„Išeinu, palieku tave, nepyk...“ Kai Vytautas Kernagis prieš keturiasdešimt metų sukūrė šią dainą, jam buvo tik septyniolika.

Šeštadienio rytą sužinojome, kad prieš kelias valandas išėjo visam laikui, paliko šią ir visas kitas savo dainas, nesulaukęs penkiasdešimt septynerių. Su V. Kernagio dainomis augo, džiaugėsi, mylėjo, augino vaikus ne tik jo bendraamžiai. Jau kelios Lietuvos žmonių kartos tas dainas laiko savomis, suprantamomis ir artimomis, sukurtomis jiems ir apie juos, atmintinai moka dainų žodžius ir melodijas.

Ne vienai kartai įskiepijo meilę gitarai, poezijai, išmokė juokauti, improvizuoti ir džiaugtis gyvenimu.
V.Kernagis teikė mums bendrumo jausmą, nes pats atrodė visiems toks savas ir artimas – lyg būtum su juo šimtą metų pažįstamas, gal net augęs viename kieme ar žalioje jaunystėje „šlifavęs“ tas pačias gatves. Toks paprastas ir savas kaip Benas iš filmo „Maža išpažintis“, su kuriuo norisi traukti į Nidą.
Jis pats ne kartą yra sakęs, kad jam reikia, būtinai reikia atvirai kalbėti su žmonėmis. Ir jis kalbėjosi – dalydamasis mintimis, emocijomis, savimi. Duodamas, bet ir tikėdamasis gauti iš kitų. Kai susikalbėti pavykdavo, jautėsi labai laimingas.
V.Kernagis mums suteikė progą džiaugtis ir didžiuotis, kad savo scenoje turime žvaigždę – tokį nekasdienišką, tokį ryškų, siautulingą, kartais melancholišką, bet visuomet artistišką, kalbantį į žiūrovą, klausytoją lietuvių kalba.
Jis tai suprato ir to siekė. Kartą, tikriausiai ne vieną, yra pasakęs: „Ne dainininkas aš, ne muzikantas, aš – artistas.“ Jis taip pat sakė, kad joks žmogus nebus menininkas, jeigu nebus jautrus.
Beprotiškai liūdna pripažinti, kad V.Kernagio su mumis nebėra.

Su juo išėjo visa karta

Viktoras Gerulaitis, muzikologas, maestro bičiulis ir bendramokslis, prisimena, kad V.Kernagį ir jo draugus vadina: bardais, dainuojamosios poezijos atlikėjais.
„Tegu būna visi tie vardai. Bet V.Kernagis pirmiausia buvo poetinės lyrikos atstovas. Žmogus, kuris iš keturioliktojo amžiaus į dvidešimtojo pabaigą perkėlė ir dovanojo mums Guillaume’ą de Machaut ir Petrarcą“, – sakė muzikologas.
„Kai V.Kernagis išėjo, liko skylė. Jo nepakeis niekas, ir vietoj jo nieko nebus. Per pastaruosius metus Anapilin išėjo daug talentingų menininkų: Raimundas Sližys, Janina Miščiukaitė, Gintaras Beresnevičius, kiek anksčiau – Jurgis Kunčinas. Dabar, kai išėjo labiausiai eteryje matomas, girdimas, labiausiai atpažįstamas V.Kernagis, pamatėme, kad su juo, žinomu ir mylimu, jau išėjo visa karta. Karta, kurios nenorėjome pripažinti ir nelabai vertinome. Dabar ateikit jūs, kiti – pasirodykit ir parodykit, ką mokat. Ant dar neatšalusio V.Kernagio karsto ir išeinančios jo kartos jau šoka ir dainuoja visi tie dešimtukai. Naujoji karta?“ – svarstė V.Gerulaitis.

Bičiuliavosi sielos

V.Kernagis sukūrė nemažai dainų pagal poetės Dalios Laukaitytės eiles.
„Kasdienybėje su juo beveik nebendravome. Per visą gyvenimą buvau susitikusi su juo tik tris kartus. Visi tie susidūrimai įvyko praėjus daugeliui metų po to, kai jis sukūrė dainas pagal mano eilėraščius „Purpurinis vakaras“, „Milžinai“, „Nuo mano lango lig tavo durų“ – septynias ar aštuonias dainas iš eilėraščių knygelės „Rugpjūčio žemuogės“. Dainos atsirado man nežinant, išgirdau jas per radiją. Vėliau girdėjau pasakojant, kad mano knygelė į jo rankas pateko kariuomenėje, kad visas dainas sukūrė gal per savaitę. Man buvo nuostabu ir netikėta. Įspūdis buvo toks, lyg jis dainuoja taip, kaip aš galvojau rašydama – taip tiksliai perskaitė ir sudėliojo akcentus. To bendravimo tiek ir buvo. Man nekilo poreikio susitikti, susipažinti, susibičiuliauti. Susibičiuliavo mūsų sielos. Kai ateis laikas, jos susitiks ir atsirokuos“, – mintimis dalijosi poetė.

Vedė prie dainų teksto

Kompozitorius, muzikantas Andrius Kulikauskas su V.Kernagiu bičiuliavosi nuo 16 metų. Susipažino Juodkrantėje, kur abu paaugliai atostogavo su tėvais. Vakarais su gitaromis vaikščiojo gatvėmis, su bigbendu grojo šokiuose.
„Nuo to laiko vis susibėgdavome: dirbdami, grodami, švęsdami. Mes buvome draugai. Kai kam gal atrodo, kad visa Lietuva buvo jo draugai. Taip, jis buvo populiarus, tačiau artimų draugų turėjo ne tiek daug – gal keletą.
Jis buvo labai nuoširdus, labai jautrus žmogus – tai jautėsi jo dainose, jo bendravime su publika ir su artimais žmonėmis. Jis buvo artistas, profesionalas, labai reikliai ir principingai žiūrintis į tai, ką daro.
Jam esu dėkingas už tai, kad mane, kaip kompozitorių ir atlikėją, jis tiesiog už rankos atvedė prie dainų tekstų. Kalė į galvą, kad daina negali būti apie bet ką, kad svarbu tekstas, svarbu turinys ir prasmė. Ta jo pozicija buvo labai tvirta ir kartu dirbant Dainos teatre, ir kituose bendruose darbuose. Aš nežiūriu beviltiškai ir nesakau, kad V.Kernagio karta deda brūkšnį. Tiesiog jo kartoje buvo daug ryškių asmenybių, todėl jų išėjimas toks pastebimas ir liūdnas. Niekas niekada nesibaigia, o šiandien yra kaip yra“, – svarstė A.Kulikauskas.

Paskutinis mohikanas

Dirigentui, Šv. Kristoforo kamerinio orkestro vadovui Donatui Katkui V.Kernagis – paskutinis mohikanas. Pasak jo, po V.Kernagio netekties intelektualumo Lietuvos popscenoje neliko.
„Jis buvo ryškaus intelekto, turėjo literatūrinės ir aktorinės patirties – scenoje tai nepakeičiamos vertybės. Jis turėjo velnionišką nuojautą tekstams. Iš tos nuojautos pasirinko būtent Saukaitytę, Martinaitį, Gedą, o ne ką kita.
Jis buvo vienas tų scenos žmonių, kurių meniniu skoniu galėjai pasitikėti. Jis neleido sau žemo lygio, neleido sau subanalėti, jis buvo reiklus. Jis turėjo charizmos, artistiškumo ir kolosalų humoro ir interpretatoriaus talentą, atsiskleidžiantį ir scenoje, ir kasdien bendraujant, nors tas bendravimas su juo niekada nebuvo kasdieniškas“, – įvertino maestro talentą dirigentas.

Su žmonėmis dalijosi viskuo

5 kanalo direktorius Linas Ryškus buvo vienas artimiausių V.Kernagio bičiulių, padėjęs jam ištverti sunkiausias akimirkas.
„Liga Vytautą suėmė ir nebepaleido. Jam buvo sunku. Stipriam žmogui sunku jausti, kad silpsta jėgos, tačiau Vytautas iki galo išliko Vytautas – orus, nesugniužęs, neatsiskyręs nuo žmonių. Netekome aukščiausio lygio profesionalo, iš kurio nuo scenos ir gyvenime sklido žmogiška šiluma ir jautrumas. To nebegalima pakeisti. Šiandien neverta klausti, kodėl taip atsitiko, kodėl išėjo būtent jis. Verčiau daugelį klausimų nukreipti į save. Kaip galima dalytis su kitais žmonėmis viskuo: talentu, valia, meile gyvenimui? Taip, kaip mokėjo Vytautas“, – atsisveikino su bičiuliu L.Ryškus.