Dainuojančių širdžių mokytoja

Iš visos širdies atsidavusi savo darbui, nuo vaikystės gyvenimą paskyrusi muzikai ir dainavimui, nuolat apsupta vaikų ir be galo jų mylima Vilniaus Mikalojaus Daukšos vidurinės mokyklos muzikos mokytoja ekspertė Stasė Skurulskienė išrinkta viena geriausių praėjusių metų mokytojų Lietuvoje.

"Didžiausi mano kūrybinio džiaugsmo kaltininkai yra mano dainininkai, kurie nuo pirmų klasių užsikrėtę dainavimo virusu įdarbina mane net ir studentais tapę. Tokią turiu chore "Dominante", kuriame dainuoja mokiniai, studentai ir mokytojai. Iš jų sulaukiu neįkainojamo paskatinimo – gero, tikro meilės muzikai jausmo, tikėjimo manimi, palaikymo, staigmenų, šventinių akimirkų ir gero ūpo repeticijų", – kovo 10 d. Vyriausybės rūmuose atsiimdama apdovanojimą sakė M.Daukšos vidurinės mokyklos muzikos mokytoja ekspertė, mišraus kamerinio choro "Dominante" vadovė ir dirigentė S.Skurulskienė.

Pedagogės veiklos sąrašas išvardytomis pareigomis toli gražu nesibaigia. S.Skurulskienė yra Lietuvos muzikos mokytojų asociacijos narė, kvalifikacinių seminarų lektorė, keturių šalies aukštųjų mokyklų bendrai vykdomo Stojamojo egzamino į muzikos pedagogų rengimo studijų programas komisijos pirmininkė, įvairių konkursų ir perklausų vertinimo bei atrankos komisijų narė, Dainų šventės dirigentė, ilgametė chorų, vokalinių ansamblių ir solinio dainavimo vadovė. Keturiasdešimtmetį švenčiančiam konkursui "Dainų dainelė" ji yra parengusi daugiau kaip 100 kolektyvų: suburti vaikinų ir mišrūs ansambliai, kvartetai, duetai, tercetai ir solistai yra nuolatiniai šio konkurso dalyviai bei laureatai. Pedagogė taip pat subūrė du aukšto muzikinio lygio chorus: Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos mišrų chorą "Fortūna" ir Vilniaus M.Daukšos vidurinės mokyklos mišrų kamerinį chorą "Dominante".

O visas žavėjimasis muzika, ypač dainavimu, užgimė dar vaikystėje. Žemaitijos miestelyje – Laukuvoje – užaugusi S.Skurulskienė ir šiandien su nostalgija bei ašara akyse grįžta į laikus, kai ir derliaus nuėmimo pabaigtuves, ir dienos pabaigą vainikuodavo daugiabalsė. "Prisimenu ankstyvąją vaikystę, kai vakarais, mums jau sugulus, namuose tyliai suskambėdavo daugiabalsė, nes pavakaroti ateidavo kaimynės šeima, kuri taip pat mėgo dainuoti. Tokioje harmonijoje paskęsdavau sapnuose", – pasakojo muzikos mokytoja ekspertė.

– Vadinasi, jau ankstyvoje vaikystėje neišskiriamai susidraugavote su muzika?

– Dainavau nuo mažumės. Turėjau puikų muzikos mokytoją Praną Žakevičių, kurį labai mylėjau kaip žmogų. Mokiausi labai geroje Laukuvos, dabar Norberto Vėliaus, mokykloje. Jos labai senos tradicijos. Puikiai sutarėme su mokytojais, dalyvaudavau su jais posėdžiuose, buvau už ką nors atsakinga. Buvo rengiama daugybė konkursų, turėjome daug chorų, buvau mūsų klasės suburtos grupės vokalistė. Muzika gyveno mokykloje, jos ten buvo labai daug.

Be dainavimo, dar labai gražiai rašiau rašinius ir skaičiau. Namie vaidindavau aktorę, darydavau įrašus. Žodžiu, aš tuo virusu sirgau.

– Jūsų darbas ir atsidavimas davė vaisių, o už visa tai sulaukėte ir atitinkamo įvertinimo – viena iš penkių geriausių visoje šalyje. Ką reiškia toks įvertinimas?

– Vienu sakiniu sunku į tai atsakyti (šypteli). Tai ne tik įvertinimas, bet ir įpareigojimas. Pagalvoju, kad gal daug darydamas ne viską padarai taip, kaip nori. Prasukdamas laiką atgal prisimeni sėkmes ir nesėkmes. Čia, manau, įvertintas ne metų, bet viso mano gyvenimo darbas. Galiu drąsiai sakyti, kad darbo nedirbau, o juo gyvenau. Visada viską dariau atsidavusi, nesakau, kad viskas pavyko, bet niekas neišvengia nesėkmių. Mano darbas apskritai turi tokią viešąją pusę – yra labiau pastebimas nei kai kurių kitų kolegų. Muzikos mokytojo darbas galbūt vertinamas kaip antrarūšis dalykas mokykloje, bet pats muzikos mokytojas taip nemano. Tada tokia mintis sklando ir visuomenėje, nors kuo toliau, tuo mažiau. Taigi tas požiūris į muziką yra menkesnis, bet atsigriebi tada, kai turi ką parodyti. Tai skatina ir vaikus į tą gerąją veiklą įtraukti. O vaikui meninė saviraiška duoda labai daug: atitraukia nuo gatvių, sprendžia šeimos užimtumo, vaiko doros klausimą. Ir taip atsiduri taške, kuriame gali save išreikšti. Tai dėl tos viešosios pusės ir nelieki nepastebėtas.

– Ar tikėjotės, kad kada nors jūsų veikla bus taip įvertinta?

– Dirbdama savo darbą sulaukiu labai daug komplimentų. Kasmet dalyvauju įvairiose komisijose. Per dvejus metus suburtas choras "Dominante", išmokta šešiolika kūrinių, su keturiais kolektyvais laukiame įrašų ir t. t. Kiekvienais metais pereinu tam tikrus barjerus ir susiduriu su vertinimo skale. Pedagoginė veikla – viena, o, kalbant apie muziką, ko galiu pasiekti su vaikais, – nuolat verdu konkurenciniame puode ir visada konkuruoju su muzikos mokyklomis. Mes su vidurinės mokyklos mokiniais turime išmokti tokį pat repertuarą. Pavyzdžiui, "Dainų dainelėje" dainuoja profesionaliai rengiami moksleiviai, o mes čia turime vieną muzikos pamoką ir tenka vaikus paruošti. Taigi, aš nei laukiau, nei tikėjausi tokių įvertinimų.

Kitas dalykas, mokytojai visada reitinguojami, prieš dvidešimt metų man suteiktas eksperto vardas. Esu dėkinga mokyklos vadovams, mokyklos tarybai, kurie pateikė mano kandidatūrą, ir komisijai, kuri patvirtino. Noriu pasidžiaugti ir mokykloje sudarytomis darbo sąlygomis įgyvendinti sumanymus, dėmesiu suburtiems kolektyvams. Visa tai skatina stengtis nuveikti ką nors daugiau, kas pradžiugintų juos ir jų nenuviltų.

– Kada nors susimąstėte, kad vis dėlto galėjote pasukti kitu gyvenimo keliu?

– Mano tėvai norėjo, kad būčiau medikė. O aš kraujo bijodavau, apalpdavau, buvau per jautri tiems dalykams. Ir iki tol, kol mano dukra ir viena mokinė tapo medikėmis, vis galvodavau, kaip gaila, kad aš ne medikė, tiek daug savęs ir laiko atiduodu darbui, ligoniai mane ant rankų nešiotų (šypsosi). Bet mano buvusi mokinė kartą pasakė: "Mokytoja, netiesa. Mes jus prisimename, o čia nueini pas kokį negaluojantį turtuolį, nužiūri nuo galvos iki kojų..." Dabar to noro nebėra, bet anksčiau labai norėjau tapti medike.

– Matyt, iš aukščiau buvo nulemta jums pasibelsti į kitų širdis per muziką. Esate atvira iššūkiams, kūrybinga, daug dėmesio skiriate inovacijoms, moksleivių ugdymui. Kalbant apie jus, darbą, kas jums svarbiausia?

– Visą save atiduodu darbui, tarsi kuinas jaučiuosi darbe (juokiasi). Malonumas yra konkursai, tokia gyvastis. Jei nepasisekė, būna liūdna, bet peržiūri, permąstai, ką ne taip padarei, kad ateity darytum kitaip. Jei pasisekė, norisi dar daugiau. Mane žavi ir man svarbu yra jaunimas, kuris aplink mane buriasi. Visą gyvenimą turėjau šaunius vaikus, buvimas šalia jaunų neleidžia jaustis tokio amžiaus, kokio iš tiesų esu. Kartais pagalvoju, kad jiems gal jau gėda su manim. Amžiaus skirtumas jau toks, kad mokau vaikų vaikus, gal net ir anūkus. Bet jie mane priima tokią, kokia esu, liaupsina, gyvenu vaikų (dainininkų) mintimis. Gailiuosi, kad mažai laiko lieka kolegoms ar visuomeninei veiklai. Savu laiku vežiau viską kiek patempiau, ilgainiui teko šio to atsisakyti. Viskas yra svarbu. Ir visi mokomieji dalykai ugdant bei auklėjant jauną žmogų. Visur turi būti pusiausvyra. Džiaugiuosi savo suburtu choru, kuriame dainuoja ir aštuoni mokytojai, taip turime galimybę daugiau pabendrauti.

– Devyniolika metų dirbote Molėtuose. Ar galite palyginti miesto ir mažo miestelio, kaimo vaikus?

– Kai dirbau Molėtuose, ko vaikus mokiau, to jie išmokdavo. Dabar taip nebesiseka, nors ir labai daug dirba tiek vaikai, tiek aš pati. Bet atsiskaitymo valandą kažkas nutinka.

– O kodėl jūs manote, kad jums nesiseka? Gal vaikai kitokie?

– Pati ieškau atsakymo į šį klausimą. Kai palikau Molėtus ir atvykau dirbti į Vilnių, man niekaip nepavykdavo savo darbe pasiekti viršūnėlės. Nors ir čia trys mano dainininkai baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Molėtuose tik pradžia buvo sunki, paskui keletas pratybų – ir vaikai dainuodavo. Dabar jie visi drąsūs, bet atsiskaitant juos galbūt sukausto baimė, su kuria jie nėra iš anksto susigyvenę.

Kalbant apie chorą, pamenu, būdavo išmokai kūrinį, tai visą gyvenimą atsimins. Dabar – išmokai kūrinius kokiam koncertui, paskui dirbi prie kitų, o kai po kurio laiko pasiūlau vaikams sudainuoti kūrinį, kuris viename ar kitame koncerte puikiai skambėjo, žiūriu, kad jie jo jau nebemoka. Reikia vėl iš naujo.

– Kas jūsų darbe sunkiausia?

– Dirbu ir su jaunesniais, ir su vyresniais vaikais. Pastaruoju metu pamokas vedu jaunesniems. Tapusi senjore prieš dvejus metus palikau Vytauto Didžiojo gimnaziją ir dabar pamokas vedu tik M.Daukšos vidurinėje. Kadangi negalėjau gyventi be choro, o čia jo nebuvo, subūriau "Dominante", kuriame dainuoja moksleiviai, mokytojai ir buvę mokyklos auklėtiniai, dabar jau studentai. Dirbu visu krūviu ir beveik be išeiginių. Vaikai nori visur dalyvauti, pakeliauti. Darbas su jaunesniais ir vyresniais skiriasi. Mažiesiems reikia daugiau žaidimų, jie mažiau siekia kokybės, jiems greit nusibosta smulkmenos. Mano jaunučių choras yra vadinamojo bendrojo lygio, konkursinių siekių neturiu. Bet turiu iš ten du ansamblius, kurie yra aukštesnio lygio ir dalyvaus "Dainų dainelės" finale.

Gimnazijoje man būdavo sunku, nes ateidavo vaikai iš skirtingų mokyklų, kuriose įgyti muzikiniai įgūdžiai, skonis labai skirtingi. Būdavo tokių, kuriems visai nereikėdavo muzikos. O aš buvau gana reikli. Man sakydavo, kad jų niekas nemokė muzikos, natų nepažįsta, o čia devintoje klasėje jau reikia žinoti apie epochas ir pan. Vyravo mąstymas, kad labai daug iš jų reikalaujama. Man įveikti tokį skeptišką požiūrį būdavo labai sunku. Reikėdavo išgyventi lūžį.

– Ar sunku išmokyti vaiką dainuoti?

– Į pirmą klasę atėjęs vaikas, jei su juo būtų daugiau padirbėta papildomai, ketvirtoje klasėje galėtų pasiekti 98 proc. rezultato. 80 proc. su vaikais pasiekiu visada, net su blogiausiai intonavusiais pirmoje klasėje. Dėl to man ir patinka dėstyti muziką mažiesiems, tai tikrai nėra prasčiau, o darbo rezultatą pamatau pamokoje. Apskritai nėra nemuzikalių vaikų, yra tik vaikai, kurių klausa nelavinta. Visi gimsta mokėdami dainuoti ir plaukti. Visada tai pasakau ir patiems vaikams.

– Kaip sudominate tuos, kuriems muzika neatrodo įdomus, dėmesio vertas užsiėmimas, mokslas?

– Turiu savo metodiką. Žodis eina su muzika. Kai lavinu balsą, dainuoju patarles. Duodu dainuoti tą pačią natą, intonuoti ir interpretuoti, tarsi etiudus vaidinti. Reikia čia ir artistiškumo. Organizuoju konkursus, į pamokas nešuosi prizų. Pasakau, kad šiandien turime keturis prizus. Tarkime, vyksta Auksinės dūdelės konkursas. Atliekame pratimus su dūdele, paskui norintys groti po vieną kelia rankutes. Renkame gražiausias pratybas, žaidžiame "Taip ir ne", rengiu muzikos protmūšį.

– Vargu ar tokios įdomios muzikos pamokos buvo prieš 15–20 metų. Kaip per tiek laiko pasikeitė pats dėstymas, pedagogų suvokimas, kokios turi būti pamokos, patys vaikai?

– Manau, kad muzikos dėstymas yra labai individualus. Skiriasi kiekvieno mokytojo prioritetai. Dėstydama mažiesiems skiriu daug laiko dainavimui, kad jie to išmoktų. O kaip kitaip muziką realizuosi, jei nemoki dainuoti? Kam tada ta muzika? Aišku, gali būti geras klausytojas. Yra tokių, kurie labai koncentruojasi į klausymą, aš šiek tiek mažiau. Anksčiau suderindavau abu, dabar sunkiau sekasi tai padaryti. Gal vaikų judrumas dabar tai lemia, skiriame daugiau laiko žaidimams. Anksčiau mano mokytiems vaikams buvo labai svarbu klausymas. Kai atvažiuodavo kolektyvai koncertuoti, jie su užrašų knygelėmis sėdėdavo ir viską žymėdavosi. Vaikus į Operos ir baleto teatrą veždavausi ir jie mielai vykdavo. Manau, anksčiau buvome labiau išalkę meno. Dabar visi persisotinę. Tokie vaikų įgūdžiai buvo susiformavę, kad dabar net pati sau pavydžiu, ką gali duoti muzikos mokytojas ir kaip žmoguje gali atsirasti tiek to muzikos poreikio.

– O kokia muzika, Stasele, patinka jums pačiai? Kokios jūs klausotės?

– Bendras atsakymas – gera muzika (šypsosi). Renkuosi, ką klausyti. Mano ir dukra yra muzikė, kartais nebespėju, nes visi siunčia paklausyti, kas kur kaip pagrojo, padainavo. Neklausau tos muzikos, su kuria pati dirbu. Galite patikėti, kad šiemet nemačiau nė vienos "Dainų dainelės" laidos? Vengiu kai kurios muzikos, neklausau kitų konkursuose. Kitaip sakant, šiek tiek izoliuojuosi nuo savo darbinės muzikos, bet kai reikia ruošti kolektyvą, paklausau profesionalių kolektyvų, kurie atliko tuos kūrinius. Vokalo mokausi klausydama muzikos. Klausau transliacijų iš Austrijos, beje, ir pati ten koncertuoju.

O apskritai tai priklauso nuo nuotaikos. Man reikia visokios muzikos. Sėdžiu bažnyčioje, klausau gero vargonininko, verkiu. Klausantis orkestro labai veikia atskiri balsai. Mane ypač veikia choras "Jauna muzika". Muzika yra nuostabus dalykas, kaip vaistas, todėl reikia jos neperdozuoti. Žaviuosi Mozarto muzika, ji mane veikia teigiamiausiai. Tai pati sveikiausia muzika, leidžia geriausiai protauti, gydo ligas. Amerikietis Donas Campbellas yra išleidęs knygų apie muzikos terapiją, nešu jas vaikams paskaityti. Mozartas buvo vunderkindas, viską darė nemokytas. Kas natūralu, yra paveiku. Turiu daug ir gamtos muzikos įrašų. Nors manęs įrašyta gamtos muzika taip neveikia, kaip gyvas jausmas būnant gamtoje.

– Kai jaučiatės pavargusi, klausote muzikos, kuri jus ramina, ar norite tylos?

– Tylos. Ji yra stebuklingiausia muzika. Vytauto Didžiojo gimnazijoje yra tokia tradicija prieš Kalėdas daryti dvi tylos pamokas. Reikia įsiklausyti į tą tylą ir vaikai rašo, ką jie jaučia. Nepatikėsit, kokie rašiniai būna. Tyla yra didžiausias žavesys. Tik mes nebemokame jos klausyti. Muzikoje tyla yra pauzė, ir sakoma, kad ji yra iškalbingiausia.

– Kalbant apie ateitį, darbus ir norus, kaip viską regite?

– Šiemet Donelaičio metai, jau saulelė vakarop... (juokiasi). Mano darbo metai jau tikrai suskaičiuoti. Sunkiausia bus dėl choro, nes tai ir pamoka, ir bendravimas, ir muzika, tradicijos, kelionės ir visa kita. Prarasiu savo gyvenimo džiugesį. Bet viltingai žiūriu į Lietuvos ateitį, nes matau didžiulį vaikų norą dainuoti.