Senojo kelio Vilnius–Kaunas likučius saugo tik dvi lentelės, kuriose įrašytas tiesos neatitinkantis perspėjimas. Akmenys, kuriais žingsniavo garsios asmenybės, baigiami ištąsyti.

Jei domitės krašto istorija ir nesate abejingas istoriniam paveldui, paskubėkite į Vilniaus pakraštį, Panerius – galbūt dar spėsite savo kojomis peržingsniuoti akmenimis grįstą vingiuotą kelią, besiraitantį tarp kalvų ir gilių daubų.
Visai greta judrios magistralės esanti, tačiau mažai kam žinoma kiek ilgesnė nei kilometras senojo kelio atkarpa pasislėpusi tarp Savanorių prospekto ir Titnago gatvės. Bergždžias darbas ieškoti kokių nors kelio nuorodų turistams – akmeninį traktą galima aptikti arba atsitiktinai arba iš anksto žinant, kur jo ieškoti.

Senąjį kelią Vilnius–Kaunas lengva pasiekti riedant autostrada iš Vilniaus į Kauną. Kai pakilsite ant Panerių kalvų, sukite į dešinę, kaip norėdami užvažiuoti ant Galvės gatvės viaduko. Vos išsuksite iš Savanorių prospekto, jūsų laukia dar vienas posūkis į dešinę – orientyras bus XVII a. statytos Jėzaus Nukryžiuotojo koplyčios bokštas.
Mūrinę koplyčią pastatė vienuoliai jėzuitai. Vėliau barokinė koplyčia ne kartą perstatinėta. XIX a. jos rekonstrukciją dosniai rėmė tuometė garsi mecenatė kunigaikštienė Gabrielė Oginskienė. Kaip kulto pastatas koplyčia nebenaudojama nuo 1944-ųjų. Šiuo metu baroko ir klasicizmo bruožų turinti koplyčia dar atrodo tvirtai, tačiau yra apleista – dalis langų išdaužyti, stogą reikėtų remontuoti.

Gausesnio priešo nepabūgta

Panerių kapinaitėse stovinčios koplyčios papėdėje prieš beveik 177 metus buvo sprendžiamas Lietuvos likimas. Čia vyko pagrindinis 1831 m.
lietuvių ir lenkų sukilimo mūšis mūsų krašte. Sukilėliai, kontroliavę beveik visą Lietuvos teritoriją, žygiavo į Vilnių, vieną iš paskutinių caro valdžios bastionų, tačiau atkakliame mūšyje buvo sumušti.
Birželio 19-ąją generolo Antano Gelgaudo vadovaujamą 12,6 tūkst. sukilėlių kariuomenę ant Panerių kalvų pasitiko 26 tūkst. caro kareivių. Nors priešas buvo daugiau nei dvigubai gausesnis ir geriau ginkluotas, patriotizmo kupini sukilėliai keturias valandas mėgino jį įveikti.
Mūšyje, kuriame abi pusės naudojo artileriją ir kavaleriją, galvas paguldė apie tūkstantį vyrų. Po kautynių rusai tiksliai suskaičiavo savo nuostolius. Istoriniuose šaltiniuose teigiama, kad žuvo 364 caro kariuomenės kariai. O sukilėlių aukų skaičius žinomas tik apytikris – maždaug 600 žmonių.
Skaudžiai pralaimėję sostinės prieigose sukilėliai ėmė trauktis. Dar po kelių kovų sukilimas virto partizaniniu karu, o kitais metais buvo galutinai nuslopintas.

Mūšio lauke – lysvės

2001-aisiais mūšio vietoje, senojo kelio Vilnius–Kaunas ruožo pradžioje, buvo pastatytas monumentas sukilimo prieš carinės Rusijos priespaudą dalyviams atminti. Ant pasviro granitinio kryžiaus dviem kalbomis – lietuvių ir lenkų – įrėžtas sukilėlių šūkis, primenantis žūtbūtinę kovą: „Dėl mūsų ir jūsų laisvės“.
Greta monumento, toje vietoje, kur prieš du amžius aidėjo šūviai, liejosi kraujas ir sklido sužeistųjų bei mirštančiųjų dejonės, šiandien plyti vietos gyventojų daržai ir stovi nuskurę šitnamiukai. Kitoje lauko pusėje išsidriekusios jau minėtos Panerių kapinaitės, kuriose buvo palaidoti mūšio dalyviai.
Iki šių laikų kapinėse išlikęs tik vieno Rusijos kariuomenės karininko kapas. Mūšyje žuvusio štabo kapitono ir rezervinio pulko adjutanto Jegoro Svečino kapvietę žymi kubo formos juodo granito monumentas.
Carinė kariuomenė ilgai prisiminė pergalę ant Panerių kalvų ir puoselėjo žuvusių saviškių atminimą. Dabartinės išvaizdos paminklas, kaip galima spręsti pagal įrašą, esantį ant jo, buvo pastatytas 1898 m. „Vilniaus apygardos karininkų pastangomis“.

Išblukusios vėliavos spalvos

Štabo kapitonui J.Svečinui atminti ir šiais laikais per Vėlines uždegamos žvakutės. Kai lankėmės kapinaitėse, jos nuo rudens nenurinktos stovėjo aplink šimtametį paminklą.
Labiau nustebino kita: paminklas apjuostas jau smarkiai surūdijusia geležine tvorele, kurios varteliai nuo senumo išklypę ir nesilaiko uždaryti, tad kažkoks racionalizatorius, galbūt kapinių sargas, juos prie tvorelės kampo pririšo nublukusia trispalve juosta.
Atidžiau pažvelgėme į Lietuvos vėliavos spalvų kaspiną ir ant jo pamatėme dar įskaitomą užrašą „LR kariuomenės vadas“. Greičiausiai caro kariuomenės karininko kapo tvorelei sutvirtinti panaudota juosta nuo Lietuvos kariuomenės vado vainiko, kuris kadaise buvo padėtas ant monumento sukilėliams. Ant tų pačių vartelių dar galima įžvelgti ir dviejų spalvų – baltos ir raudonos – juostos likučius. Vadinasi, toks pat istoriškai paradoksalus likimas ištiko ir Lenkijos diplomatų, pagerbusių sukilėlių atminimą, vainiką.

Imperatorių pėdsakai

Betoniniais laipteliais pro koplytėlės priekinį fasadą vėl nusileidžiame šlaitu į senąjį traktą. Iš pradžių jis nesiskiria nuo paprato neasfaltuoto užmiesčio vieškelio. Tik paėjėjus kelias dešimtis metrų tolyn į mišką pamatomos akmeninio grindinio liekanos. Nedideliais rieduliais grįstas kelias dvelkia autentika.
Traktu Vilnius–Kaunas yra keliavęs ne vienas užsienio šalies valdovas, juo žygiavo kariuomenės, sklido kultūra, vyko prekyba. Kai kada kelias vadintas Jekaterinos ar Prūsijos keliu.
1796–1797 m. apžiūrinėdamas naujai prijungtas lietuvių žemes šiuo keliu važiavo Rusijos imperatorius Pavelas I. 1812-ųjų vasarą juo į Vilnių traukė didžioji Napoleono kariuomenė su pačiu imperatoriumi priešakyje. Būtent čia, Paneriuose, tų metų birželio 28 d. Vilniaus atstovai svetingai kaip išvaduotoją sutiko Prancūzijos valdovą ir prisiekė jam ištikimybę.
Šiuo keliu po pusmečio, spaudžiant atšiauriam speigui, Napoleono armijos likučiai traukėsi atgal. Apšaudomi rusų kariuomenės pabūklais, netvarkingai bėgdami per apledėjusias Panerių kalvas prancūzai pametė daug amunicijos, artilerijos ir net dalį kariuomenės iždo.

Kaukolė – į kolekciją

Kiek anksčiau judraus kelio Vilnius–Kaunas ruožas ties Paneriais buvo pagarsėjęs dėl plėšikų ir galvažudžių. Keliautojus plėšiančių nusikaltėlių gaujos čia siautėjo dar XVIII a., tačiau XIX a., pradedant įsitvirtinti caro valdžiai, nusikaltimų mastas pasiekė apogėjų. 1809 m. Panerių plėšikus suvienijo Pekarskis, kuris iki iškeliaudamas į miškus tarnavo kamerdineriu didikų dvaruose.
Ilgą laiką plėšikų karalius Pekarskis buvo nesugaunamas ir vien paminėta jo pavardė vertė susigūžti pro Panerių kalvas traukiančius keliautojus. Galų gale, neapsikentusi dėl vis įžūlesnių Pekarskio gaujos išpuolių, valdžia prieš jį pasiuntė reguliariąją kariuomenę. Banditas buvo sučiuptas ir žiauriai nužudytas, o jo kaukolė perduota į kolekciją Vilniaus universiteto Anatomijos fakulteto Frenologijos katedrai.

Vagystės nesiliauja

Tiesiant autostradą Vilnius–Kaunas dalis senojo kelio paslėpta po asfaltu. Pastačius Kauno hidroelektrinę viena jo atkarpa atsidūrė Kauno marių dugne. Tokių kelio atkarpų, kaip vinguriuoja Paneriuose, – kurių grindinys likęs autentiškas akmeninis – tėra vos vienas kitas.
Deja, Panerių ruožui gresia didžiulis pavojus: grindinys ne vienoje vietoje išluptas, kelio pakraščiai kai kur ties daubomis slenka žemyn. Kadaise buvusi gyvybės arterija, jungusi du didžiausius Lietuvos miestus, du gubernijų centrus, yra visiškai užmiršta ir apleista.
Jeigu ne automobilių triukšmas, sklindantis nuo netoliese nutiestos autostrados, eidamas šiuo keliu ir gėrėdamasis kalvotu kraštovaizdžiu galėtum pamanyti, jog esi kažkokiame gūdžiame užkampyje, o ne sostinės pašonėje.
Kaip ir Pekarskio laikais, šiame kelyje neseniai siautėjo vagys, gvelbiantys plieninius komunikacijų šulinių dangčius. Kai komunalininkams nusibodo pavogtus dangčius keisti naujais, buvo rastas saliamoniškas sprendimas – atviri šuliniai uždengti masyviais betoniniais blokais.

Su pašaliniais nebendraujama

Abiejuose kelio ruožo galuose stovi metalinės lentelės, perspėjančios, kad tai yra paveldo objektas, „saugomas visuomenės ir valstybės“, tačiau šie užrašai skirti atgrasinti tik lengvatikiams vandalams. Pasirodo, sovietmečiu kelio liekanos buvo įtrauktos į saugomų objektų registrą, tačiau jį perrašant ir taisant apsauga palikta tik Panerių mūšio vietai ir Jėzaus Nukryžiuotojo koplyčiai. Juridiškai senasis kelias nebėra jokia vertybė.
Kultūros paveldo departamento Vilniaus teritorinio padalinio vedėjas Rimantas Bitinas „Vilniaus dienai“ skundėsi, kad neįmanoma sustabdyti kelio akmenų vagių. Kasmet ne vieną kartą departamentas gauna žinių apie naujai išardytus kelio plotus ir siunčia komisijas įvertinti padarytos žalos. „Vieta nuošali, sunku apsaugoti. Gali būti, kad akmenis renka aplinkinių namų gyventojai, tačiau nepagautas – ne vagis“, – spėliojo R.Bitinas.
Senojo kelio ruožo pradžioje, priešais kapinių koplyčią, stovi senas ilgas mūrinis pastatas. Manoma, kad anksčiau, kelio klestėjimo metais, jame buvo įsikūrusi pakelės užeiga. Dabar tai – skurdus kelių šeimų gyvenamasis būstas. Namo kieme matyti daugybė nedidelių riedulių – vienais apdėlioti takelių ir gėlynų pakraščiai, kiti netvarkingai išmėtyti pakampėmis.
Bandymas pašnekinti vietos gyventojus buvo nesėkmingas. Kolonija atrodė it išmirusi, niekas neatidarė durų, nors iš kelių kaminų rūko dūmai, o beveik kiekviename kiemelyje lojo didžiuliai šunys. Senojo kelio gyvybės laikai praėjo negrįžtamai.