Teatro žvilgsnis - į dabartį ir ateitį

„Mūsų klasė“, „Atžalynas“, „Kosmosas“, „Nuošaly“, „Barikados“, „Broken Heart Story“ („Sudaužytos širdies istorija“) – tai spektakliai, kuriuos žiūrovai šį sezoną išvys Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.

Rugsėjo 5-ąją teatras pristatė naująjį – 2013 m. rugsėjo-2014 m. gegužės – sezoną.  Teatro meno vadovas Audronis Liuga trumpai apžvelgė būsimas premjeras.
„Šio teatro veidas susideda iš spektaklių, konkrečiau, iš tam tikrų temų – asmens ir visuomenės - vystymo.  Tai – „Visuomenės priešas“, „Akmuo“, „Mūsų klasė“, „Atžalynas“, - sakė A.Liuga.

Iš šešių sezono premjerų tris spektaklius stato Lietuvos režisieriai, tris – užsieniečiai.

„Kodėl pas mus dirba užsienio režisieriai? – retoriškai klausė A.Liuga. - Manau, lietuvių teatrui reikia naujų idėjų, impulsų. Tie menininkai, kurie čia dirbs, manau, tai turi“.

Anot meno vadovo, tiek „Kosmosas“, tiek „Barikados“, tiek „Atžalynas“, kurį statys  Jonas Vaitkus su kelių kartų savo mokiniais, kalba ne tik apie dabartį, bet ir apie ateitį. Apie tai kalba ir žydų temą bei lenkų ir žydų santykius  nagrinėjanti  lenkų dramaturgo Tadeuzso  Slobodzianeko pjesė „Mūsų klasė“. Nacionaliniame teatre ją stato režisierė Yana Ross. Spektaklio premjera įvyks rugsėjo 20, 21  d. Tai – pirmoji naujojo sezono premjera.

A.Liuga pabrėžė, kad spektaklis „Mūsų klasė“  – nevienadienis sumanymas, o įdomi, savotiška kelionė.

„Pradėjome nuo kelionės į Varšuvą, kur žiūrėjome spektaklį. Tai buvo įžanga į mūsų darbą. Bet – ne ta stilistika. Po to „Mūsų klasę“  žiūrėjome Budapešte. Ir vėl – ne ta stilistika. Kaip, kokiomis priemonėmis šiandien kalbėti apie tas problemas? Prie pjesės norima liestis drąsiai, o kartu ir atsargiai“, - pasakojo  A.Liuga.

Pjesė „Mūsų klasė“ pastatyta daugelyje pasaulio miestų. Kodėl ji tokia aktuali?

Anot spektaklio režisierės Y.Ross, tai – šiuolaikinė drama, gyva istorija, ne klasika, ją parašė šių laikų žmogus. Čia ir yra jos aktualumas.

„Aš ieškojau istorijos liudininkų. Mes dar galime apklausti savo senelius, kaimynus, kaip šie gyveno savo gyvenimą, - pasakojo Y.Ross. – Taip ir čia - klasė, draugai  pragyvena  visą savo gyvenimą kartu nuo vaikystės iki senatvės - beveik visą XX a. Keičiasi jų atmintis, jų požiūris į tam tikrus dalykus. Iš praeities, prisiminimų atsiranda istorija. Tai nėra pjesė apie Lenkiją, kaip „Hamletas“ nėra apie Daniją“.

Režisierė pabrėžė, kad jos spektaklis – ne apie holokaustą. Jame  – žmogaus gyvenimas. O tame gyvenime atsiranda karas, holokaustas, žudynės.  Spektaklio personažai kalba apie nugyventą gyvenimą – reflektuoja.

Kompozitorius Antanas Jasenka neslėpė – pjesė jį sukrėtė. Prieš pradėdamas kurti muziką, jis aplankė Osvencimo koncentracijos stovyklą, Žemuosius  Panerius, kur buvo žudomi ne tik žydai. „Muzika norėjosi parodyti dramą. Todėl atsirado variniai pučiamieji instrumentai, kurie suteikia iškilmingumo.  Atsirado ir mirtis, ir Dievas“, - sakė A.Jasenka.