Šokio spektaklis „Einu pirkti pieno“: nerekomenduojama saviironijos stokojantiems vietiniams

Vienam iš sostinės miegamųjų rajonų dedikuotas neįprastas meninis pasakojimas įtraukia ne tik ekskursijos dalyvius, bet ir vietinius rajono gyventojus balkonuose, languose, kiemuose ar prisėdusius atsikvėpti ant suoliuko Saulės alėjoje.

Čia visko sodriai daug: kiek ilgiau nei valandą trunkančiame pasivaikščiojime telpa ir stereotipai, ir siurrealistinio sapno pojūtis, ir humoras, ir bent keli būties klausimai. Nuo pasakojimo apie sovietmečiu apspręstą architektūrinę šio rajono sąrangą iki hipsteriškų impresijų ir refleksijų (tekstai Sigitos Ivaškaitės), nuo foninio rajono triukšmo (kompozitorius Dominykas Digimas) iki vyresniosios kartos Šeškinės gyventojų pasakojimų nuotrupų. Tarp pilkų daugiabučių fasadų ir šaligatvių įsiterpiantys šokėjų kūnai ar su aplinka susiliejantys jų kuriami personažai kuria sapno ar klaidos matricoje pojūčius.

Kaip ir priklauso šokio kūriniui, nepaisant žiūrovų-dalyvių ausinėse nuolat viena ar kita forma skambančio teksto, įdomiausi pasakojimai „Einu pirkti pieno“ perteikiami judesiu. Nuo jaunųjų šokėjų atliekamų minimalistinių meninių intervencijų į erdvę iki visiškai išvystytų Pauliaus Markevičiaus, Manto Stabačinsko, Giedrės Jankauskienės ar brunetėmis tapusių ir kiek sumarozėjusių šokio gerbėjams jau pažįstamų B ir B (kitaip tariant, viso šio veiksmo choreografių ir atlikėjų Gretos Grinevičiūtės bei Agnietės Lisičkinaitės). Savo gilumu ir paprastumu išsiskiria sukrečiamai atpažįstamas M.Stabačinsko vietinio chronelio solo, sukurtas iš lengvai atpažįstamų buitinių judesių ir socialinių gestų elementų, leidžia jam ne tik susilieti su aplinka, bet ir jautriai papasakoti iš tikrųjų paprasto žmogaus istoriją ir įkvėpti atjautai.

Spektaklio kūrėjų dėmesio centre – vėlyvojo sovietmečio urbanistinis peizažas ir jame atsidūrę, jo supami žmonės. Kas ką sukūrė, kas ką nugyveno: žmonės aplinką, ar ji juos? Tiesa, susidaro įspūdis, kad pasakojimai apie Lazdynus, Pašilaičius ar Viršuliškes skambėtų labai panašiai, tiesiog šį kartą vaikštoma po Šeškinę. Miegamieji rajonai – vieta, kur buities daugiau nei būties. P.Markevičiaus kuriamo hipsterio vedamo spektaklio-ekskursijos „Einu pirkti pieno“ metu dirbtinio ausinių transliuojamo triukšmo fone žvilgsniu klajojant tarp nesibaigiančių balkonų virtinių galima nesunkiai įžvelgti tikrąją mūsų visuomenės įvairovę, kuri lieka nepastebima vaikštantiems tik centrinėmis miesto gatvėmis ar emigravusiems į priemiesčius.

Rekomenduojama išaugusiems iš miegamųjų rajonų.

Nerekomenduojama saviironijos stokojantiems vietiniams.