Žaidimas veiksmais ir žodžiais

Kartu su kurso draugais aktoriaus sukurtas "Užšalimas" – Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) organizuojamo konkurso "Balkono okupacija" laureatas, šiemet parodytas ir tarptautinio teatro festivalio "Sirenos" metu. Gruodžio 1-ąją Jaunimo teatro salėje "99" bus galima susipažinti su jaunajai kartai atstovaujančio Vido Bareikio ir Algirdo Latėno mokinio teatrine vizija.

Trumpas pokalbis su autoriumi, kuriame jis dalijasi įžvalgomis apie savo režisūrinį ir dramaturginį debiutą.

– "Užšalimo" pjesę parašėte pats. Kas paskatino ją parašyti?

– Trečiame kurse iš vadovų gavome užduotį – kiekvienam pabandyti per vasarą parašyti pjesę. Prieš pat atsiskaitymą šovė idėja – kodėl gi neparašius pjesės apie nieką? Kurioje veikėjai tiesiog kalba kas kam. "Užšalimas" atsirado iš noro padaryti kitaip, negu daro dauguma.

– Esate ne tik "Užšalimo" dramaturgas, bet ir režisierius. Kas nutiko, kad pats ėmėtės režisuoti savo parašytą pjesę?

– LMTA kiekvienais metais vyksta scenos meno eskizų konkursas "Balkono okupacija". Su kursiokais nusprendėme, kad norime pabandyti šį kūrinį pristatyti – neturime ko prarasti. Tuo metu buvau parašęs tiek, kiek konkursui užtenka. Tai ir teko pačiam surežisuoti skaitymus.

– Kaip jautėtės atsidūręs režisieriaus kėdėje?

– Režisūra – labai įdomi sritis, kurią norisi išbandyti. Man labai patinka, jog kai atsiduri režisieriaus kėdėje, visas vaizdas priklauso nuo tavęs. Esi tas, kuris kuria bendrą spektaklio paveikslą, kontroliuoja situaciją. Būdamas aktoriumi esi atsakingas už savo asmeninį vaidmenį. Būna, jog ne visada tai, kaip tu matai vaidmenį, sutampa su tuo, ko iš tavęs reikalauja režisierius.

Kita vertus, kalbant apie "Užšalimą" negaliu pasakyti, kad pajaučiau tikrą režisūros skonį – visgi kūriau kartu su kurso draugais. Esame pažįstami ne vienerius metus, vieni kitus puikiai suprantame. Manau, kad dėl to dirbti buvo daug lengviau.

Jie pastebėjo, kad tai, kas vyksta spektaklyje, labai primena politikus ar kitus svarbius veikėjus, kurie bando spręsti kažkokius reikalus.

– Minėjote, kad "Balkono okupacijai" buvote parašęs teksto tiek, kiek užtenka trumpam eskizui. "Jaunimo teatre" rodomo spektaklio trukmė – valanda, vadinasi, kūrinį papildėte. Galbūt po konkurso iš naujo apmąstėte pjesę, sugrįžęs prie jos atradote problematiką?

– "Užšalime" labai daug beprasmiškų šnekų. Iš žiūrovų sulaukiau nemažai atsiliepimų, jie pastebėjo, kad tai, kas vyksta spektaklyje, labai primena politikus ar kitus svarbius veikėjus, kurie bando spręsti kažkokius reikalus. Lyg sėdėtų tuščiažodžiavimu paremtame posėdyje. Mane tai labai nustebino, nes tokio tikslo neturėjau. Bet ir labai patiko. Supratau, kad reikia kurti taip, jog pačiam būtų įdomu, o žiūrovai po to prasmes susiras patys.

– Kad jau ėmėtės dramaturgo vaidmens, galbūt pasidalytumėte, kokią mėgstate dramaturgiją, kas galėjo suformuoti jūsų braižą?

– Asmeniškai mėgstu absurdo dramą arba dramaturgiją, kurioje yra absurdo elementų. Ją skaityti, atrodo, iš karto daug įdomiau negu klasikines pjeses. Šiuolaikinės dramos kūriniai, kuriuose bandoma nagrinėti kokią nors itin konkrečią, siaurą problemą, man nėra labai įdomūs. Norisi, kad drama apimtų platesnį kontekstą, išeitų už vienos konkrečios problemos rėmų.

– Ar galima teigti, kad "Užšalimu" bandote kviesti žiūrovus į sceninį žaidimą su absurdo elementais?

– Taip, iš dalies taip. Noriu, kad žiūrovams būtų smagu, bet ne ta prasme, jog scenoje vyksta kažkas labai juokingo. Smagumas kyla iš kalbos ir veiksmo neatitikimo. Todėl reikia labai atidžiai klausyti teksto. "Užšalime" labai svarbi pati kalba ir žaidimas ja. Štai spektaklį per "Sirenas" rodėme su angliškais subtitrais. Juos skaitydamas atkreipiau dėmesį, kad nebelieka originale jaučiamo žodinio žaismo. Pjesėje nenaudoju jokių veiksminių nuorodų, todėl prie teksto galima derinti kokius tik norisi veiksmus, šitaip sukuriant visiškai atskirą sluoksnį. Atsiranda labai daug pastatymo galimybių – kiekviename rodyme vis ką nors pakeičiame.