Signatarų namuose – visuomenei dar nematytos erdvės

Valdovų kelio stotelė

Nors daugelis sostinėje, Pilies g. 26, esantį namą visų pirma sieja su Vasario 16-osios akto pasirašymu, tačiau tai – tik viena sudedamoji šio pastato istorijos dalis.

Dabartinio muziejaus vietoje, Pilies gatvėje, pirmieji mūriniai namai greičiausiai iškilo dar XV a., kai šiuo valdovų keliu Valdovų rūmų link keliaudavo svarbiausi miesto svečiai.

Pirmą kartą šaltiniuose pastatas paminėtas 1645 m. balandžio 18 d. karališkojoje privilegijoje, atleidžiančioje namo savininkę, Jokūbo Arnoto Škoto našlę, nuo svečių apgyvendinimo prievolės.

J. Arnoto Škoto laikus mena ir seniausi muziejaus rūsiuose rasti archeologiniai radiniai: 1993 m. vykdant kasinėjimus čia rasta XVII a. keraminė olandiško tipo pypkė, koklių fragmentų, keramikos šukių. Rūsyje kultūriniai sluoksniai smarkiai sumaišyti, todėl XVII a. archeologiniai radiniai rasti kartu su XIX ir XX a. statybinėmis šiukšlėmis.

Nepriklausomybės lopšys

Senamiesčio pastatus vadinti pagal esamo ar buvusio namo savininko pavardę yra sena Vilniaus tradicija, o tam, kad namui priliptų naujo savininko pavardė, pastatas dažniausiai turėjo išgyventi dideles transformacijas. Didelė J. Arnoto Škoto namo rekonstrukcija vyko XIX a. pabaigoje, kai jį nusipirkęs pirklys Karlas Štralis iš esmės atnaujino namo fasadą, pakeitė vidaus planą, įrengė naujas laiptines ir užsakė naują interjero dekorą. Po tokių esminių pokyčių to meto vilniečiai pastatą ėmė vadinti Štralio namu.

Pirmą kartą šaltiniuose pastatas paminėtas 1645 m. balandžio 18 d. karališkojoje privilegijoje, atleidžiančioje namo savininkę nuo svečių apgyvendinimo prievolės.

 

Po rekonstrukcijos 1895 m. Štraliai čia įkūrė cukrainę, gyventojų vadintą Baltuoju Štraliu ir garsėjusią Vilniuje savo pyragaičiais ir tortais iki pat Antrojo pasaulinio karo pradžios.

Name esančius butus Štralių šeima nuomojo amatininkams, pirkliams, mokytojams. 1915 m. liepą butą trečiame aukšte jie išnuomojo Lietuvių draugijai nukentėjusiems nuo karo šelpti. Daugelis šios draugijos narių (tarp jų ir būsimieji Lietuvos prezidentai Antanas Smetona ir Aleksandras Stulginskis) netrukus įsitraukė į nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrimo darbą. Taip 1918 m. vasario 16 d. šiame name į istorinį posėdį susirinkusi Lietuvos Taryba pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą.

K. Štralio užsakytą ir gubernijos architekto Aleksejaus Polozovo suprojektuotą fasadą galime matyti ir šiandien. Neorenesansinio stiliaus fasadas 2023 m. pradžioje buvo sutvarkytas, atkuriant pirminį jo vaizdą. Buvo pašalinti daugiau nei per 100 metų susikaupę dažų sluoksniai ir, ištyrus senųjų sluoksnių cheminę sudėtį, koloristo dirbtuvėse buvo pagaminti dažai, idealiai atitinkantys pirmines Štralio namo fasado spalvas.

Pirmąkart pasakojama istorija

„Signatarų namų pastatas yra unikalus objektas, liudijantis ne tik modernios Lietuvos valstybės ištakas, bet ir saugantis daugybę vis dar nepažintų istorijų“, – sako Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinio vadovė Dalia Strimaitytė.

„Norime, kad lankytojai prisiliestų prie gyvosios istorijos, atverdami jiems gotikinius rūsius, menančius daugiakultūrę miesto praeitį, kviesdami juos užeiti į istorinį balkoną ir iš arti patyrinėti unikalų, šimtmečių sąveiką liudijantį pastato fasadą, prisiliesti prie ekspozicijoje pasakojamų, laisvės idėją reflektuojančių temų“, – teigė ji.

Apie 2000-uosius Signatarų namų rūsiuose veikė restorano banketinės salės. Šiam užsidarius, autentiškas gotikos laikotarpio palikimas visuomenei tapo neprieinamas.

Anot istorikės Mildos Kruopienės, kuri kartu su kolegomis rinko architektūrinės ekskursijos tyrimo medžiagą, lankytojai dabar galės apžiūrėti ne tik gotikinius rūsius, bet ir gausų kitų architektūrinių ir istorinių laikotarpių palikimą, pvz., išlikusį autentišką XIX a. pabaigos muziejaus vidaus dekorą.

Spalio 21–22 d. Signatarų namai organizuoja dvi nemokamas ekskursijas, supažindinančias su architektūriniu muziejaus pastato palikimu. Vėliau architektūrinę ekskursiją „Škoto, Štralio ar Signatarų?“ galės užsisakyti visi norintys Signatarų namų muziejaus darbo laiku.

„Lankytojai, užsukantys į muziejų, paprastai domisi modernios valstybės gimimo istorija ir su tuo susijusiais eksponatais, tačiau tiek muziejaus interjeras, tiek visas pastatas yra tarsi atskiras eksponatas. Jiems pažinti ir yra skirta ši architektūrinė ekskursija“, – sakė M. Kruopienė.

Pasak jos, tokio vientiso ir koncentruoto pasakojimo apie šį Pilies gatvės pastatą, koks buvo parengtas ekskursijai, iki šiol niekur nepublikuota.