Kau­nie­čiai, ry­toj S.Da­riaus ir S.Gi­rė­no ae­rod­ro­me da­ly­vau­sian­tys le­gen­di­nio skry­džio gar­bei su­reng­to­je šven­tė­je, vėl nag­ri­nės ver­si­jas, kaip, įvei­kę At­lan­tą, žu­vo du gar­siau­si Lie­tu­vos la­kū­nai.

Sus­to­ję la­kū­nų laik­ro­džiai

Iki šiol yra abe­jo­jan­čių­jų „Li­tua­ni­cos" ka­tast­ro­fą ty­ru­sios ko­mi­si­jos ir ki­tų ty­ri­mų iš­va­do­mis. Dar dau­giau pai­nia­vos ir įta­ri­mų su­kė­lė šio­mis die­no­mis per Lie­tu­vos te­le­vi­zi­ją pa­ro­dy­tas so­viet­me­čiu sta­ty­tas Rai­mun­do Va­ba­lo fil­mas „Skry­dis per At­lan­tą", ku­ria­me ne­dvip­ras­miš­kai nu­ro­dy­ta oran­ži­nės paukš­tės žū­ties prie­žas­tis- šū­viai iš slap­tos vo­kie­čių dar­bo sto­vyk­los Ber­lin­che­ne.

„Li­tua­ni­cos" la­kū­nai žu­vo vos pra­si­dė­jus 1933 m. lie­pos 17-ajai - 0.36 val. Tai at­si­ti­ko anuo­me­tės Vo­kie­ti­jos te­ri­to­ri­jo­je, Sol­di­no miš­ke (da­bar Len­ki­ja, Mys­li­bou­žo apy­lin­kės).
Tiks­lų ka­tast­ro­fos lai­ką už­fik­sa­vo At­lan­tą įvei­ku­sių ir be nu­tū­pi­mo 6411 km (ant­ras re­zul­ta­tas anuo­me­ti­nės avia­ci­jos is­to­ri­jo­je) nu­skri­du­sių la­kū­nų Ste­po­no Da­riaus ir Sta­sio Gi­rė­no avia­ci­niai laik­ro­džiai, su­sto­ję ne­lai­mės me­tu. Vie­tos gy­ven­to­jai „Li­tua­ni­cos" žū­ties vie­tą ap­ti­ko po po­ros va­lan­dų, į Ber­ly­ną apie ka­tast­ro­fą bu­vo pra­neš­ta po 10 ar 12 va­lan­dų.

Pa­si­py­lė prieš­ta­rin­gos ži­nios

Su­ve­ny­rų mė­gė­jai ne­lai­mės vie­to­je grobs­tė, kas jiems at­ro­dė rei­ka­lin­ga, ir ne­šė­si į na­mus, kol vo­kie­čiai pa­sky­rė ap­sau­gą.

Ano me­to spau­do­je ga­li­ma ras­ti pra­ne­ši­mų, kad vo­kie­čių iš­kvies­tas gy­dy­to­jas kons­ta­ta­vo, jog la­kū­nų gy­vy­bė už­ge­so tarp ket­vir­tos ir penk­tos va­lan­dos ry­to (iš „Ber­li­ner ta­geb­latt" pra­ne­ši­mo). Pir­mo­sio­se nuo­trau­ko­se, ku­rias po ka­tast­ro­fos pa­da­rė ar­ti­miau­sios gy­ven­vie­tės mė­gė­jas fo­tog­ra­fas, iš tie­sų re­gi­si, kad S.Da­rius mė­gi­no iš­šliauž­ti iš su­kne­žin­to lėk­tu­vo ka­bi­nos. Spau­da taip pat ra­šė, kad bu­vo sku­bė­ta pa­šar­vo­ti la­kū­nus - apie tai by­lo­ja vie­na­me kars­te ras­tos trys la­kū­nų ran­kos, o ki­ta­me - vie­na. Bū­ta ir ki­tų pra­si­ma­ny­mų.

Kai į įvy­kio vie­tą at­vy­ko Lie­tu­vos pa­siun­ti­ny­bės Ber­ly­ne at­sto­vai, lėk­tu­vo nuo­lau­žos dar ne­bu­vo su­rink­tos į krū­vą, bet la­kū­nų kū­nus (juos prieš tai su­du­žu­sia­me lėk­tu­ve ma­tė į ne­lai­mės vie­tą at­sku­bė­jęs EL­TA at­sto­vas) jau spė­ta su­dė­ti į kars­tus.

O laik­raš­čiai ra­šė, kad lėk­tu­vo nuo­lau­žos jau bu­vo su­rink­tos į krū­vą, to­dėl bu­vo sun­ku tir­ti ne­lai­mės prie­žas­tis. Prieš­ta­rin­ga in­for­ma­ci­ja, pa­sie­ku­si vie­šu­mą, sė­jo skaus­min­gus įta­ri­mus.

Ga­lė­jo ar ne­ga­lė­jo pa­šau­ti?

Po „Li­tua­ni­cos" ka­tast­ro­fos Sol­di­no miš­ke spau­da mir­gė­jo pra­ne­ši­mais, kad lėk­tu­vą pa­šo­vė Ber­lin­che­no sto­vyk­los ap­sau­ga, tu­rė­ju­si kul­kos­vai­džius ir pa­tran­kė­les lėk­tu­vams ap­šau­dy­ti. Pa­šau­ti la­bai že­mai skri­du­sią „Li­tua­ni­cą", ži­no­ma, bu­vo ne­sun­ku. Bu­vo ra­šo­ma, kad vo­kie­čiai ją pa­lai­kė len­kų lėk­tu­vu ir to­dėl pa­šo­vė.

Ži­no­mas avia­ci­jos is­to­ri­kas ir mu­zie­ji­nin­kas Gy­tis Ra­moš­ka tvir­ti­na, kad vo­kie­čiai tuo me­tu dar ne­tu­rė­jo jo­kios ka­ri­nės avia­ci­jos, va­di­na­si, ne­tu­rė­jo ir tin­ka­mų prieš­lėk­tu­vi­nių pa­būk­lų. Meš­kos pa­slau­gą vo­kie­čiams pa­da­rė jų so­cial­de­mok­ra­ti­nė spau­da, ku­rios ne­ken­tė tuo me­tu Vo­kie­ti­jo­je įsi­tvir­ti­nan­tis Hit­le­ris. „Bū­tent šios pa­krai­pos laik­raš­čiai at­kak­liai pir­šo min­tį, kad Ber­lin­che­no sto­vyk­los ap­sau­ga pa­šo­vė „Li­tua­ni­cą". Ta­čiau tai pa­nei­gia ke­lios ko­mi­si­jos, ap­žiū­rė­ju­sios lėk­tu­vo lie­ka­nas ir ty­ru­sios la­kū­nų kū­nus. Aš ti­kiu ge­ne­ro­lo An­ta­no Gus­tai­čio va­do­vau­tos ko­mi­si­jos iš­va­do­mis", - tei­gė G.Ra­moš­ka.

Anot pa­šne­ko­vo, kai Alek­so­to an­ga­rus pa­sie­kė „Li­tua­ni­cos" nuo­lau­žos (vo­kie­čiai at­siun­tė ir su­rink­tus iš gy­ven­to­jų „su­ve­ny­rus" iš ka­tast­ro­fos vie­tos), juos il­gai ty­ru­si ko­mi­si­ja spa­lį pa­skel­bė lėk­tu­vą iš­ti­ku­sios ne­lai­mės prie­žas­tis.

Po­sū­ky­je už­kliu­dė pu­šį

Ko­dėl „Li­tua­ni­ca", li­kus trims skry­džio iki Kau­no va­lan­doms, esant blo­goms oro są­ly­goms, ne­tu­rė­da­ma nė vie­no pro­žek­to­riaus, skri­do pa­vo­jin­gai že­mai virš tam­so­je sken­din­čio Sol­di­no miš­ko?

G.Ra­moš­ka ma­no, kad la­kū­nai ieš­ko­jo vie­tos nu­tūp­ti. Ko­dėl jie nu­ta­rė nu­si­leis­ti? Ko­mi­si­ja nu­sta­tė, kad ba­kuo­se ben­zi­no bū­ta už­tek­ti­nai. Be to, jei la­kū­nai bū­tų pa­ste­bė­ję, kad jo pri­trūks iki Kau­no, bū­tų nu­tup­dę „Li­tua­ni­cą" prieš su­tems­tant.

Tad li­ko ki­ta prie­žas­tis. Ją nu­sta­tė ko­mi­si­ja, ku­riai va­do­va­vo gen. An­ta­nas Gus­tai­tis. Šios ko­mi­si­jos iš­va­da: pra­dė­jo trik­ti lėk­tu­vo va­rik­lio dar­bas. Ne­ra­du­si vie­tos nu­tūp­ti Ber­lin­che­me, „Li­tua­ni­ca" nu­skri­do dar 33 km Ber­ly­no link. Šė­lo aud­ra. Ieš­ko­da­ma vie­tos nu­tūp­ti, bet lėk­da­ma apie 200 km/val grei­čiu, „Li­tua­ni­ca" da­ry­da­ma po­sū­kį už­ka­bi­no pu­šis ir pa­ty­rė krau­pią ka­tast­ro­fą.

„Aud­ros blaš­ko­mo lėk­tu­vo va­rik­lis dir­bo silp­nai, nes ben­zi­no ba­kuo­se pa­ki­lo smul­kios aliu­mi­nio da­le­lės ir už­ter­šė ben­zi­no filt­rus bei kar­biu­ra­to­rių. Dėl šios prie­žas­ties lėk­tu­vas ne­ga­lė­jo pa­kil­ti aukš­tai. Ko­mi­si­ja at­me­tė pa­šo­vi­mo ver­si­ją kaip gry­ną pra­si­ma­ny­mą, nes, ap­žiū­rė­jus „Li­tua­ni­cos" kor­pu­są ir ka­bi­ną, ne­ras­ta jo­kių šū­vių pėd­sa­kų", - kal­bė­jo G.Ra­moš­ka.

Ver­si­jos sklan­dė tur­gu­je

G.Ra­moš­ka da­ly­va­vo 1982 me­tais per­tvar­kant „Li­tua­ni­cos" eks­po­zi­ci­ją Ka­ro mu­zie­ju­je ir kar­tu su ki­tais la­kū­nais ap­žiū­rė­jo kiek­vie­ną lėk­tu­vo cen­ti­met­rą. Neap­tik­ta jo­kių šū­vių pėd­sa­kų. Be­je, jis pri­si­mi­nė, kad il­gą am­žių nu­gy­ve­nu­si S.Da­riaus žmo­na sa­kiu­si sa­vo duk­rai, jog pir­mą kar­tą apie „Li­tua­ni­cos" pa­šo­vi­mą išgirdusi... tur­gu­je.

Įdo­mus ir ki­tas G.Ra­moš­kos pri­si­mi­ni­mas - jis ap­ti­ko do­ku­men­tą, kad praė­jus me­tams, kai Alek­so­to an­ga­re bu­vo ti­ria­ma „Li­tua­ni­ca", to­je vie­to­je bu­vo ras­ta kul­ka. Keis­ta, kad ji bu­vo ras­ta tik po me­tų. Gal to­dėl ir ne­bu­vo tir­ta? G.Ra­moš­ka spė­ja, kad grei­čiau­siai bū­tų paaiš­kė­ję, jog ta kul­ka bu­vo pa­ga­min­ta Lie­tu­vo­je...

Tiems, ku­rie spė­lio­ja, kaip ga­lė­jo neuž­si­deg­ti su­du­žu­si „Li­tua­ni­ca", G.Ra­moš­ka paaiš­ki­na: „Lėk­tu­vas, lė­kęs di­de­liu grei­čiu, at­si­tren­kė į pu­šis, ir di­džiu­lė iš­cent­ri­nė jė­ga at­plė­šė lėk­tu­vo va­rik­lį, jis nu­skrie­jo į ša­lį (tai už­fik­suo­ta pir­mo­se nuo­trau­ko­se). Pro pra­rėž­tą lėk­tu­vo ba­ga­ži­nę iš­kri­to mai­šas su laiš­kais, jis bu­vo ras­tas ato­kiau nuo ne­lai­mės vie­tos. La­kū­nai ne­ga­lė­jo jo iš­mes­ti pa­tys, kaip kai kas ti­ki­na, nes jie ne­ga­lė­jo neiš­li­pę iš lėk­tu­vo pa­siek­ti daik­tų, tarp ku­rių bu­vo ir pir­ma­sis iš JAV į Eu­ro­pą at­skrai­din­tas mai­šas su laiš­kais. „Jis bu­vo už dvie­jų ga­lin­gų ben­zi­no ba­kų, užė­mu­sių vi­di­nę lėk­tu­vo erd­vę", - aiš­ki­no G.Ra­moš­ka.

Įta­ria­mi net vais­tai

Su­du­žus „Li­tua­ni­cai", lat­vių spau­­do­je at­si­ra­do keis­ta in­for­ma­ci­ja apie ga­li­mą tra­ge­di­jos prie­žas­tį. Pa­si­ro­do, prieš me­tus ar­ti lie­tu­vių žū­ties vie­tos ka­tast­ro­fą pa­ty­rė du lat­vių la­kū­nai, skri­dę iš Ry­gos Af­ri­kon. Jų lėk­tu­vo, kaip ra­šė Pet­ras Jur­gė­la kny­go­je „Spar­nuo­tie­ji lie­tu­viai - Da­rius ir Gi­rė­nas", va­rik­lis su­sto­jo lyg pa­ra­ly­žiuo­tas be jo­kios aiš­kios prie­žas­ties. Lėk­tu­vas nu­kri­to ir su­du­žo. Bu­vo ma­no­ma, kad dėl to kal­ti kaž­ko­kie pa­slap­tin­gi spin­du­liai, ku­rie tam­pa pra­žū­tin­gi lėk­tu­vams, pa­te­ku­siems į jų vei­ki­mo zo­ną.

Ži­no­mo lėk­tu­vų konst­ruk­to­riaus ir la­kū­no Vla­do Kens­gai­los nuo­mo­ne, yra daug klau­si­mų, į ku­riuos iki šiol neat­sa­kė „Li­tua­ni­cos" ka­tast­ro­fos ty­rė­jai. Pa­vyz­džiui, ko­dėl iki šiol ne­bu­vo iš­tir­ti S.Gi­rė­no ras­ti po ava­ri­jos vais­tai? Ofi­cia­liai bu­vo ra­šo­ma, kad la­kū­nai juos pa­siė­mė nuo mie­go, bet, anot V.Kens­gai­los, kas da­bar ga­lė­tų pa­neig­ti, kad pa­vy­duo­liai ga­lė­jo pa­keis­ti tuos vais­tus į vi­sai ki­to­kio po­vei­kio pre­pa­ra­tus? Pa­si­gen­da konst­ruk­to­rius ir bor­to žur­na­lo, ku­ris anks­čiau bu­vo eks­po­nuo­ja­mas mu­zie­ju­je. Juk įra­šai ta­me žur­na­le tu­ri di­džiu­lę ver­tę ne tik ka­tast­ro­fos ty­rė­jams.

„Ka­dan­gi iš­ty­ri­nė­jau „Li­tua­ni­cą" iki pa­sku­ti­nio varž­te­lio prieš ga­min­da­mas jos ko­pi­ją fil­mui „Skry­dis per At­lan­tą", tai ne­su­tin­ku su kai ku­rio­mis A.Gus­tai­čio ko­mi­si­jos iš­va­do­mis ir net neat­me­tu lėk­tu­vo pa­šo­vi­mo ver­si­jos, kar­tu su­pras­da­mas, kad tau­tai rei­kia šios le­gen­dos. Kaip ir oran­ži­nės „Li­tua­ni­cos" skry­džio virš Kau­no", - at­si­du­so V.Kens­gai­la.

Skri­do per­šau­to­mis gal­vo­mis?

S.Da­riaus ir S.Gi­rė­no pa­lai­kai į Teis­mo me­di­ci­nos ins­ti­tu­tą Kau­ne bu­vo at­vež­ti ąžuo­li­niuo­se kars­tuo­se 1933 me­tų vė­lų lie­pos 23 va­ka­rą. Api­rę la­kū­nų kū­nai bu­vo mir­ko­mi, plau­na­mi ir va­lo­mi spe­cia­lio­se vo­nio­se. Ins­ti­tu­to di­rek­to­riaus pro­fe­so­riaus Ka­zio Ože­lio va­do­vau­ja­ma spe­cia­lis­tų ko­mi­si­ja, iš­ty­ru­si kū­nus, vie­nin­gai pa­reiš­kė: la­kū­nai žu­vo dėl mir­ti­nų su­ža­lo­ji­mų ka­tast­ro­fos me­tu. Jo­kių šū­vių pėd­sa­kų (tą pa­tį pa­tvir­ti­no ir 1964 m. at­lik­ta dar vie­na teis­mo me­di­ci­nos eks­per­ti­zė) neap­tik­ta.

Bet Lie­tu­vai at­ga­vus ne­prik­lau­so­my­bę, iš JAV at­ke­lia­vo pro­fe­so­riaus Jur­gio Ži­lins­ko, da­ly­va­vu­sio K.Ože­lio va­do­vau­to­je ko­mi­si­jo­je, pri­si­mi­ni­mai. Juo­se pro­fe­so­rius ra­šo apie la­kū­nų gal­vo­se ir ko­jo­se pa­ste­bė­tas gi­lias ap­va­lias žaiz­das, ku­rias ga­lė­jo pa­da­ry­ti kul­kos. Tai, švel­niai ta­riant, keis­ta. Va­di­na­si, S.Da­rius ir S.Gi­rė­nas skri­do per­šau­to­mis gal­vo­mis ir ko­jo­mis 33 ki­lo­met­rus (toks at­stu­mas bu­vo nuo vo­kie­čių sto­vyk­los iki lėk­tu­vo žū­ties vie­tos)?

Pri­si­mi­ni­muo­se J.Ži­lins­kas tvir­­­­­ti­na, kad ne­pa­si­ra­šė teis­mo me­di­ci­nos ap­žiū­rė­ji­mo ak­to, ta­čiau Lie­tu­vos vals­ty­bės ar­chy­ve sau­go­ma­me šio do­ku­men­to ori­gi­na­le pui­kuo­ja­si pro­fe­so­riaus pa­ra­šas. Be­je, J.Ži­lins­kas gar­sė­jo an­ti­vo­kiš­ko­mis nuo­tai­ko­mis.

Ne­ra­do šū­vių pėd­sa­kų

Su­mir­kę te­pa­luo­se ir krau­jy­je S.Da­riaus ir S.Gi­rė­no dra­bu­žiai į Vy­tau­to Di­džio­jo ka­ro mu­zie­jų bu­vo at­vež­ti ne­tru­kus po to, kai į Lie­tu­vą bu­vo at­skrai­din­ti jų pa­lai­kai. Skry­džio 50-ųjų me­ti­nių iš­va­ka­rė­se bu­vo leis­ta juos res­tau­ruo­ti Lie­tu­vos dai­lės mu­zie­jaus P.Gu­dy­no mu­zie­ji­nių ver­ty­bių res­tau­ra­vi­mo cent­re.

La­kū­nų dra­bu­žius res­tau­ra­vo Bro­nė Pin­ke­vi­čiū­tė, Da­lia Va­lu­je­vi­čie­nė ir Ele­na Jaz­bu­tie­nė. Pas­ta­ro­ji che­mi­niu bū­du va­lė S.Gi­rė­no dra­bu­žius. Ly­gin­da­ma iš­va­ly­tas kos­tiu­mi­nes kel­nes, laik­ro­džiui ne­šio­ti skir­to­je ki­še­nė­lė­je ra­do pu­sant­ro šim­to do­le­rių. Bank­no­tus ji ati­da­vė iš­ly­gin­ti, ir ra­di­nys bu­vo grą­žin­tas į Kau­ną.

Ly­gi­nant dra­bu­žius ir bank­no­tus nie­kas šū­vių pėd­sa­kų ne­pas­te­bė­jo. Ne­bu­vo smar­kiai su­plė­šy­tuo­se dra­bu­žiuo­se ir iš­kar­py­tų vie­tų, nai­ki­nant kul­kos pėd­sa­ką. As­me­ni­nių la­kū­nų daik­tų, už­ra­šų, že­mė­la­pių res­tau­ra­to­rės taip pat ne­pas­te­bė­jo jo­kių kul­kų pėd­sa­kų, bet, kaip ir de­ra, pa­li­ko vi­sus įbrė­ži­mus, švie­sias po va­ly­mo dė­mes, ki­tas žy­mes. Res­tau­ra­to­riai ne­tu­ri tei­sės nai­kin­ti is­to­ri­jos pėd­sa­kų.

Ne­pai­sant dau­gy­bės įro­dy­mų ir fak­tų, lie­tu­viai vis vien ne­lin­kę ti­kė­ti, kad „Li­tua­ni­ca" žu­vo dėl tech­ni­nių prie­žas­čių. Ma­tyt, Lie­tu­vą iš­gar­si­nu­sių la­kū­nų skry­dis „Li­tua­ni­ca" per At­lan­tą, jų žū­tis taip ir liks api­pin­ta ne tik mei­le, bet ir le­gen­do­mis.

S.Da­riaus ir S.Gi­rė­no lėk­tu­vą pa­šo­vė slap­tos vo­kie­čių dar­bo sto­vyk­los Ber­lin­che­ne prieš­lėk­tu­vi­niai pa­būk­lai.

Lie­tu­vius la­kū­nus ap­šau­dė ne­ži­no­mi snai­pe­riai.

Vais­tai, ku­riuos S.Da­rius ir S.Gi­rė­nas pa­siė­mė, kad ne­ka­muo­tų mie­gas, bu­vo pa­keis­ti ki­tais.