Kolegos – apie anapilin išėjusią žurnalistę V. Volskytę: visada galėjome remtis jos autoritetu

Veliuoniškiai, matyt, skatinami išskirtinai vaizdingo peizažo išsiugdo pavydėtiną pasaulėžvalgą ir polinkį plačiau matyti, geriau įsižiūrėti ir giliau suprasti. Tai sakytina ir apie laiką, ir apie žmones, apie jų pačių atsakomybės laipsnį. Tokias būdo savybes iš gimtosios Veliuonos į gyvenimo kelią pasiėmė ir žurnalistė, pedagogė V. Volskytė (1935-2022).

Turiningoje kūrybingos asmenybės biografijoje paraleliai pynėsi dvi ryškios veiklos kryptys – rašymas, nes Vilniaus universitete buvo įgyta žurnalistės profesija, o antroji susiformavo jau dirbant „Kauno tiesos“ (1958-1973) redakcijoje, kai buvo pakviesta skaityti filosofijos paskaitų Lietuvos žemės ūkio akademijoje, kur vėliau vadovavo estetikos katedrai (1973-1979).

Jos, Pedagogikos ir estetinio auklėjimo, kultūros katedros docentės seminarai, paskaitos buvo tarp populiariausių (1994-2002). Kaip, beje, ir  paskaitos Vytauto Didžiojo universitete (VDU). V. Volskytė sakydavo, kad į auditoriją einanti kaip į bažnyčią – toks stiprus buvęs noras dalytis savo žiniomis, skatinti jaunų žmonių emocinį imlumą ir pelnyti susidomėjimą.

Asmeninio archyvo nuotr.

Pedagoginės veiklos metais buvo ir sudėtingų susikirtimų dėl bepradedadančios įsivyrauti tendencijos Lietuvos žemės ūkio akademijoje būsimiesiems žemės ūkio specialistams paskaitas skaityti rusų kalba. Dėstytoja ramiai pasakydavo kalbėsianti lietuviškai, jos autoritetingas žodis gelbėjo ir nemalonėn patekusius senų lietuviškų dainų puoselėtojus.

Vyresnės kartos skaitytojai buvo dėmesingi žurnalistės V. Volskytės tekstams  moralės, estetikos, kultūros temomis „Nemune“ (1973-1979), „Kauno dienoje“, respublikinėje  spaudoje. Darbas redakcijose, jos žodžiais tariant, yra pasaka. Juolab kad skaitytojas nemato to juodo darbo, kurio prireikia „lengvam sakiniui“.

Nors profesiniam savęs realizavimui reikėjo nemenkų pastangų, matyt, gelbėjo vaikystės įgūdžiai. Šeimoje Vaidilutė buvo jauniausia, tačiau ir didžioji devyneriais metais vyresnio brolio Gedimino, septyneriais metais vyresnės sesės Laimutės užtarėja ir gynėja. Su jos tolerancija, geraširdiškumu susidurdavome ir  mes, kolegos, nes visada galėjome remtis, pasikliauti Vaidilutės autoritetu.

Dėl mamos ir močiutės netekties dukteris Eglę ir Dagnę, anūką Gabrielių, gimines, artimuosius širdingai užjaučia LŽS Kauno apskrities skyrius ir buvę Vaidilutės kolegos kauniečiai žurnalistai.

Atsisveikinimas su velionė – lapkričio 2 d. „Vilnius Laidotuvių Rūmuose“ Olandų g 22. III salėje nuo 10 iki 14.30 val.