Pasaulinio garso antropologė prof. Birutė Galdikas ieško savanorių dirbti su orangutanų tyrėjų komanda Borneo saloje. Apie tai ji vakar užsiminė Vytauto Didžiojo universitete pristatydama savo knygą „Rojaus atspindžiai: mano gyvenimas Borneo saloje su orangutanais“.

Braidė po pelkes

„Išbandykite mane“, – angliškai padrąsino B.Galdikas susirinkusiuosius, norėdama sulaukti publikos klausimų.

Išgirdusi klausimą lietuviškai, ji dažniausiai nelaukdavo vertėjo. „Mane pristato kaip beveik lietuvę. Noriu pasakyti, kad genetiškai esu 100 procentų lietuvė. Tikriausiai todėl taip myliu gamtą. Gaila, kad lietuviškai sunkiai šneku, bet viską suprantu“, – sakė mokslininkė.

Kalbėdama apie didžiulę patirtį, sukauptą per 41 metus stebint ir tyrinėjant orangutanus Indonezijos miškuose, B.Galdikas pasakojo, kad sunkiausia darbo dalis yra sekti žmogbeždžiones.

„Orangutanai gyvena labai aukštai. Jie beveik visą laiką leidžia medžiuose, ten ir maitinasi. Be to, atogražų miškuose labai daug pelkių, tenka bristi net ir iki juosmens. Kitą dieną, būna, atsikeli prieš aušrą, o drabužiai dar neišdžiūvę. Šalta, nuo drėgmės atsiranda alergijos. Iš pradžių Borneo buvo net sunku gauti maisto – valgėme beveik vien tik ryžius“, – pasakojo B.Galdikas.

Ji pridūrė, kad ne lengvesnė kova su biurokratine Indonezijos valdžia, minant slenksčius dėl sparčiai nykstančių atogražų miškų, o kartu ir juose gyvenančių orangutanų, išsaugojimo.

„Žinot, ką vaikai man sakė? Elgiesi, kaip lietuvė – rėži viską tiesiai šviesiai“, – didžiavosi savo kilme B.Galdikas.

Jautėsi kaip prieš Dievą

Įsimintiniausiomis akimirkomis B.Galdikas vadina tas, kai gamtoje gyvenantys orangutanai ja susidomėjo. Kartą tyrėja su kolega stebėjo orangutaną. Iš pradžių šis ėdė termitus, tačiau pastebėjęs, kad moteris liko viena, ėmė artintis prie jos.

„Priėjo taip arti, kad būčiau galėjusi jį paliesti. Orangutanas stovėjo šonu į mane. Staiga jis kad suriko! Tai reiškė: „Aš galingas! Aš turiu valdžią! Gerbk mane!“ Mano kūnas nuėjo pagaugais. Juk jis galėjo mane lengvai sudraskyti, perplėšti perpus! Tačiau po to lyg niekur nieko dingo“, – dalijosi prisiminimais B.Galdikas.

„Kitą kartą orangutanas nulipo iš medžio, paėmė mane už rankų, prisitraukė arčiau ir nejudėdamas apie minutę žiūrėjo man į akis. Taip jis klausė: „Kas tu esi?“ Atrodė, kad žiūri man tiesiai į sielą. Tą akimirką jaučiausi lyg prieš Dievą“, – prisipažino mokslininkė.

Organizuoja keliones į Borneo

Prie orangutanų apsaugos gali prisidėti ir lietuviai. „Paremdami gamtosauginius fondus, atogražų miškų apsaugos programas, domėdamiesi orangutanais, šimpanzėmis. Kaip turistai nuvykdami pažiūrėti, kaip jos gyvena natūralioje aplinkoje, vietos valdžiai ir visam pasauliui parodysime, kad yra žmonių, kuriems šie gyvūnai rūpi“, – aiškino B.Galdikas.

Susidomėjusieji turistinėmis kelionėmis į Indoneziją papildomos informacijos gali kreiptis į Tarptautinį Birutės Galdikas gamtosaugos labdaros ir paramos fondą elektroniniu paštu [email protected] arba aplankyti jų interneto svetainę www.birutegaldikas.lt.

B.Galdikas laukia norinčiųjų ne tik paturistauti. „Rengiame savanoriavimo programą, dėl kurios finansavimo kreipsimės į ES fondus. Į atranką kviečiame žmones iki 30 metų, pageidautina, kad jie būtų veterinarijos arba gamtos mokslų studentai arba šios srities specialistai. Savanoriams reikės dirbti apie 7 valandas per dieną: ne tik prižiūrėti orangutanus, bet ir gerinti stovyklos infrastruktūrą, statyti tiltus. Savanoriavimo trukmė – nuo pusės iki dvejų metų", – pasakojo fondo direktorė Sandra Kaulinytė.