Benamiai Kaune: mėgiamiausios vietos ir vieno žmogaus istorija

Jis tiksliai ir nebeprisiminė, kada susipažino su Angele. Gyveno juodu Angelės tėvų bute. Nepatiko senoliams dukters sugyventinis, bet širdžiai neįsakysi.

Benamių oazė

Maždaug 10 val. ryto. Neseniai atrakinusi Istorinės prezidentūros sodelio vartus kiemsargė šluoja per naktį vėjo nuplėštus lapus. Beįsismarkuojančio miesto šurmulio čia nesijaučia.

Ant suolelio priešais prezidento Antano Smetonos paminklą drybso nenusakomo amžiaus vyriškis. Veidas sutinęs, viena akis pamušta. Vietoj pagalvės – krepšys su tuščiais buteliais, maisto atliekomis ir dar kažkuo, panašiu į drabužius.

Pajutęs, kad yra stebimas, vyras bando keltis. Tariama pagalvė krinta nuo suolelio. Vyras nerangiai bando sulaikyti krepšį, tačiau nesėkmingai. Dvokiantis turinys pažyra ant ką tik iššluoto Prezidentūros kiemelio grindinio.

"Aš Algirdas, gimiau Kovo 11-ąją", – tarsi teisindamasis, kad guli istorinėje vietoje, prisistato benamis.

Nereikia būti ekspertu ar skaičiuoti iš krepšio iškritusių butelių, kad suprastum, jog pokalbis nebus lengvas. Bet, gavęs pažadą, kad duosiu kelis litus, Algirdas sutinka pasišnekėti.

Buvo vedęs, vaikų neužgyveno, pusantrų metų praleido Afganistane, aštuoniolika – lageriuose, teistas penkis kartus. Abi Algirdo rankas nuo riešo iki alkūnės puošia tatuiruotės – voratinkliai, kurių viduryje voras kryžiuotis. "Tai vagies tatuiruotės", – patikslina Algirdas.

Sunkiai apversdamas liežuvį, trečdalį gyvenimo praleidęs nelaisvėje, dabar suolelio minkštumu besitenkinantis vyras, pasakoja apie savo kadaise teiktą pagalbą muzikos grupėms "Hiperbolė", "Rondo". "Aš gitaristas, poetas, o nusiritau iki tokio lygio", – rodėsi, tuoj nubrauks ašarą, bet čia pat pasitikslino, ar tikrai duosiu kelis litus.

Tolėliau ant suolelio įsitaisiusi irgi panaši kompanija. Algirdas guodžiasi, kad šie draugauja tik tada, kai jis turi pinigų, o jų Algirdas prasimano rinkdamas butelius ar šiaip koks geras žmogus duoda.

"Šitas tai nepiktybinis", – taip Algirdą apibūdina Istorinės prezidentūros kiemsargė. "Liepi išeiti, jis ir išeina. Bet tas, kuris dabar telefono budelėje miega, tiesiog baisus", – tikina moteris.

Vilniaus gatvėje netoli Prezidentūros jau iš tolo matyti į telefono būdelės stiklą įremta vyro koja. Sunku įsivaizduoti, kad šitaip įmanoma miegoti. Pravėrus dureles padvelkia nosį riečiantis aromatas.

Nors koja nuslydo, tačiau barzdotas vyras nė nemirktelėjo. Po kelių nesėkmingų bandymų užkėlė nepatogiai nuleistą koją. Nė mažiausio ženklo, kad dėl tokios nakvynės jis jaučiasi nejaukiai.

"Šitas dažnai miega būdelėse. Aš po to tarp durų įkišu pagaliukus, kad išsivėdintų", – kasdieniais rūpesčiais dalijosi Istorinės prezidentūros kiemsargė. Moteris piktinosi, kad telefonų būdeles okupavęs benamis ten atlieka ir savo gamtinius reikalus.

Prezidentūra kaip medus

"Pirmasis kartas buvo per šių metų lauko parodos atidarymą. Barzdotasis (tas, kur miega telefono būdelėje – red. past.) įsitaisė pievoje. Pasiūlėme atsisėsti ant suoliuko. Vienas gailestingas mūsų darbuotojas jam atidavė batus. Ko gero, nuo to ir prasidėjo", – benamių antplūdžio pradžią prisiminė Prezidentūros vadovė Birutė Garbaravičienė. Jai gėda prieš į sodelį užsukančius miestiečius ir turistus dėl kartais įžūliai besielgiančių, pinigų kaulijančių benamių.

Anksčiau Prezidentūros sodelyje suoliukų nebuvo, jie čia – vos keleri metai. Tačiau nepageidaujami svečiai juos atrado tik šį pavasarį. "Dar pašnekėsi, namo nepareisi. Padursime", – tokių grasinimų sako sulaukusi B.Garbaravičienė.

B.Garbaravičienė dėkinga policijos pareigūnams, kurie operatyviai reaguoja į darbuotojų pagalbos šauksmą, tačiau ramybė trunka neilgai. Pareigūnų išvyti benamiai dažniausiai apsuka ratą ir grįžta.

"Tų žmonių lyg ir gaila, bet kai jie okupavo sodelį, kiti žmonės čia nebeužsuka. Pernai čia laiką leisdavo mamos su mažyliais, šiemet jos nebeateina", – apgailestavo B.Garbaravičienė.

Istorinės prezidentūros vadovė neabejoja, kad su policijos pagalba jie atsikratys nepageidaujamos kompanijos, tačiau išvarytieji ieškos kitos oazės. "Tai tarsi katės ir pelės žaidimas. Miesto veido nepuošiantis visuomenės sluoksnis savaime neišnyks", – svarstė B.Garbaravičienė.

Bažnyčia gailestinga

"Štai ateina klebonas!" – šūktelėjo vienas iš ką tik alaus butelį pasidalijusios apšepusių vyrų trijulės. Vyrai mandagiai pasisveikino su praeinančiu Kauno arkikatedros bazilikos klebonu Evaldu Vitulskiu.

Kunigas juos visus pažįsta. "Jie žino, kada pamaldos, šventės, kada daugiau turistų ir ateina čia elgetauti. Gal tik 10 proc. elgetauja tokių, kuriems tikrai riesta, kiti – išgeriantieji", – mandagiai apie nemalonius bažnyčios kaimynus kalbėjo E.Vitulskis.

Kai kuriuos Senamiesčio benamius klebonas vadina Dievo kvaileliais, tačiau – kiti pikti, įžūlūs, neretai jau nebe prašantys, o tiesiog reikalaujantys centų.

"Mes bandome juos vyti ir iš Katedros, ir iš jos prieigų, bet atviroje erdvėje linijos juk neužbrėši. Įžūliuosius pinigų kaulytojus vejame griežčiau", – savo pozicijos nesigėdijo klebonas.

E.Vitulskis pripažino, kad būta minčių vėl aptverti Arkikatedrą. "Kai yra atvira erdvė žmonės nesuvokia sakralumo", – guodėsi dvasininkas. Tam, kad atsirastų tvora, nepritarė architektai. Taip ir liko, kad ant suolelių prie Arkikatedros įvairaus plauko kompanijos dalijasi buteliuku.

"Jei Kauno valdžia nori pagerinti Kauno įvaizdį, turėtų imtis ryžtingesnių veiksmų. Toks įspūdis, kad potvarkius sau pasirašo ir pasideda į stalčių", – kritikos negailėjo klebonas.

E.Vitulskis remiasi buvusių alkoholikų pamokymais: jiems negalima duoti pinigų, nes duodamas tarsi palieki jį tame pačiame lygyje. "Gal utopiškai skamba, bet reikia kažkokio socialinio projekto. Kažką panašaus Vilius Orvydas organizavo savo sodyboje. Mes būtinai prisijungtume", – nedvejojo E.Vitulskis.

Miestas be pozicijos

"Miestui benamiai gero vaizdo nesuteikia ir aš visą laiką tikiuosi didesnės policijos pagalbos. Juo labiau kad mes policijai skyrėme dėmesį – išnuomojome keturis riedžius ir sutarėme, kad patruliuojantieji su riedžiais daugiau dėmesio skirs miesto Centrui ir Senamiesčiui", – kalbėjo Kauno meras Andrius Kupčinskas.

Meras neabejojo, kad benamiai irgi pajuto turistų antplūdį Kaune, todėl jiems mieliausia vieta tapo miesto Centras ir Senamiestis. "Bet viešąja tvarka visgi turi rūpintis policija", – priminė A.Kupčinskas.

Prieš dvejus metus Kauno taryba patvirtino miesto tvarkymo ir švaros taisykles. Jose draudžiama prašyti išmaldos viešose vietose, aktyviai (t. y. žodžiu ar kitais veiksmais priekabiaujant prie praeivių, garsiai šūkaujant ar vartojant necenzūrinius žodžius, priėjus prie praeivių, taip pat kitokiais įžūliais veiksmais) rinkti aukas už muzikavimą ar kitokius pasirodymus Kauno miesto gatvėse ir aikštėse.

"Socialinių reikalų departamentas rūpinasi benamiais. Tik bėda, kad vieną naktį juos apgyvendina nakvynės namuose, o kitą jie jau pabėga", – savo žiniomis dalijosi A.Kupčinskas. Jis sakė sunkiai įsivaizduojąs, kad galima pakeisti tų žmonių gyvenimo būdą.

Policija bejėgė

"Benamių problema opi šiltuoju metų laiku, bet jei jie slankioja gatvėmis – nieko nepadarysi, tuo jie nepažeidžia viešosios tvarkos. Miegoti, gulėti ant suoliuko ar telefono būdelėje nedraudžia joks įstatymas", – aiškino Centro policijos komisariato viršininko pavaduotojas Danas Česnauskas.

Kitas dalykas – girtavimas. Už girto asmens pasirodymą viešoje vietoje pirmą kartą baudžiama nuo 30 iki 40 litų. Policija apsvaigusį veža į komisariatą, nustatoma jo asmenybė, tikrinamas girtumas. "Jei paaiškėja, kad tai – benamis, nurodome, kur jis gali pernakvoti, nusiprausti, pavalgyti", – savo kasdienybės rūpesčiais dalijosi D.Česnauskas.

Anot jo, benamių yra visuose miestuose. Ir esą Kaune situacija ne blogesnė nei kitur.

Stogas reikalingas žiemą

"Tuos Senamiestyje aš iš veidų pažįstu, tai mūsų klientai", – šyptelėjo Nakvynės namų direktorė Zita Verbavičienė.

Nors dabar nakvynės namai remontuojami, tačiau, direktorės tvirtinimu, iki šalčių čia visada būna laisvų vietų. "Bet atvažiuoti į Petrašiūnus jiems per toli, jie nesivargina. Kai kurie glaudžiasi pas ūkininkus, kiti miega pakrūmėse, ant suoliukų, bet kai atšąla orai, atvažiuoja", – daugiamete patirtimi dalijosi direktorė.

Pagal Kauno savivaldybės nustatytą tvarką, į nakvynės namus priimami benamiai turi būti deklaravę gyvenamąją vietą Kaune ir turėti pažymą, kad neserga atvira tuberkulioze.

"Beveik visi jie – utėlėti, beveik visi turi problemų su šlapimo pūsle. Pas mus gali nusiprausti, turime drabužių, gautų iš labdaros, gali persirengti nuo galvos iki kojų, tačiau retas kuri tuo pasinaudoja", – konstatavo Z.Verbavičienė.

Nakvynės namuose yra 88 vietos tiems, kurie visai neturi pinigų, 50 mokamų vietų (3 mėn. – 26 litai), 20 vietų moterų nakvynės namuose. Žiemą pernakvoti gali visi. Administracija turi čiužinių, antklodžių.

Pernai nakvynės namuose užregistruoti 424 klientai. Savivaldybė Kauno nakvynės namams metams skiria per 700 tūkst. litų.

"Jie nemato vilties, net tada, kai ji yra. Bet į žmogaus širdį neįlįsi", – Nakvynės namų direktorė, atrodo, irgi nežino recepto, kaip padėti benamiui įsikabinti į gyvenimą.

Angelės tėvą kauniečiai vadino smetoniniu siuvėju. Nagingas meistras vyrams kostiumus nepriekaištingai pasiūdavo be primatavimo. O Angelės mama poniučių galvas puošdavo nepaprasto grožio skrybėlaitėmis. Pati Angelė ypatingais talentais nepasižymėjo. Senoliai išsikėlė gyventi į priemiestį, dukra su sugyventiniu liko dviejų kambarių bute miesto centre.

Visko jų gyvenime būta. Angelė ir Arvydas nevengė pasilinksminti. Kaimynai pamena, kaip kartais ir sienas ramstydami grįždavo. Arvydui mylimąją tekdavo kartais ir parnešti namo.

Ir pasibarti, ir pasimušti nevengdavo. Darbo tereikėjo tiek, kad maistui ir buteliui turėtų. Taip metai iš metų kaupėsi skolos už komunalines paslaugas. Nudrengtą, su skolomis butą Angelės tėvai pardavė pusvelčiui. Bet nepaliks juk tikros dukros gatvėje – nupirko Angelei dalį namuko be buitinių patogumų, su malkomis kūrenama krosnimi. Ir Arvydas kartu apsigyveno.

Viskas vėl stojo į senas vėžes – išgeria, pasibara, pasimuša ir toliau gyvena. Vieną rytą Arvydas pabudo ir suprato, kad jo moteris nebepasakys jam labas rytas – užmigo Angelė ir iškeliavo Anapilin.

Nuo tos dienos vietos Angelės nameliuke Arvydui nebeliko.

Savo 50-metį šaltą žiemos vakarą Arvydas "šventė" buvusio Angelės tėvų buto namo laiptinėje. Sušalusio vyro tąsyk pagailėjo buvęs kaimynas. Pavaišino arbata, kotletais. "Norėčiau numirti. Pavargau nuo tokio gyvenimo. Fizinio darbo dirbti negaliu, nes labai skauda kojas. Nieko kito daugiau nemoku", – kaimynui guodėsi jubiliatas.

Kitą šaltą žiemos vakarą Arvydas jau laukė kaimyno. Tas ir vėl pagailėjo benamio. Tačiau kvapas, kuris po Arvydo nakvynės likdavo namo laiptinėje, tvyrodavo iki vakaro.

Po trečios nakvynės vyrai sutarė, kad Arvydas čia nebeateis.

Neturintis kur pasidėti 50-metis apsigyveno prie to paties namo įėjimo į rūsį. Kas vakarą kaimynų tai arbatos, tai užkąsti ėmė prašinėti. Pastarieji pasijuto tapę Arvydo įkaitais. Pagaliau jis nebeprašė, o įsakmiai primindavo praeinantiems kaimynams: "Tai – arbatėlės!"

Neapsikentę žmonės parūpino Arvydui šiltų drabužių ir leido suprasti, kad paramos laikas baigėsi.

Visą žiemą kaimynai sutikdavo Arvydą nešvarų, apšepusį.

Pavasarį vyras pasirodė susitvarkęs, švariai apsirengęs, nukirptais plaukais. "Gal kokią moterį susirado", – kuždėjosi kaimynės.

Vėlyvą rudenį visus pasiekė žinia – Arvydas rastas negyvas.

Benamiai kitur

Buvusioje Sovietų Sąjungoje prigijo žodis "bomžas". Juo apibūdinami valkatos, besiglaudžiantys apleistų namų griuvėsiuose, kanalizacijos kamerose, miškuose ir t.t. "Bomžas" išvertus iš rusų kalbos reiškia žmogų, neturintį nuolatinės gyvenamosios vietos ("bez opredelionnogo mesta žitelstva"). Šių žmonių gyvenimas Sovietų Sąjungoje (paskui – ir Rusijoje), ypač sostinėje Maskvoje, visada buvo nelengvas. Jie, rengiantis pompastiškiems renginiams, be jokių ceremonijų būdavo ištremiami kuo toliau – į provincijos glūdumą. Garsiausia "bomžų" deportacijos akcija įvykdyta prieš 1980 m. olimpiadą.

Kaip teigia rusų sociologas F.Neverovas, rusų valkatos turi tiktai vieną pareigą: nesirodyti padorių žmonių ir milicijos akivaizdoje.

Benamiai Paryžiuje, Berlyne ir Niujorke gyvena nepalyginti geriau ir sočiau.

Berlyne vadinamiesiems obdachlossenams įkurti didžiuliai nakvynės namai, kuriuose vienu metu gali prisiglausti daugiau kaip du tūkstančiai benamių. Pasak rusų laikraščio "Delovoj vtornik" žurnalistų, apsilankiusių šiuose Berlyno nakvynės namuose, jie tviska švara ir tvarka. Vokietijos benamių namuose įrengtos dušų kabinos, o už nakvynę jie nemoka nė cento. Taip pat iš jų nereikalaujama jokių dokumentų. Čia benamiai maitinami du kartus – rytą ir vakare. Į pusryčių ir vakarienės meniu įtraukti mažiausiai trys patiekalai, o vienas jų būtinai mėsiškas.

Dauguma Berlyno benamių – "obdachlossenų" – tikri vokiečiai, kurie iš principo nenori dirbti jokio darbo ir pragyvena elgetaudami arba retsykiais sutinka nuplauti parduotuvių ir kavinių vitrinas. Pasak vieno vokiečių žurnalisto, pagrindinę vokiečių valkatų dalį sudaro narkomanai su stažu ir tinginiai iš principo.

Kitokia benamių situacija Prancūzijos sostinėje Paryžiuje. Nakvynės namai čia niekaip negali sutalpinti visų norinčiųjų. Todėl Paryžiaus "klošarai" tradiciškai įsikuria po tiltais arba miesto parkuose. Beveik visi Paryžiaus benamiai – narkomanai, į sostinę suplaukę iš kitų Prancūzijos miestų. Pagrindinis "klošarų" pajamų šaltinis, pasak Paryžiaus policijos pareigūnų, yra butų ir parduotuvių plėšimas. Bet jokie Prancūzijos įstatymai nebaudžia už valkatavimą.

Ypač puikiai verčiasi Niujorko benamiai. Rinkdami alaus skardines ir plastmasinius butelius jie gali užsidirbti 500–600 dolerių per mėnesį. Niujorke yra municipalitetui priklausantys 24 nakvynės namai ir dar 40 daugiausia įvairioms bažnyčioms priklausančių nakvynės namų. Juose benamiai nemėgsta lankytis, nepaisant to, kad jie ten nuprausiami, sočiai pamaitinami, aprengiami naujais drabužiais. Jie mieliau apsigyvena apleistuose namuose, sandėliuose, kurių Niujorke netrūksta.