Sostinėje – nauja paroda „Amžininkai: Petras Kalpokas ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis“

M. K. Čiurlionio namuose lapkričio 25 dieną, penktadienį, 18 val. atidaroma nauja paroda „Amžininkai: Petras Kalpokas ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis“. Parodoje gretinami P. Kalpoko ir M. K. Čiurlionio kūriniai, kurie patvirtina abiejų amžininkų dvasinių nuostatų ir meninių problemų artimumą, jų simbolizmo siekius, kompozicinius ieškojimus bei individualybių savitumą.

Parodos atidarymo vakarą taip pat vyks dr. Nijolės Tumėnienės parengto katalogo „Petras Kalpokas. Tapyba ir aplinka“ pristatymas. Renginyje dalyvaus knygos autorė ir aktyviai į šios parodos M. K. Čiurlionio namuose rengimą įsitraukusi dr. N. Tumėnienė, parodos koordinatorė Milda Pleitaitė bei muzikuos pianistai Joris Sodeika ir Rokas Zubovas.

Petras Kalpokas buvo tik penkeriais metais jaunesnis M. K. Čiurlionio amžininkas. Abu menininkai mokytis dailės pradėjo beveik tuo pačiu metu, ant XIX–XX amžiaus slenksčio: P. Kalpokas mokėsi tapybos Odesoje (1898–1900 m.), Mintaujoje ir Miunchene (1904–1909 m.), o M. K. Čiurlionio posūkis link dailės prasidėjo Leipcige ir Varšuvoje (1904–1906 m.), po to, kai jis jau buvo įgijęs muzikinį išsilavinimą. P. Kalpokas buvo Miuncheno „Secessiono“ narys ir dalyvavo solidžiose vokiečių dailininkų „Kunstvereino“ parodose, o M. K. Čiurlionis eksponavo savo darbus analogiškos meninės krypties susivienijimo „Meno pasaulis“ parodose Sankt Peterburge. Abu dailininkai, gyvendami užsienyje, dalyvavo pirmosiose lietuvių dailės parodose Vilniuje (1907–1911 m.).

Abiejų šių dailininkų brendimo metas – simbolizmo ir modernizmo sandūros epocha. Tai naujų dvasinių vertybių ieškojimo laikmetis: susidomėjus ezoterinėmis ir okultinėmis kryptimis, ypač teosofija, meno psichologija ir filosofija, Rytų civilizacijų religijomis, mitais, Vakarų kultūroje gimė vertybių sistemų pokyčiai bei naujų meninės raiškos formų paieškos. Plito simbolizmas ir vyko spartus meno modernėjimo procesas link abstrakcionizmo jau pirmajame XX amžiaus dešimtmetyje. P. Kalpoko ir M. K. Čiurlionio kūryba išsiskyrė tuo, kad bendrame Europos meno raidos kontekste jie buvo susiję su tautiniu sąjūdžiu ir atspindėjo lietuvių liaudies meno dvasią.

Naujomis mąstymo idėjomis M. K. Čiurlionis susidomėjo Varšuvos meno mokykloje, kur jį veikė ne vien simbolistinė lenkų teosofinio judėjimo lyderio K. Stabrausko kūryba ir A. Böcklino tapyba (ypač paveikslas „Mirusiųjų sala“, kurio žinomos net penkios versijos), bet ir dalyvavimas Wolmanų šeimos „žemuogių arbatėlių“ ritualuose, kur filosofinėms ir meno diskusijoms vadovavo Wilhelmo Wundto mokinys ir sekėjas Adomas Mahrburgas. Iš čia kilo pagrindinė M. K. Čurlionio kūrybos nuostata: tikrasis „idėjų menas“ neturėtų mėgdžioti ir atkurti gamtos, bet atspindėtų visuotinių idėjų esmę.

P. Kalpoko meninėms pažiūroms stiprų poveikį padarė Monte Veritos Asconoje aplinka ir dvasinė atmosfera, prasidėjusi nuo maišto prieš industrinį pasaulį ir išsiliejusi į pasaulio paslaptingumo ieškojimus, kuriems impulsą suteikė modernios teosofijos įkūrėja J. Blavatskaja. Ten gyveno ir lankėsi įvairių sričių utopistai ir reformatoriai: K. G. Jungas, H. Hesse, R. M. Rilke, I. Duncan, P. Klee, R. Steiner, Rusijos anarchistai bei kiti. Ten rytais kolonijos įkūrėjo žmona pianistė Ida Hofman skambindavo R. Vagnerį, kurio muzikos paveiktas P. Kalpokas sukūrė jo populiariausią portretą, iš kurio iki dabar spausdinamos atvirutės, audio plokštelių viršeliai – pirmąkart – minint kompozitoriaus jubiliejų.

P. Kalpoką ir M. K. Čiurlionį siejo artimi, tai epochai būdingi bręstantys nauji dvasiniai interesai, kurie buvo susiję su to meto platesniu kultūros plėtros ir gilesniu kūrybos problemų suvokimu.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių