Kodėl niekam nerūpėję griuvėsiai tampa aršiai saugomu paveldu

Taip LRT.lt sako ūkio ministras Mindaugas Sinkevičius bei žurnalistas Audrius Matonis. Savo ruožtu Kultūros paveldo departamento direktorės pavaduotojas Algimantas Degutis aiškina, kad paveldas nebūtinai turi būti gražus, o priversti savininkus tvarkyti tokius griuvėsius yra labai sudėtinga.

Kai vietoje penkerius metus nenaudojamo „Žalgirio“ stadiono Vilniuje nutarta statyti viešbutį, verslo centrą, visuomeniniais pagrindais veikiančios sporto organizacijos nusprendė tam pasipriešinti. Kai rekonstruojant seną ir neišvaizdžią Trakų autobusų stotį nutarta pastatyti ir prekybos centrą, Trakų visuomenininkai susibūrė į judėjimą „Gelbėkim Trakus“, kuriuo kviečiama kovoti prieš paveldo naikinimą Trakuose. Ne taip seniai Vilniuje vietoje apleisto Kelių policijos pastato prekybos tinklas „Lidl“ užsimojo statyti biurų pastatą, tačiau ir šiam kurį laiką teko atsimušinėti į paveldosaugininkų, ketinusių svarstyti, ar nevertėtų pastato įtraukti į kultūros paveldo sąrašą, sieną.

Nesupranta kovos dėl pastatų, kuriems leista griūti

Žurnalistas A. Matonis ilgus metus griūvančius pastatus ir tai, kad juos ginti imamasi tuomet, kai vietoje jų norima statyti ką nors naudinga, vadina grandinėmis prie valstybės kojų prikaustytu betoniniu svarmeniu. Tai, pasak pašnekovo, stabdo progresą ir atbaido nuo investicijų: „investuotojai ima gūžčioti pečiais, nesuprasdami, kodėl turėtų leisti čia pinigus, o vėliau baimintis, kad, investavę dalį savo lėšų, bus tiesiog „išmesti.“

Investuotojai ima gūžčioti pečiais, nesuprasdami, kodėl turėtų leisti čia pinigus, o vėliau baimintis, kad, investavę dalį savo lėšų, bus tiesiog išmesti.

Situaciją dėl „Lidl“ ir Trakų autobusų stoties, anot A. Matonio, idealiai apibūdina žurnalistės Ramunės Sotvarės-Šemetienės frazė: „Kol griuvėsiai priklauso valstybei, jie yra griuvėsiai. Jie turi teisę nevaržomai griūti patys. Kai tie patys griuvėsiai teisėtu būdu atitenka verslininkams, jie labai dažnai prarandą teisę griūti.“

„R. Sotvarė-Šemetienė pasakė šmaikščiai tai, kas man nuolat neduoda ramybės ir sukasi galvoje. Nei paveldosaugininkams, nei visuomenininkams nekliūna tai, kas kasdien bado akis – menkos vertės silikatinių plytų baigiantys sugriūti statiniai, apžėlę piktžolėmis.

Visiems viskas yra gerai, tačiau kai tik kas nors sumano pastatyti ką nors naujo, kas tarnautų visuomenei ir atitiktų visuomenės interesą, staiga atsiranda imančių visą tą seną šlamštą ginti ir sakyti, kad tai yra gėris ir paveldas, o tai, kas bus naujo ir gražaus pastatyta – blogis“, – kalba A. Matonis.

Tokiomis piktžaizdėmis pašnekovas vadina ilgą laiką nepajudinamą buvusį „Lietuvos“ kino teatrą, apleistą Kelių policijos pastatą Giraitės gatvėje, penkerius metus nenaudojamą „Žalgirio“ stadioną, Trakų autobusų stotį.

„Kam, įvažiuojant į Trakus, gražu matyti tokį dabartinį stoties pastatą? Jei valstybė ar savivaldybė pati neturi pinigų pastatyti naują ir gražų, reikėtų tik džiaugtis, kad atsiranda verslas, už savo pinigus galintis pastatyti tai, kas reikalinga Trakų gyventojams, lankytojams, Trakų turizmui.

Kur dar „Hanner“ ir „Žalgirio“ stadiono istorija, kai penkerius metus viduryje miesto, kur žemė yra aukso vertės, plyti laukas su želiančiais tribūnų griuvėsiais, o toje vietoje sumanius įkurti verslo centrą, tarptautinį viešbutį, staiga atsiranda noras imti ir saugoti tai, kas ne vienerius metus nebebuvo reikalinga. Man nebūtų baisu, jei kažkas stabdytų statybas vardan kitų – galbūt geresnių, prasmingesnių, gražesnių. Mane siutina noras palikti taip, kaip yra – labai negražu, netvarkinga, neracionalu ir nepraktiška“, – aiškina pašnekovas.

Siūlo peržiūrėti paveldo sąrašą ir duoti laisvės verslui

Ūkio ministras M. Sinkevičius pažymi, kad Lietuvoje yra ne vienas kultūros paveldo registras ir pernelyg ilgas paveldo objektų sąrašas, kuriuo pasirūpinti valstybė yra nepajėgi.

„Turime kelis paveldo registrus, vienas kurių – valstybės saugomų paveldo objektų sąrašas, kitas – sąrašas objektų, kurių valstybė neįsipareigoja saugoti. Tuose sąrašuose yra be galo daug objektų. Man asmeniškai tikrai kyla abejonių, ar visi objektai, įtraukti į tokius sąrašus, juose turėtų būti.

Kita vertus, ar užtenka vien to, kad valstybė pasako, jog kažkoks, sakykime, sovietinis pastatas yra paveldas? Klausimas – ar mes, kaip valstybė, turime galimybę ir finansinius išteklius pasirūpinti tais pastatais? Dažnai labai lengva ranka objektas įtraukiamas į paveldo sąrašą, finansinių galimybių pasirūpinti juo nėra, bet valstybė atsisako svarstyti galimybę konstatuoti, kad tai yra abejotinos reikšmės objektas, ir jei patys negalime susitvarkyti, vertėtų verslui leistį jį įsigyti ir kažką toje vietoje padaryti“, – kalba ūkio ministras.

M. Sinkevičius teigia, kad situacija dėl buvusio Kelių policijos pastato, kurį įsigijo „Lidl“, Trakų autobusų stoties bei kitos istorijos jam yra nesuprantamos.

„Tai – dar vienas apribojimas veikti, sukurti pridėtinę vertę ir ekonominė grąžą šaliai. Čia tinka lietuviškas posakis „nei pats ėda, nei kitam duoda“, kitaip tariant, mes turime užkonservuotų pastatų, jų į rinką neatiduodame, pinigų juos tvarkyti neturime, tad sėdime ir laukiame šviesesnio rytojaus.

Manau, turėtume pasižiūrėti, kas vis tik yra tas paveldas, kokios vertybės tame pavelde atsispindi, turėti galbūt mažesnį sąrašą ir ambicijų tuos objektus sutvarkyti, o visa kita leisti naudoti verslui, privačioms iniciatyvoms, nedaryti kliūčių. Žemės nuomos ir pirkimo klausimai yra pirmas kliuvinys verslui veikti, paveldosauga arba paveldas yra ne ką mažiau imlus laikui, siekiant susiderinti, rekonstruojant, tvarkant“, – sako jis.