L. Donskis: esu įsimylėjęs Vilnių tiesiog už jo grožį

Vilniuje dera dvi laisvės srovės – barokas ir džiazas, mano filosofas profesorius Leonidas Donskis. „Jeigu man reikėtų pasakyti, ką girdžiu Vilniuje, pasakyčiau, kad girdžiu visiškai fantastišką dermę barokinio miesto, labai gražaus itališko barokinio miesto, reto grožio miesto. Iš tikro esu įsimylėjęs Vilnių tiesiog už jo grožį. Jis be galo gražus miestas. Ir tai yra džiazo, labai modernios muzikos, miestas“, – įsitikinęs prof. L. Donskis.

Jis patikslina, kad Vilnius – tai kamerinio džiazo miestas. Profesoriaus manymu, jį tobulai įgarsintų Petro Vyšniausko arba Liudo Mockūno saksofonas ir Eugenijaus Kanevičiaus kontrobosas. „Tai būtų tas – Vilniaus garsas“, – interviu LRT Klasikos laidai „Muzikinis pastišas“ teigia prof. L. Donskis.

– Kiekvienas miestas turi savo spalvą, skonį, garsą. Viena mano kolegė minėjo, kad, lankydamasi skirtingose šalyse, skirtinguose miestuose, ji visada bando pajusti miesto kvapą, nes kiekvienas miestas jį turi, Vilnius – taip pat. Tačiau kiekvienas miestas turi ir skirtingą skambesį. Kaip Jūs, kaip žmogus, besidomintis muzika, girdite Vilnių?

– Vilnius man asocijuojasi su džiazo garsais. Vilnius yra džiazo miestas.

Man anksčiau atrodė, kad Vilniui labai tiktų styginių kvartetas. Asociacija buvo tokia, kad vieną kartą girdėjau, kaip prie Vilniaus universiteto Centrinių rūmų, prie pat Donelaičio paminklo, labai gražiai muzikavo jaunų žmonių kvartetas, styginių kvartetas. Bet tada pagalvojau – ne, vis dėlto ne.

Jeigu man reikėtų pasakyti, ką girdžiu Vilniuje, pasakyčiau, kad girdžiu visiškai fantastišką dermę barokinio miesto, labai gražaus itališko barokinio miesto, reto grožio miesto. Iš tikro esu įsimylėjęs Vilnių tiesiog už jo grožį. Jis be galo gražus miestas. Ir tai yra džiazo, labai modernios muzikos, miestas.

Man atrodo, kad, jeigu reikėtų pasakyti, kuo apskritai Lietuva yra ypatinga, tai, ko gero, simbolika. Simbolinė dermė yra būdinga ir Vilniui ir Lietuvai apskritai. Tai yra baroko ir džiazo mišinys. Tai yra barokinės bažnyčios, barokiniai vienuolynai, teatras, kuris yra barokinės kultūros dalis (ne veltui Lietuva yra teatro šalis), ir ta tradicija Lietuvoje yra be galo gili.

O džiazas, man atrodo, yra tapęs iš dalies lietuviškos tapatybės dalimi. Ir netgi spėju kodėl – todėl, kad pramoginė muzika ir pramoginė kultūra sovietų laikais buvo tiek institualizuota ir režimo paimta į savo rankas, kad džiazas tapo laisvės, emancipacijos simboliu.

Lietuvoje tai labai stipru ir labai tinka.

Tiesą sakant, man kontroboso ir nostalgiško saksofono garsai kur nors Vilniaus senoje gatvėje labai gražiai dera. Man atrodo, kad

Vilniaus muzika – džiazas.

Jeigu man reikėtų pasakyti apie kitą miestą, pavyzdžiui, Paryžių, žinoma, tai būtų akordeonas, be jokios abejonės. Jeigu kalbėtume apie Londoną, greičiausiai tektų kalbėti apie akustinę gitarą ir šaižų dainavimą, Niujorkui be galo tinka vienišas saksofonas.
Ir, suprantama, Vilnius tai – kamerinis džiazas, jokiu būdu ne big bandinis. Tai būtų nedidelė grupė, gal net ne kvartetas, galbūt duetas. Mėginu įsivaizduoti gerą saksofoną, gerą saksofonistą, pavyzdžiui, tokį, kaip Petras Vyšniauskas arba Liudas Mockūnas, ir labai labai gerą kontrobosistą, tokį, kaip, pavyzdžiui, Eugenijus Kanevičius. Tai būtų tas – Vilniaus garsas.

– Žinome, kad barokas ir džiazas yra laisvės srovės. Tiek džiaze, tiek baroko muzikoje yra  be galo daug laisvės.

– Kita vertus, ir polifonizmo. Polifonizmo barokinė muzika, kurią be galo myliu.

Apskritai, mano didžioji meilė yra, matyt, du dalykai, kurie sukūrę savotišką stebuklo jausmą mano gyvenime. Tai – italų renesansas. Ir ne tik italų, taip pat flamandų. Flamandų angliškai – Netherlandish, t. y. Nyderlandų, kas aprėptų ir dabartinę Olandiją, visas provincijas ir sykiu Flandriją. Tai ši ankstyvoji religinė tapyba, kuri paveikė net italus Pietro Perugino tapytojus. Žinoma, italų renesansas – tai stebuklas. [...] Bet barokas – jau nebe italų epocha. Flamandų – dar taip, nes yra Peteris Paulas Rubensas, Anthony van Dyckas, jo mokinys, – taip pat genijus. Bet barokas didele dalimi yra ispanų ir olandų epocha. Barokas Olandijoje – tai nuostabieji olandų meistrai, visi nuo Rembrandto nuo Franso Halso, Johanneso Vermeerio iki mano mylimų mažųjų olandų, Gabrielio Metsu ir visų kitų.

Ispanų barokas – religinis, ko gero, savo dvasia artimesnis Lietuvai. Tai – gana religingas barokas. Jeigu olandų barokas yra daugiau psichologinis, individualistinis, vyro ir moters paslapties, individo paslapties barokas, tai ispanų barokas yra religinis: su būties paslaptimi, vienatve, religiniu jausmu. Man atrodo, tai yra daugiau Diego Velazquez, Bartolome Estebano Murillo, Francisco de Zurbarano barokas. Jis yra artimesnis Vilniui.

Vilniaus barokas turi gana stiprų religinį jausmą, nes Vilnius yra bažnyčių, vienuolynų ir turtingos religijos istorijos miestas. Nes juk tai yra be galo gražus miestas, pastatytas italų. Todėl neabejotinai tenka kalbėti apie laisvę, nes iš tikro barokas yra nepaprastai individualistinis.

Iš tikro didžiulis individualizmo proveržis ankstyvosios modernybės laikotarpiu vyko Baroko metu. Tai buvo, galima sakyti, moderniojo individo gimimo epocha. Su atsikratymu kraujo logikos, perėjimu į meilę, žmogaus pasirinkimą, meilę ne tėvams privertus, bet (ką fiksuoja Romeo ir Džiuljetos istorija) tą laisvą meilę, be prievartos ir t. t. Tai – draugystės epocha, lojalumo epocha, tokio savotiško – truputėlį pavėluoto – riterystės kodo, kuris perauga į džentelmenų draugystę. Tai – laisvės epocha, ir džiazas yra laisvė.

Bet džiazas yra kitokia laisvė, tai yra, ko gero, laisvė nuo kanono gerąja prasme. Barokas dar vis tiek yra kanono ribose veikiama laisvė. Laisvė, bet kanono ribose, pagal taisykles. Johanas Sebastianas Bachas – be galo laisvas, bet forma labai organizuota, ar ne? O štai džiazas yra didžiulės laisvės ir didžiulės meistrystės muzika, kuri reikalauja kone matematinės galvos, bet sykiu laisvės nuo kanono. Tu gali improvizuoti ir gali pasitraukti nuo kanono. Ko gero, Vilnius yra toje tarpinėje, gražioje būsenoje. Jis yra tarp kanono ir improvizacijos.

– Vilnius turi daug skirtingų erdvių muzikai. Kaip iš Jūsų perspektyvos atrodo Vilniaus muzikinės ervės, kur įsikūrusios muzikinės salės? Ar tai yra būtent tos vietos, kuriose, tikėtina, muzikai gali sulaukti daugiausia auditorijos? Kiek vieta, vyksmo erdvė, yra svarbi?

– Man atrodo, kad svarbi. Tą pajunta patys muzikantai. Tai nėra neutralu. Man atrodo, kad patys muzikantai yra be galo jautrūs. Jie yra labai jautrūs vietai ir supranta, kad vieta tavęs nepaliks neutralaus. Vieta tave paženklins, palytės neišvengiamai.
Nesu profesionalus muzikantas, esu melomanas ir labai myliu muziką, kažkiek ją praktikuoju, bet su profesionalais, ne vienas. Bet aš žinau kita dalyką – kaip vieta veikia kalbantį asmenį. Esu profesionalus kalbėtojas, lektorius ir žinau, kad vieta, kurioje kalbi, yra be galo svarbi.

Muzikantui erdvė yra labai svarbi, nes vienaip tu atliksi, ko gero, Franzo Schuberto sonatą senoje salėje, visai kitaip ją altliksi labai modernioje patalpoje. Ko gero, tai neišvengiamai paliks tavyje tam tikrą įspaudą. Tas įspaudas gal bus nebūtinai psichologinis, jis bus kone semiotinis. Tai bus reikšmių, kurias sugersi, įspaudas.

Mes esame jautrios būtybės. Žmogus skaito reikšmes, auditorijos siunčiamas reikšmes, akių žvilgsnį, skaito paveikslus, simbolius, istorijos ženklus, o tai reiškia, kad mūsų neutralumas tėra iliuzija. Mus veikia tie dalykai visiškai tiesiogiai.

Pavyzdžiui, mano labai mylima salytė buvo ir bus vadinama mažąja baroko sale. Dabar tai yra veikianti bažnyčia, bet aš ją visada labai mylėjau. Ir man atrodė, kad ten patekę muzikantai net fiziškai keistavosi. Tai – be galo graži, nenusakomo grožio salytė.

Man atrodo, kad šiuo metu, ko gero, panašiai veiktų muzikantą Piano.lt salė, kuri yra taip pat vienuolyne. Tai yra Pranciškonų vienuolyno buvusios erdvės. Ten yra labai gražu. Taip, ten yra moderni įranga, visiškai modernios kėdės, bet, akivaizdu, – freskų likučiai. Visa tai labai veikia, todėl, man atrodo, egzistuoja didelis skirtumas tarp standartinės koncertų salės ir, tarkime, Kotrynos bažnyčios. Tikrai didelis skirtumas.

Man teko pristatyti vieną koncertą, truputėlį kalbėti. Tai buvo toks projektas, skirtas Don Juano muzikinėms formoms ir įgyvendinimo idėjoms, visoms išraiškoms. Don Juanas yra ir filosofinė problema, man teko tuo domėtis. Tai – ne tik Moliere'o, George’o Noelo Gordono Byrono tema. Tai yra ir senovinė viduramžių legenda. Tai, be kita ko, yra tema, apgrota savotiškai modernių autorių. Stendhalo yra nuostabiai varijuota Don Juano tema.

Viena vėlyviausių ir įdomiausių, ko gero, yra Stefano Steiger’o fantastiškoje istorijoje apie Kazanovą bei Don Juaną ir jų skirtumus. Jis kalbėjo apie tai, kad Don Juanas yra, be jokios abejonės, trauminis dalykas, nes jam rūpi tik pergalė prieš moterį, o Kazanovai – ne. Kazanova nori, kad moteris būtų laiminga. Tai yra kaip altruistinė meilė moteriai. Don Juanas – baisus egoistas.

Kad ir kaip būtų, yra muzikinės raiškos, Don Giovanni – Wolfgango Amadeus Mozarto, ir man teko apie tai kalbėti. Pamenu, kokį įspūdį man tai paliko Kotrynos bažnyčioje. Aš visai kitaip kalbėjau. Erdvės labai veikia ir, man atrodo, Vilniuje jos yra labai palankios, be galo palankios, nes gauni beveik istorijos dovaną. Į tave ateina miesto istorijos dalis, ir tu turi atsakyti.

– Briuselyje tikriausiai buvote apsuptas muzikos. Minėjote, kad žiūrėjote operą. Tikriausiai lankėtės ir kitose muzikos erdvėse. Taip pat esate minėjęs ir Jungtines Amerikos Valstijas (JAV), kur lankėtes Naujajame Orleane ir Niujorke, klausėtės džiazo. Kas Jums iš tų erdvių paliko ryškų, stiprų įspūdį?

– Vieną kartą, prisimenu, Niujorke klausiausi Monrealio simfoninio orchestro, ir jie grojo nuostabiai. Tai buvo apsoliuti fantastika. Tai, kaip jie atliko Sergejaus Rachmaninovo arba Igorio Stravinskio muziką, buvo visiška sensacija. Man jie be galo patiko.

Žinoma aš daug kartų esu buvęs Metropoliteno operoje. Ir vieną kartą buvo toks išgyvenimas. Aš tuo metu dėsčiau Amerikoje, ir mes buvome Modesto Mussorgskio „Khovanshchinoje“. Ten tuo metu dainavo du lietuviai: Vaclovas Daunoras ir mūsų nuostabioji Irena Milkevičiūtė. Kai tai pamačiau, savo studentam sušukau: „Du lietuviai dainuoja šį vakarą!“ Tai buvo sensacija jiems. Aš puoliau jiems pasakoti apie Lietuvos operą, ir jie nuoširdžiai tikėjo, kad ten, kur yra opera ir baletas, yra tik Rusija. Paaiškinau jiems, kad tai – netiesa, ir kad lietuvių akademinė muzika yra nuostabaus lygio, taip pat ir operos solistai. Tai buvo išgyvenimas, nes „Khovanshchina“ buvo atlikta fantastiškai. Man atrodo, kad tai buvo vienas stipriausių atvejų, kai ne parodos paveikslėliai, ne garsusis fortepijoninis kūrinys, o būtent „Khovanshchina“ suskambėjo tiesiog neįtikėtinai galingai. Niujorke buvo tokie stiprūs įspūdžiai. […]

Ir Briuselyje buvo labai stiprių išgyvenimų. Ten stiprus išgyvenimas buvo, kai išgirdau Simoną Rattle’ą. Jis dirigavo, ir orchestras buvo absoliučiai fantastiškas. Toliau man teko laimė išgirsti Krzysztofą Pendereckį. Tai buvo simfonija, tai buvo nepaprastai ypatingas vakaras, nes savo muziką atliko pats maestro, taip pat – Liudwigo van Beethoveno septintąją simfoniją, kurią jis nuostabiai dirigavo. Labai stiprūs įspūdis.

Pridurčiau, kad Briuselyje man dar teko laimė išgirsti labai gerų pianistų ir atlikėjų, tik kiek nuvylė Maskvos virtuozai. Labai daug tikėjausi iš Vladimiro Spivakovo. Tai buvo labai gerai, bet tai buvo tai, ką esu daug kartų girdėjęs. Sakyčiau, atradimų nebuvo jokių. Nors tai buvo puiku, bet tikėjausi daugiau. Ir turiu pasakyti, kad esu gana kritiškas ir savo nuomone negailestingas tiems žmonėms, kurie pataikauja šio pasaulio galingiesiems. Turiu omenyje Valerijų Gergijevą. Jis pataikauja Rusijos valdžiai, ir man jo pozicija kaip ir, deja, genealiojo Jurijaus Bašmeto, kalbant apie Krymą ir t. t., yra absoliučiai nepriimtina. Man tiesiog net nesinori stoti prie tos temos.

Tai yra mano kategoriškas ne. Bet turiu pasakyti, kad nuo to jis neprastėja kaip dirigentas. Tai, kaip jis Briuselyje dirigavo su karališkuoju Belgijos orchestru, kaip jis dirigavo Sergejaus Prokofievo penktąją simfoniją, buvo kažkas. Jis tikrai nuostabiai dirigavo. Taigi buvo tokie stiprūs išgyvenimai.

Bet turbūt tie ypatingi išgyvenimai, kurių niekada neužmiršiu, be jokios abejonės, sakyčiau, – S. Rattle’as. Jis yra visai kitoks dirigentas. Jis ne toks dramatiškas, jis žaismingas. Jeigu, sakyčiau, V. Gergijavas – tai homo laborans, sunkiai dirbantis dirigentas, tai S. Rattle’as, be abejo, yra homo ludens, žaidžiantis žmogus.