Po neseniai įvykusios griūties Kauno dramos teatre vis daugiau teatralų prabyla apie valstybės vykdomą teatrų genocidą: menką finansavimą, apgailėtinus aktorių ir kito personalo atlyginimus, Kultūros ministerijos abejingumą ir beviltiškas perspektyvas.

Šiame bendrame chore negirdėti Nacionalinio dramos teatro direktoriaus Adolfo Večerskio balso.
Dar daugiau. 68-ąjį sezoną teatras pradėjo atsinaujinęs: pertvarkęs kasas, abiejose teatro salėse pakeitęs kėdes ir kiliminę dangą, atnaujinta kavine ir atšviežintu repertuaru.
Iš pažiūros – jokių krizės požymių: normaliai veikiantis ir savo misiją visuomenėje atliekantis teatras. Iliuzija ar išimtis, patvirtinanti tiesą apie visuotinę teatro griūtį? Ypatingas Kultūros ministerijos dėmesys ir malonė ar sustyguota teatro veikla?

Atsitiktinumų nebūna

– Į teatro direktoriaus kėdę sėdote prieš dvejus metus, laimėjęs Kultūros ministerijos skelbtą konkursą. Nacionalinis dramos teatras tuomet išgyveno ne pačius geriausius laikus. Kas pastūmėjo?

– Mano gyvenime nėra atsitiktinumų, ir teatro direktoriaus kėdė nėra atsitiktinė. Esu paskirtas penkeriems metams, tiek ir būsiu. Prieš ko nors imdamasis, visada ilgai galvoju, bet jeigu ką pradedu, padarau iki galo. O veikti šiame teatre tikrai dar yra ką.
Vadovauju tam, ką visą gyvenimą kūriau. Aš daug metų dirbau šiame teatre. Mačiau problemas, galvojau, ką galima būtų padaryti geriau. Svarsčiau, kad kai ką galėčiau padaryti. Dabar laikas įrodyti.

– Esate teatrų asociacijos vadovas, gerai išmanote kitų teatrų veiklą.

– Tarėmės kalbėtis apie Nacionalinio dramos teatro reikalus... Dažnai sakoma, jog visuose teatruose yra blogai: kad viskas griūna, išeina aktoriai ir darbininkai, likusieji skundžiasi mažais atlyginimais, maištauja arba verkia kampuose. Nebijau paklausti kitaip: kur buvo ir ką veikė tų teatrų vadovai iki griūties, iki nelaimės? Krizės subręsta ne per vieną dieną.

Pinigų valdymas

– Daugelis nusiteikę taip pesimistiškai, kad kyla klausimas, kiek ilgai Lietuvoje dar gyvuos valstybiniai teatrai?

– Tiek, kiek reikės valstybei ir visuomenei.
– Visuomenė dėmesio negaili, tačiau vienbalsiai tvirtinama, kad pinigų valdžia skiria per mažai.

– Palaukite, aš taip nesakiau. Galbūt ne visiems bus malonu tai girdėti, tačiau teatrai gauna nemažus pinigus. Valstybė atiduoda mums tai, ką yra įsipareigojusi. Ir aš neprotestuočiau, jeigu būtų įsipareigojusi duoti daugiau. Galima reikalauti, galima kaltinti visus iš eilės, bet galima ir paklausti: ar tikrai mokame apsieiti su tais valstybės skiriamais pinigais? Kodėl krizės ištinka ne visus teatrus? Kodėl kai kurie teatrai sugeba tvarkytis? Į kiekvieną problemą patartina pažvelgti bent iš kelių taškų – tuomet geriau matyti.

Apie skirtingus atlyginimus

– Ką pasakytumėte apie aktorių atlyginimus, kuriuos nustato valstybė? Kokia yra minimali aktoriaus alga?

– 700 litų, kaip ir kiekvienam Lietuvos mirtingajam.

– Argi ne gėda?

– Žinoma, tai mizeris. Aktoriai šiandien pat galėtų puikiausiai papildyti streikuojančių mokytojų ir gydytojų gretas. Bet yra ir kita pusė. Aktorių atlyginimas šiandien susideda iš dviejų dalių: valstybės skiriamos ir priemokos, kurią gali mokėti teatras iš savo uždirbtų pinigų ir kuri gali siekti 200 proc. Sakykime, minimali aktoriaus alga – 700 litų, jeigu jis nieko neveikia. Jeigu per mėnesį suvaidina bent viename spektaklyje – gauna daugiau.

– Ar yra aktorių, gaunančių tuos 700 litų?

– Nėra nė vieno.

– Šiurpina iš teatrų bėgančių aktorių skaičius. Visi jie teigia, kad eina lauk negalėdami išgyventi. Kaip yra jūsų teatre? Ar aktorių trūksta, ar yra per daug?

– Pas mus nėra upės tekėjimo, o aktorių trūksta ir yra per daug vienu metu. Suprantate, ką noriu pasakyti? Kai pradėjau vadovauti teatrui, radau 30 proc. realiai dirbančių aktorių. Dabar tokių yra jau 70 proc. Tai labai reikšmingas pasikeitimas.

Egzistuoja privatūs teatrai?

– Kuo skiriasi ir kuo panašūs yra valstybinių ir privačių teatrų rūpesčiai?

– Atsakysiu klausimu: ar tikrai šiandien Lietuvoje yra privačių teatrų? Jeigu žinote, pasakykite man bent vieną, nes aš tokių nežinau.
Tų teatrų, kurie skelbiasi privačiais, privati yra tik valdymo forma, o finansavimas valstybinis. Drąsiai tai sakau. Nurodykite man nors vieną privatų teatrą, į kurį savininkas būtų investavęs bent 10 proc. savo kapitalo, – būsiu maloniai nustebintas.
Visi mes norime to paties – užkariauti žiūrovų kėdes ir erdves – tik kitokiais būdais to siekiame.

Svetimų priekaištai

– Jums ne kartą priekaištauta, kad po savo stogu nepriimate kitų teatrų, kad pašėlusiai brangi jūsų teatro salės nuoma ir pan.

– Šiuo klausimu drąsiai sakau kelis dalykus. Pirma, šiandien Lietuvoje nėra tokio teatro, kuris negalėtų vaidinti mūsų patalpose. Antra, šiame pasaulyje nieko nėra nemokamo, todėl už mūsų salės nuomą taip pat reikia mokėti. Trečia, yra bendros veiklos su kitais teatrais galimybės, kurias reikia geriau išnaudoti. Tiesa, su sąlyga, kad būtų naudinga abiem pusėms. Pyragas yra vienas, ir dalytis jį reikia teisingai. Aš privalau pirmiausia rūpintis savo teatru – tai neturėtų nieko stebinti.
Kai ėjau į šias pareigas, žinojau: turiu užsidirbti pinigų, kad situacija teatre realiai pradėtų keistis į gera. Aš už tai esu atsakingas.