Dešimtys hektarų, nusagstytų negyvais gigantais, stūkso pačiame Kauno centre, bet jų savininkams visai ne gėda. Šių įšaldytų pastatų ir sklypų didingus prisikėlimo planus sužlugdė pinigų stygius.

Gamybos apimtys nuslopo

Kaune apstu pavienių apleistų objektų, tačiau vadinamajame Karmelitų kvartale bejėgystė pulsuote pulsuoja. Čia nori nenori kraupsti nuo neviltimi alsuojančių vaizdų ir ieškai atsakymo: kodėl bemaž pačiame miesto centre leidžiama stovėti tokiems vaiduokliams? Kodėl jų savininkai nieko nedaro? Šie klausimai Kaune jau įprasti, nors „kodėl“ kartoja ir kauniečiai, ir miesto svečiai.

Daugiau nei 5 ha teritorijoje išsiplėtusi bendrovė „Pergalės koncernas“. Ši gamykla turi gilias šaknis, dar XIX a. ją ant kojų pastatė vokiečių fabrikantai broliai Tilmansai. Sovietmečiu senus statinius apraizgė ir papildomi gigantai, susikūrė milžiniškas pramoninis kompleksas, garsėjęs metalo gaminiais.

Jau senokai nematyti, kad iš milžiniško kamino virstų dūmai, negirdėti, kad už tvoros kunkuliuotų gamyba, nesitiki, kad virš tvoros kyšantys užrūdiję mechanizmai atgis. Išdaužyti langų stiklai byloja apie objekto žlugimą.

„Kažką kalame, sukame, gręžiame“

Fabrike šeimininkaujančios bendrovės „Pergalės koncernas“ atstovai tvirtino, kad gamyba tebevyksta. Adresu Kaunakiemio g. 5 registruota beveik trys dešimtys pastatų, turinčių unikalius numerius. Vienas įmonės akcininkų Alfonsas Jankauskas aiškino, kad yra ir naudojamų, ir nenaudojamų statinių.

„Kai tik bus pinigų, kai tik bus norinčiųjų daugiau čia ką nors daryti, tada darbai ir pajudės. Paskutinės vizijos buvo 2008 m. rugsėjį – iki atėjo krizė. Kiek sugebame, tiek ir tvarkomės“, – kalbėjo vienas savininkų.

Verslininkas džiaugiasi, kad dauguma staklių yra išlikusios ir gamykla vykdo šiokią tokią gamybą. „Kažką kalame, sukame, gręžiame, frezuojame. Mums labai gerai“, – tikino pašnekovas. Koncerno pastatų būklę jis prilygino bendrai Lietuvos ekonominei situacijai. Tiems, kam gamykla atrodo nepatraukliai, A.Jankauskas siūlo nupirkti objektą ir „padaryti gražų“.

Jis prasitarė, kad buvusioje gamykloje buvo kalbama ir apie vadinamųjų loftų įrengimą. „Tauta neturi pinigų, iš kur jie bus? Didelių planų sau nekeliame, gyvename. Kol kas mokesčius dar susimokame, kol jie proto ribose“, – komentavo verslininkas.

Kiek tenka pakloti nekilnojamojo turto mokesčio, A.Jankauskas teigė tiksliai nežinantis, nes ne jis yra įmonės vadovas.

Kiek žmonių dirba įmonėje, vienas savininkų taip pat teigė tiksliai nežinantis, bet mano, kad ne mažiau kaip šimtas. Be to, patalpos nuomojamos maždaug 40 smulkių nuomininkų.

Mokesčiai neskatina tvarkytis

Sužinoti, kokius nekilnojamojo turto mokesčius turi sumokėti tokie vos gyvų arba visai nenaudojamų pastatų savininkai, nelengva. Savivaldybės atstovai teigia viso labo nustatantys mokesčio koeficientą. Jei pastatas pripažintas apleistu, jo šeimininkai turi mokėti 1 proc. turto vertės, jei neapleistas – mokestis 0,9 proc. Lengvatinį – 0,6 proc. tarifą turi tik kai kurios Laisvės alėjos ir Senamiesčio įmonės.

„Pergalės koncerno“ pastatai į apleistų objektų sąrašą nėra įtraukti, tad nekilnojamojo turto mokestis turėtų būti 0,9 proc. Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI) negali atskleisti, kiek įmonės sumoka nekilnojamojo turto mokesčio, tačiau skelbti bendrą sumokėtų mokesčių sumą nedraudžiama.

VMI duomenimis, bendrovė „Pergalės koncernas“ 2010 m. sumokėjo 87 tūkst. 315 litų mokesčių ir kitų įmokų, o 2011 m. – 185 tūkst. 120 litų. Šias sumas sudaro pridėtinės vertės mokestis, gyventojų pajamų mokestis, nekilnojamojo turto mokestis ir mokestis į Garantinį fondą.

Atsižvelgiant į tai, kad maždaug 5 ha teritorijoje yra kelios dešimtys pastatų, ir į tai, kad „Pergalės koncernas“ vykdo veiklą, sumokėtų mokesčių suma, atrodo, nėra ta, kuri skatintų įmonę atsikratyti įspūdingu kiekiu nekilnojamojo turto.

Arena įžiebė entuziazmo

Kadaise tam pačiam metalo fabrikui priklausė ir gretimas senovinis pastatas – fabriko darbininkų klubas, savotiški kultūros namai. Jį 2007 m. įsigijo Vilniuje registruota bendrovė „Ekfita“.

„Ekfitos“ direktorius Igoris Ponomariovas patikino, kad neketinama pastatais atsikratyti. Dar 2009 m. įmonė parengė viziją. Į Kultūros paveldo registrą pastatai neįrašyti. Dalį pastatų nugriovus, o dalį senovinių fragmentų išsaugojus, ketinama pastatyti daugiafunkcinį kompleksą, kuriame, be kita ko, būtų sporto klubas, gyvenamieji apartamentai nuomai, viešbutis, požeminė automobilių stovėjimo aikštelė. Prasidėjus ekonominei krizei, planų įgyvendinimas sustojo.

„Kai arena pastatyta ir funkcionuoja, matome, kad yra poreikis atsirasti tokiam kompleksui“, – komentavo verslininkas. Pasak jo, kol kas deramasi su potencialiais viešbučių, sporto klubo operatoriais.

I.Ponomariovo duomenimis, projektui įgyvendinti reikia 80–90 mln. litų. „Manau, kad per šiuos metus galutinai apsispręsime, parengsime verslo modelį, o kitais metais pradėsime darbus“, – žadėjo verslininkas.

Pirkėjų ieško varžytinėse

Kitoje Kaunakiemio gatvės pusėje, priešais „Pergalės koncerną“, stūkso dar liūdnesni „Sanito“ gamyklos likučiai. Už šiuos „griuvėsius“ jokie mokesčiai nemokami, nes ir veiksnaus šeimininko nebeturi. Pastatus anksčiau įgijusiai bendrovei „Laikinosios sostinės projektai“ yra iškelta bankroto byla.

Bankroto administratorius Arūnas Gedeikis „Kauno dienai“ pasakojo, kad kol kas neparduoti beveik visi prieš šešis metus įsigyti buvę gamyklos „Sanitas“ pastatai. Tik vienas objektų, stovėjusių ties Vytauto prospektu, buvo paverstas septynių aukštų daugiabučiu namu, kuriame butai parduoti.

Turtas įkeistas bankui, bent dalį pinigų siekiama susigrąžinti. Kreditorių sprendimu, sklypą ir jame esančius statinius siekiama parduoti kaip vientisą objektą, neskaidant jo. Jame – 18 įvairaus dydžio ir paskirties statinių, bendras plotas siekia 30 tūkst. kv. m.

Dvejose varžytinėse pirkėjų neatsirado, pradinė kaina buvo apie 14,5 mln. litų. Dabar nuspręsta kainą nuleisti 1 mln. litų ir pardavinėti turtą toliau.

Vertingi namai merdi

Dar viena nevilties sala – Kaunakiemio gatvė 1. Senbuviai šią vietovę žino kaip Kauno pieno centrą. Tiesa, pieno produktų gamyba seniai iš čia iškelta. Penki iš trylikos čia registruotų statinių yra įtraukti į Kultūros vertybių registrą.

Lenktą administracinį pastatą 1938 m. projektavo architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Pastato būklė, paveldo specialistų vertinimu, patenkinama. To paties autoriaus projektuotojo pieninė – irgi dar stovi. Patenkinama būkle įvertintas architekto Jono Kovos-Kovalskio projektuotas sandėlis bei architekto Broniaus Elsbergo kurtas šaldytuvo pastatas.

Tarp judrių gatvių atsidūrusioje buvusio Pieno centro saloje, atrodo, šmėžuoja gyvybė, bet viso uždaro kvartalėlio ateitis neaiški. Prieš kelerius metus šis kompleksas su kitais miesto projektais buvo pristatomas tarptautinėje nekilnojamojo turto parodoje Kanuose. Matyti, kad tai nepadėjo jam suklestėti.

Statiniai priklauso tuo pačiu adresu įsikūrusiai bendrovei „KPC nekilnojamasis turtas“. Šiuo metu rengiamas sklypo detalusis planas. Menkaverčius statinius planuojama griauti, o vertingus – išsaugoti. Buvusiose pramoninėse erdvėse numatyta įrengti vadinamuosius loftus, o kitur – biurus, parduotuves.

„KPC nekilnojamojo turto“ atstovai teigė, kad bene labiausiai apleistas, griūvantis kampinis kvartalo pastatas priklauso kitiems savininkams – bendrovei „Kamesta“.

Gali sugriežtėti reikalavimai

Be to, kad įmonės skundžiasi prasta ekonomine situacija, neseniai driokstelėjo žinia, kad šią stoties prieigų teritoriją numatoma prijungti prie urbanistinės vertybės – Naujamiesčio.

Vadinasi, atsirastų tam tikrų apribojimų šioje teritorijoje plėtoti naujus projektus.

Kauno architektai sukilo prieš tokius užmojus, savivaldybė kreipėsi į Kultūros paveldo departamentą (KPD) atkreipdama dėmesį, kad lygiagrečiai su Naujamiesčio ribų patikslinimu būtų parengtas ir šios teritorijos reglamentas, kuris nurodytų, kas leistina šioje teritorijoje, kas ne.

Komentaras

Nerijus Valatkevičius

Miesto Urbanistikos skyriaus vedėjas

Mano nuomone, sąlygas reikėtų kiek įmanoma lengvinti. Gal mažinti mokesčius? Yra ir kita nuomonė – didinti mokesčius. Tie, kas buvo anksčiau parengę detaliuosius planus, paprasčiausiai bankrutavo. Pabandykime dar labiau užspausti – bankrutuos ir nauji savininkai. Žinoma, galima priimti įstatymus, atimti apleistus pastatus ir atiduoti pajėgiems juos tvarkyti. Metodų yra įvairiausių. Pavyzdžiui, jei sumažinus mokesčius verslininkui suteikiamas šansas pastatyti pastatus, sukurti verslą, vėliau sugrįžta didesni mokesčiai. Vienas sėkmingas verslas prikelia aplinkinius, paskatina juos tvarkytis. Teritorija aplink Kaunakiemio gatvę – tai Centro tąsa. Beveik visoje teritorijoje yra suformuoti detalieji planai, norima įrengti gyvenamosios, komercinės paskirties pastatus. Kadangi ateityje galvojama Karaliaus Mindaugo prospekte organizuoti viešąjį transportą, susisiekimas turėtų būti labai patogus. Kita vertus, žinant, kad žmonių Kaune yra gerokai sumažėję, vargu ar naujam gyvenimui prikeltų teritorijų prireiktų.