Ei­da­mas 95-uo­sius me­tus Var­šu­vo­je mi­rė Alf­re­das Tiš­ke­vi­čius - pa­sku­ti­nis, de­šim­ta­sis, Pa­lan­gos gra­fų An­ta­ni­nos ir Fe­lik­so Tiš­ke­vi­čių vai­kas. Gar­sios gi­mi­nės pėd­sa­kų
yra ir Kau­ne.

Gi­mi­nės pėd­sa­kai Kau­ne

Gra­fų Tiš­ke­vi­čių gi­mi­nės il­gaam­žio Alf­re­do kre­muo­ti pa­lai­kai bus pa­lai­do­ti Pa­lan­gos ka­pi­nė­se, kur il­si­si jo tė­vai. Gar­si ne tik Lie­tu­vo­je gra­fų Tiš­ke­vi­čių gi­mi­nė pa­li­ko ryš­kių pėd­sa­kų įvai­rio­se Lie­tu­vos vie­to­vė­se, ne tik sta­ty­da­ma dva­rus, bet ir kur­da­ma kul­tū­ros ži­di­nius su kon­cer­tų sa­lė­mis, teat­rais, kaup­da­ma me­no ver­ty­bių ko­lek­ci­jas, sta­ty­da­ma vi­suo­me­ni­nės pa­skir­ties ob­jek­tus.

Gal ne vi­si kau­nie­čiai ži­no, kad prie Vy­tau­to Di­džio­jo ka­ro mu­zie­jaus nuo 1938 m. sto­vin­tys ga­lin­gi liū­tai bu­vo at­ga­ben­ti iš pla­čios Tiš­ke­vi­čių gi­mi­nės at­sto­vo val­dy­to Ast­ra­vo dva­ro (Bir­žai). Šie Tiš­ke­vi­čiai, tu­rė­ję ar­ti­mų gi­mi­nys­tės ry­šių su Pa­lan­gos gi­mi­nai­čiais, at­pluk­dė bron­zi­nes skulp­tū­ras lai­vais iš Pe­ter­bur­go į sa­vo dva­rą, o pa­skui juos pa­do­va­no­jo Kau­nui. Gau­su pla­čios Tiš­ke­vi­čių gi­mi­nės pėd­sa­kų ir Kau­no prie­mies­ty­je, pa­vyz­džiui, Rau­dond­va­ry­je. Vie­no iš Tiš­ke­vi­čių pa­lai­kai il­si­si šio mies­te­lio baž­ny­čio­je, ku­rios sta­ty­ba jis rū­pi­no­si.

2002 me­tų ru­de­nį Pa­lan­gos gra­fų Tiš­ke­vi­čių sū­nus Alf­re­das lan­kė­si Pa­lan­go­je, kur kar­tu su ant­rą­ja žmo­na šven­tė sa­vo 90-ąjį gim­ta­die­nį. Tuo­met jis pa­sa­ko­jo, kad per sa­vo gy­ve­ni­mą jam te­ko pa­ra­gau­ti ne tik gar­džios tė­vų duo­nos, bet ir kęs­ti ne­pri­tek­lius. Gra­fas pri­si­mi­nė, kad jo tė­vai bu­vo ger­bia­mi žmo­nės, kad jis nie­ka­da ne­gir­dė­jo pa­kel­to tė­vų bal­so ir ne­ma­tė jiems dir­bu­sių žmo­nių aša­rų. Be­je, bū­tent jo tė­vai 1900 me­tais pa­si­sta­tė gar­siuo­sius rū­mus Pa­lan­go­je.

Sė­dė­jo vo­kie­čių ka­lė­ji­me

Ant­ra­sis pa­sau­li­nis ka­ras už­klu­po Alf­re­dą Tiš­ke­vi­čių, kai jam bu­vo 27 me­tai. Tė­vas jau bu­vo mi­ręs, o mo­ti­na gy­ve­no Ang­li­jo­je. Kaip pa­sa­ko­jo gra­fas, vie­ną 1940 me­tų bir­že­lio die­ną, prieš pa­si­ro­dant ru­sų ka­riuo­me­nei, jis sto­vė­jo su dvi­ra­čiu Vo­kie­ti­jos pa­sie­ny­je. Vo­kie­čiams A.Tiš­ke­vi­čius pa­si­ro­dė įtar­ti­nas - jį suė­mė ir be cen­to ki­še­nė­je pa­so­di­no į ka­lė­ji­mą.

Tad, pra­si­dė­jus Lie­tu­vos oku­pa­ci­jai, gra­fas sė­dė­jo vo­kiš­ka­me ka­lė­ji­me Til­žė­je. Kai vo­kie­čiai pa­ga­liau su­pra­to, kad A.Tiš­ke­vi­čius ne­tu­rė­jo jo­kių pik­tų kės­lų, jį pa­lei­do, pa­siū­lę rink­tis grį­ži­mo vie­tą - Lie­tu­vą ar­ba mo­ti­nos gim­ti­nę Len­ki­ją. A.Tiš­ke­vi­čius pa­si­rin­ko pa­sta­rą­ją ša­lį, nes Lie­tu­vo­je jo bū­tų lau­ku­si trem­tis į Si­bi­rą. Į Len­ki­ją jis iš­si­ve­žė ir jau­nu­tę žmo­ną su sep­ty­nių mė­ne­sių sū­nu­mi, ku­riuos per Lie­tu­vos sie­ną per­ga­be­no ge­ri žmo­nės.

Len­ki­jo­je gra­fas slė­pė sa­vo kil­mę ir tai, kad yra lie­tu­vis. Pu­sę am­žiaus jis dir­bo įvai­riau­sius dar­bus ir ne­si­ti­kė­jo vėl ka­da nors pa­ma­ty­ti Pa­lan­gą. Tik 1990 m. A.Tiš­ke­vi­čius pir­mą kar­tą at­va­žia­vo į Lie­tu­vos pa­jū­rį, vėl pa­ma­tė tė­vų dva­ro rū­mus, sa­vo jau­nys­tės vie­tas. Į Pa­lan­gą jis at­va­žiuo­da­vo vos ne kas­met su sa­vo ant­rą­ja žmo­na.

Die­vas ne­da­vė anū­kų

Pa­lan­go­je gra­fas itin su­si­drau­ga­vo su Gin­ta­ro mu­zie­jaus, įkur­to gra­fų rū­muo­se, moks­lo dar­buo­to­ju An­ta­nu Tra­ny­zu, ku­ris yra su­kau­pęs daug įvai­rios in­for­ma­ci­jos apie Pa­lan­gą, rū­mus ir jų par­ką.

Vie­na di­džiau­sių Alf­re­do Tiš­ke­vi­čiaus sva­jo­nių bu­vo at­sta­ty­ti tė­vų rū­muo­se kop­ly­čią, ma­ty­ti juo­se be­si­tuo­kian­čias po­ras ir mir­ti ne li­go­ni­nė­je, o tarp sa­vų. A.Tiš­ke­vi­čius ap­gai­les­ta­vo, kad Die­vas ne­da­vė jam anū­kų - sū­nus Ado­mas, gy­ve­nan­tis JAV, ne­tu­ri vai­kų, ta­čiau su žmo­na daž­nai at­va­žiuo­ja į Pa­lan­gą.

Gra­fas džiau­gė­si ant­rą­ja sa­vo žmo­na. Ir pir­mo­ji, ir ant­ro­ji A.Tiš­ke­vi­čiaus žmo­nos bu­vo len­kės, pa­lai­kiu­sios tar­pu­sa­vy drau­giš­kus san­ty­kius.
Nep­rik­lau­so­ma Lie­tu­va grą­ži­no A.Tiš­ke­vi­čiui men­ką da­lį jo tė­vų tur­to - da­lį gar­sio­jo Pa­lan­gos kur­hau­zo, ku­ris prieš še­še­rius me­tus mįs­lin­go­mis ap­lin­ky­bė­mis su­de­gė. Iš­li­ko gra­fui su­teik­tas Pa­lan­gos mies­to gar­bės pi­lie­čio var­das ir vi­sos Tiš­ke­vi­čių gi­mi­nės is­to­ri­ja.