Lietuvai reikia psichologo

Išklausyti, paguosti, suprasti visą gedintį kaimą. Tokia našta užgulė savanorius psichologus, atvykusius į Aleksandriją. Tačiau jų jėgos pasirodė per menkos.

Psichologai suprato, kad vaikams, kurių bendramoksliai praėjusią savaitę žuvo per policininko sukeltą avariją, suteikti psichologinę pagalbą neužtektų ir visų Lietuvos specialistų. Tačiau jiems padėti gali tik tokie patys savanoriai – šalyje nėra krizių centro, kuris į nelaimių vietas siųstų specialiai parengtus psichologus ar psichoterapeutus. Skuodo rajone, Aleksandrijos pagrindinėje mokykloje, šiandien vis dar labai tylu. Nuo savaitės pradžios čia dirba psichologai iš Telšių ir Mažeikių. Vakar į Aleksandriją išskubėjo ir psichologų komanda iš Vilniaus.

Klasėje psichologės dirba dviese. Jos iš akių neišleidžia nė vieno ketvirtoko. Jei vaikai paprašo išeiti atsigerti ar į tualetą, psichologės juos palydi.

Vaikai atviri – jie neslepia savo emocijų. Vieni jų liūdi, kiti pyksta. Treti vis dar ištikti šoko. Psichologės pastebėjo, kad vaikų tėvai nežino, kaip atžaloms padėti susidoroti su emocijomis, juos baugina vaikų ašaros, todėl dažnam jų duoda raminamųjų vaistų.
„Širdgėlos negalima malšinti vaistais. Vaistai ją tik užšaldo. Numalšinta širdgėla po kurio laiko išlys įvairiomis baimėmis, depresija, neurozėmis. Reikia stengtis, kad kuo mažiau neišreikštų emocijų liktų vaikų viduje“, – aiškino V.Benaitienė.

Nežino, ar užteks jėgų

Vienintelė reali pagalba tragediją išgyvenusiems mokiniams – leisti jiems išsikalbėti ir nepasilikti vieniems su savo mintimis.

„Sunku prognozuoti, ko dar čia bus: pykčio, liūdesio ar nevilties proveržių. Kaime turbūt niekada nebebus taip, kaip buvo.

Pagalbos reikia visiems mokyklos mokiniams. Tačiau neaišku, kiek mums užteks jėgų. Šią savaitę dar atvažiuosime, o ar galėsime atvykti kitą – dar neaišku. Stengiamės viršydami visas savo jėgas“, – kalbėjo penkiolikos metų darbo patirtį turinti psichologė V.Benaitienė. Moteris prisipažino, kad mokykloje triūsiančios psichologės apie save dabar visai negalvoja.

Patiems prireiks pagalbos

„Labai gerbiu, tačiau ir užjaučiu Aleksandrijos kaime dirbančius psichologus, nes jiems teko sunkiai protu suvokiamas krūvis numalšinti viso kaimo skausmą ir pyktį.
Manau, kad pakelti visa tai – ne jų jėgoms. Tas darbas skaudžiai atsilieps jų pačių asmenybėms. Aleksandrijos kaimo žmonėms neužteks vien tik psichologo. Jiems reikia stipresnių specialistų pagalbos“, – kalbėjo gydytojas psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis.

Anot E.Laurinaičio, suvaldyti tokią didelę krizę psichologai ir psichoterapeutai gali tik dirbdami išvien ir vienas kitam padėdami.

Per dieną 4-5 valandas praleidę su vaikais ir jų tėvais, bent 2-3 valandas psichologai dar turėtų pasikalbėti tarpusavyje. Tai jiems padėtų susigrąžinti vidinę pusiausvyrą ir atgauti jėgas.

Globoja specialistų komandos

„Akivaizdu, kad tokioms nelaimėms Lietuva nėra pasirengusi. Pavieniai psichologai yra beginkliai prieš milžinišką viso kaimo skausmą ir pyktį“, – kalbėjo gydytojas psichoterapeutas E.Laurinaitis.

Ne vienoje užsienio šalių, įvykus kokia nors nelaimei (žudynės mokykloje, lėktuvo katastrofa, stichinė ar kitokia nelaimė) nukentėjusiuosius globoja psichologai, psichoterapeutai, gydytojai ir socialiniai darbuotojai.

Tokius ne vieną žmogų palietusių nelaimių iššūkius priima specialiai parengtos specialistų komandos.
Paprastai tai būna įprastą savo darbą dirbantys specialistai. Į nelaimės vietą jie lekia gavę aliarmo signalą.

Tačiau nieko panašaus mūsų šalyje nėra. Tokia tarnyba galėtų būti įkurta bendromis Sveikatos apsaugos, Švietimo ir mokslo bei Vidaus reikalų ministerijų jėgomis.

Paliečia daugybę žmonių

Anot psichoterapeuto E.Laurinaičio, kovoti su krizėmis sugebantiems specialistams darbo Lietuvoje tikrai netrūktų.
Juk psichologinės pagalbos viso kaimo gyventojams reikėjo, kai paaiškėjo Jonaičių šeimos, kur motina nužudė du savo sūnus, tragedija, taip pat įvairių gamyklų, kuriose žuvo darbininkai, darbuotojams, avarijų keliuose aukų artimiesiems.
Žuvus vienam žmogui, skaudūs išgyvenimai paliečia mažiausiai dešimt kitų: jo artimųjų, mylimųjų, vaikų, bendradarbių, kaimynų.
Žmonės, patyrę didelių sukrėtimų, vėliau negali normaliai gyventi, nes juos lanko košmarai, kamuoja prisiminimai, netikėtai užklumpa nevaldomos emocijos.