras namuose turi viską mokėti“, – pertarė žmoną Petras.

Regėjimą jis visiškai prarado 1964-aisiais, vos peržengęs 16 metų slenkstį.

Apakino smūgiai

„Tai atsitiko 1957 m., kai su tėvais ir broliais gyvenau prie Platelių ežero, – pasakojo Petras. – Vieną vasaros dieną į ganyklą vedžiau karvę, o paskui sekęs veršiukas pradėjo laigyti po pievą ir pasiekė kaimyno, buvusio stribo, dobilus. Jis, pamatęs veršiuką, atlėkė ir, pargriovęs mane, ėmė daužyti kumščiais, spardyti.“

„Kai atsipeikėjau, – prisiminė P.Zabitis, – pamačiau danguje ryškią raudoną saulę ir sklandančius baltus gandrus. Šio reginio niekada neužmiršiu, nes po to mano regėjimas kasmet silpo ir silpo, kol visiškai jo netekau.“

Porą klasių Petras užbaigė gimtinėje, o trečiosios klasės kursą teko pradėti Kaune, Aklųjų ir silpnaregių internate. Būtent čia jis parašė pirmuosius savo eilėraščius Brailio raštu, išmoko groti akordeonu, trimitu ir būgnais.

Su kitais dviem likimo draugais tapo žinomi ir laukiami jaunimo šokiuose muzikantai. Aklieji muzikantai buvo tokie populiarūs, kad jais nepasidalijo ne tik Žemaitijos miesteliai ir kaimai, bet ir merginos. Viena iš jų, Birutė, tapo neregio muzikanto, dainininko ir poeto P.Zabičio žmona. Jie išaugino du sūnus ir dukrą.

25 metai laukimo

Neregys P.Zabitis nuo vaikystės jautė poreikį kūrybai – 1987 m. spaudoje pasirodė jo pirmieji sodria sodžiaus kalba parašyti apsakymai.

Prieš 25 metus jis atidavė savo autobiografinių apsakymų knygelę „Kelionė pas daktarą“ „Vyturio“ leidyklai. Knygelė iki šiol neišspausdinta, nors po to pasaulį išvydo ne vienas P.Zabičio kūrinys.

Apie tą neišleistą Petro apsakymų rinkinį I.Simonaitytės ir Žemaitės premijų laureatas Juozas Šikšnelis yra pasakęs, kad tai labai reikalinga knyga visuomenei, kuri menkai susigaudo žmonių su regos negalia psichologijoje, neįsivaizduoja jų galimybių.

Sodrūs, spalvingi P.Zabičio autobiografiniai apsakymai gerokai sumažina šią spragą.

Spausdinamas užsienyje

„Kai įkūriau Raseinių neregių rašytojų klubą, jį greitai papildė ir kitų negalių kamuojami rašytojai. Išaugome į Lietuvos rašytojų su negalia sąjungą. Skaudu, kad neradome bendros kalbos su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga (LASS), bet mus parėmė buvęs Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Petras Palilionis, padovanojęs kompiuterį“, – teigė P.Zabitis.

Neregys yra parašęs penkias knygas Brailio raštu, tačiau jas nori išleisti taip, kad skaityti galėtų ir regintieji.

Anksčiau jam vis pavykdavo rasti šio sumanymo rėmėjų. Pavyzdžiui, padedant Vaidui Lazdauskui buvo išleista P.Zabičio knyga „Be spindulėlio ir šviesos“.

„Atskiri mano kūriniai buvo spausdinti JAV, Kanados, Didžiosios Britanijos lietuvių leidiniuose, o štai LASS žurnalas “Mūsų žodis„ mano kūrybą, kuri yra laimėjusi ne vieną neregių rašytojų kūrybos konkursą, ignoruoja. Malonu, kad Lietuvoje ji spausdinama interneto svetainėje “Baltoji lazdelė", – nuoširdžiai džiaugėsi P.Zabitis.

Organizatoriaus gebėjimai

Neregys rašytojas, žmonos padedamas, gali naršyti internete, bendrauti su įvairių negalių kamuojamais lietuvių rašytojais visame pasaulyje. Jis įkūrė Pasaulio lietuvių neįgaliųjų menininkų ir rašytojų asociaciją, kuriai tarpininkauja Lietuvoje veikiančios Gruzijos, Ukrainos, Baltarusijos ambasados.

Iš menkų savo pajamų P.Zabitis sugebėjo nusipirkti spausdintuvą. Tad dabar pats išspausdino kompiuteriu surinktus „Kelionės pas daktarą“ apsakymus ir pats susegė lapus savo rankomis patobulintu segtuvu į knygeles.

Dabar ketina tokiu būdu išleisti labai gyvai parašytą savo apsakymų knygelę „Aklieji muzikantai“.

Savivaldybei projektai netiko

„Aš įvairiais būdais mėginu gauti lėšų ne tik knygų leidybai, bet ir pragyvenimui, kad nesijausčiau našta visuomenei“, – tarė P.Zabitis.

Deja, nenorinčio būti našta neregio planai Kauno valdininkų nesudomino.

„Štai pateikiau Kauno miesto savivaldybei savo parašytą projektą “Spindulėlis šviesos„, kurio tikslas – padėti akliesiems tapti betarpiškais savo socialinių problemų sprendimo dalyviais, siūliau paruošti metodinę medžiagą, kaip mokyti šunį būti neregio vedliu, išleisti kūrinių Brailio raštu, parengti leidybos darbams kompiuterinę techniką. Žodžiu, dalyvavau konkurse, siekdamas gauti finansinę paramą smulkiajam verslui pradėti“, – pasakojo P.Zabitis.

„Deja. Nei šis, nei dar vienas mano projektas liko nepastebėti“, – kalbėjo aklas vyras.

„Būčiau laimingas, jei savivaldybė suteiktų man su žmona panaudos pagrindais kokį apgriuvusį namelį – aš su sūnumis statybininkais jį sutvarkyčiau ir ne tik pats, bet ir mano vadovaujamos organizacijos ten įsikurtų – turėtume, kur susitikti, reikalus aptarti“, – apie savo svajonę prisipažino P.Zabitis.

„Dabar, jei norite žinoti, susitinkame Kauno autobusų stoties viešajame tualete – ten šilta, švaru, nelyja ir nesninga ant galvos“, – ironizavo Petras, vaišindamas savo rūkykloje rūkytu kumpeliu.

Dėkingas padedantiesiems

Ne vieną dešimtmetį bendraudamas su likimo broliais ir sesėmis neregys P.Zabitis pastebėjo, kad vis menksta jų dvasinis pasaulis, viskas matuojama pinigais.

Susidūrimai su tokiu požiūriu P.Zabitį žeidžia labiau nei gyvenimas tamsoje. Todėl jis nekantriai laukia šeštadienių, kai 16 val. įsijungia Lietuvos radiją ir sėda klausytis to, kas, anot jo, dar tikra – Beno Rupeikos laidos „Kaip žmonės gyvena“.

Tikra ir tai, kad P.Zabitis nuoširdžiai dėkingas („Būtinai padėkokite“, – prašė jis) jam padedantiems žmonėms: Šv.Kazimiero ordino magistrui Edvardui Eismontui, kauniečiams Eglei Mikulionytei, Julijai Iskevičienei, Gediminui Šinkūnui, Aldonai Baltrūnienei, Antaninai Skaudžiuvienei, Edvardui ir Livijai Šiugždoms, valstybinio aklųjų choro „Vilnius“ generaliniam direktoriui Vladui Bagdonui ir daugeliui kitų, kurie įvairiais būdais padeda šiam grynuoliui švytėti sodriomis savo turtingos sielos spalvomis.