Tą tamsią naktį buvome labai gražūs ir šviesūs, išėję iš kasdienio buitinio menkumo, pakilę virš savęs. Taip 1991-ųjų sausio 13-ąją prisimena kunigas Robertas Grigas.

Prieš 17 metų sausio naktį Vilniuje gaudė bažnyčių varpai ir skambėjo giesmės. Degė laužai ir viltimi švietė žmonių akys.
Metai bėga, kiekvienas atmintyje saugome savo susikurtą tų atmintinų įvykių paveikslą: mintis, jausmus, suprastas tiesas. Tačiau jis būtų nepilnas be tuomet jauno kunigo R.Grigo portreto.
Daugelis visam likusiam gyvenimui įsiminė jo aukojamas mišias, jo aistringas kalbas, padrąsinimą ir palaiminimą. Dažnai ir šiandien iš nepažįstamų žmonių visoje Lietuvoje jis išgirsta: „Kunige, tą naktį buvome su jumis.“

Kunigas visuomet pataiso: „Ne, tai aš tuomet buvau su jumis. Mes visi tą naktį buvome drauge.“
Su kunigu kalbamės Kaune, „Caritas“ namuose. Nuo 1997-ųjų jis yra šių namų generalinis direktorius.
Mažoje „Caritas“ virtuvėlėje tiršta nuo išsakytų minčių, nuo tokių dar labai gyvų prisiminimų. Už kunigo nugaros pro langą šviečia baltas Prisikėlimo bažnyčios bokštas. Atrodo, kad kitaip nė būti negali.
Robertas Grigas prisimena, kad 1991-ųjų sausio 13-oji buvo sekmadienis. Pagal liturginį kalendorių – Kristaus krikšto šventė.
Simboliška. Tą dieną Lietuva taip pat buvo pakrikštyta krauju, palaiminta mirčiai. Tą dieną buvo aukojamos mišios – už Prisikėlimą.
– Tą 1991-ųjų sausio 13-osios naktį daug Lietuvos žmonių mintimis ir viešai prisiekė Lietuvai. Jūs priesaiką davėte kartu su pirmaisiais savanoriais? Kiek kartų gyvenime esate prisiekęs?
– Rimtą priesaiką Dievui už save ir vertybes, kurias išpažįstu, daviau tris kartus.
Pirmąkart – ankstyvoje jaunystėje, Kybartų bažnyčioje bučiuodamas kryžių ir pasižadėdamas visiškai nevartoti svaigalų. Tai buvo atsakas į mūsų katalikiško pogrindžio raginimą pasipriešinti okupantų valdžios vykdomai tautos girdymo politikai. Meilės Lietuvai argumentas buvo veiksmingas – panašias priesaikas tuomet davė nemažai idealistų iš katalikiško jaunimo pogrindžio grupių.
Antroji priesaika buvo Bažnyčiai, priimant kunigystės pareigas per kunigystės šventimus, kuriuos gavau iš tuomet vyskupo Vincento Sladkevičiaus rankų. (Kunigas R.Grigas 1987 m. baigė pogrindinę neakivaizdinę kunigų seminariją – red.)
Trečioji priesaika – Lietuvai. Sausio 13-osios naktį, aiškėjant nuojautai, kad parlamentas bus puolamas.
– Buvo dar viena priesaika, kuri atrodė neišvengiama, kai tarnavote Sovietų armijoje. Viešai atsisakėte karinės priesaikos teigdamas, kad ji prieštarauja jūsų religiniams ir tautiniams Lietuvos piliečio įsitikinimams. Jūsų pasirinkimas buvo drąsus. Buvo 1982-ieji, pasekmės galėjo būti tragiškos.
– Džiaugiuosi, kad Dievas davė jėgų ir supratimo. Tai nebuvo lengva. Supratau, kad negaliu prisiekti savęs nepažemindamas ir neišniekindamas.
Žinojau ir tai, kad visiškai demaskuosiu save kaip sistemos priešą ir galiu būti tiesiog sunaikintas. Stabdė ir tėvų ašaros. Tačiau iki šiol prisimenu tą palengvėjimą, kai pasakiau apie savo apsisprendimą – lyg kalnas nuo pečių būtų nuslinkęs.
Po ilgo tąsymo po dabokles ir karinius kalėjimus dvejus metus praleidau darbo batalione.

– Sausio 13-ąją parlamente buvo ir daugiau kunigų: Jonas Boruta, Antanas Gražulis, Algirdas Dauknys, Algimantas Keina. Jie taip pat buvo su žmonėmis, rizikavo, aukojo mišias. Ar kada pagalvojote, kodėl žmonės labiausiai įsiminė jus? Gal ir dėl ypatingos išpažinties parlamente sausio 13-osios naktį?
– Kai išgirdome, kad puolamas TV bokštas, Televizijos centras, kad yra žuvusiųjų ir agresijos išvengti nepavyks, į mane kreipėsi Algirdas Patackas sakydamas, kad yra daug tikinčių žmonių, kurie gresiančios mirties akivaizdoje norėtų kunigo patarnavimų.
Prisiminiau, kad yra tokia Bažnyčios numatyta Bendro nuodėmių išrišimo išimtis – Generalinė Absoliucija. Kai akivaizdu, kad per trumpą laiką žus daug žmonių ir jie neturi galimybės atlikti individualią išpažintį. Pamaniau, kad tai būtent toks atvejis.
Kreipiausi į žmones. Pakviečiau susikaupti, apsivalyti ir gailėtis už blogį, kurį gyvenime yra padarę ir jį suvokę. Kad mirties akivaizdoje, atlikdami savo pareigą tėvynei, būtų stiprūs ir viduje švarūs. Paskui lotyniškai ir lietuviškai pasakiau bendrąją nuodėmių atleidimo formulę: „Aš jus išrišu iš visų nuodėmių ir cenzūrų. Vardan Dievo, Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios dvasios.“ Peržegnojau.
Televizija transliavo. Galbūt žmonės įsiminė. Ir aš prisimenu tą vaizdą – gražius, stiprius žmones, oriai pasiruošusius skaudžiausiam įsivaizduojamam atvejui – parlamento puolimui ir visiškai realiai fizinei mirčiai.
– Ar yra tekę kada nors labiau pasitarnauti žmonėms?
– Ne, nes daugiau nebuvo ir tokių situacijų.
– Ar tikėjotės, kad viskas baigsis taip gana laimingai?
– Žmoguje visuomet krebžda mintis, kad gyvenimas tęsis. Nors realiai vilties išsaugoti fizinį gyvenimą buvo nedaug.
– Didžiausios nelaimės, suirutės sąlygomis, pačioje mirties akivaizdoje daugelio žmonių galvose ir širdyse labai aiškiai susidėliojo esminiai gyvenimo dalykai. Visi žinojo, kur ir kaip turi būti, ką ir kaip daryti. Paslaptis ar gyvenimo dėsnis?
– Tai gražus būties paradoksas. Tą tamsią naktį buvome labai gražūs ir šviesūs, išsiveržę iš kasdienio buities menkumo, pakilę virš savęs.
– Ir vis dėlto kaip atsitinka, kad lemtingų tautai įvykių akivaizdoje situacija, lemtis, gal net pati istorija iš minios kaip iš laužo žiežirbą pasirenka vieną žmogų ir paskiria jį liepsnoti, padaro vėliava. Jūsų atvejis kaip tik toks. Pats gal nesiveržėte tapti ta vėliava?
– Ką vadinsime likimu? Juk yra paslaptingų dalykų, kurių žodžiais negali nei išreikšti, nei apibūdinti. Kaip sakė Shakespeare'o Hamletas: „Yra daugiau dalykų danguje ir žemėje, negu sapnavo jūsų išmintis“.
Ko gero, net ir norėdamas negalėtum tokia vėliava tapti ar savęs ja padaryti.
Tačiau objektyviai vertinant, veržiausi į tai. Nuo jaunystės, savo gyvenimo pasirinkimais ir darbais ėjau į tą sausio 13-ąją. Dešimtys tūkstančių žmonių tomis dienomis savo pareigą ir pašaukimą suprato panašiai. Mes buvome vėliavos vieni kitiems.