R. Tuminui – 70: Vilniaus mažojo teatro kelionė į žmogų tęsiasi

  • Teksto dydis:

Sausio 20 d. režisieriui, pedagogui, Valstybinio Vilniaus mažojo teatro įkūrėjui ir meno vadovui, Lietuvos nacionalinės premijos bei daugelio kitų apdovanojimų laureatui Rimui Tuminui sukanka 70 metų.

Šia iškilia proga jubiliejaus dieną Vilniaus mažasis teatras rengia šventinį vakarą, kurio metu bus parodytas legendinis R. Tumino režisuotas spektaklis „Belaukiant Godo“ (premjera įvyko 2002 m.), o po jo nuotolinio ryšio priemonėmis bus susisiekta su jubiliatu, nuskambės Maestro skirti Vilniaus mažojo teatro trupės narių bei kitų jo kūrybinių bendražygių sveikinimai. Sausio 20 d. ir vėliau jubiliejiniai sveikinimai skambės bei proginiai renginiai vyks ir interneto erdvėje – visi susidomėję kviečiami apsilankyti Vilniaus mažojo teatro „Facebook“ paskyroje, kurioje bus pristatytas Lietuvoje menkai žinomas režisieriaus kūrybos „islandiškasis laikotarpis“ ir vyks 1995–2003 m. Islandijos nacionaliniame teatre sukurtų spektaklių archyvinių vaizdo įrašų transliacija.

Režisierius R. Tuminas gimė 1952 m. sausio 20 d. Kelmėje. 1970–1974 m. studijavo televizijos režisūrą Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. 1978 m. baigė režisūrą A. Lunačiarskio teatro meno institute Maskvoje (GITIS, J. Tumanovo kursas). 1979–1990 m. dirbo režisieriumi, nuo 1994 m. – vyriausiuoju režisieriumi Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre. 1990 m. įkūrė Valstybinį Vilniaus mažąjį teatrą, nuo 1997 m. iki dabar yra šio teatro meno vadovas. 1995–1998 m. – Lietuvos valstybinio akademinio dramos teatro vadovas, 1998–1999 m., vadovaujant Rimui Tuminui, Lietuvos akademiniam dramos teatrui buvo suteiktas Lietuvos nacionalinio dramos teatro statusas. Nuo 2007 m. eina ir Valstybinio akademinio J. Vachtangovo Maskvoje (Rusijoje) teatro meno vadovo pareigas.

Rimas Tuminas. / Teatro nuotr.

Nuo 1981 m. dirbo pedagoginį darbą Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Vaidybos ir režisūros katedroje, taip pat yra dėstęs Vilniaus dailės akademijoje. LMTA vadovavo keliems aktorių kursams, kurių branduolys dabar sudaro Vilniaus mažojo teatro trupės dalį. Tarp jo išugdytų šiandien garsių aktorių – Inga Burneikaitė, Mindaugas Capas, Arvydas Dapšys, Andrius Žebrauskas, Valda Bičkutė, Ramūnas Cicėnas, Balys Latėnas, Gintarė Latvėnaitė, Vytautas Rumšas (jaun.), Mantas Vaitiekūnas, Daumantas Ciunis, Indrė Patkauskaitė, Agnė Šataitė ir daugelis kitų.

Jo spektakliai buvo ir yra rodomi įvairiose pasaulio teatrų scenose, daugelis pelnė įvairių prizų tarptautiniuose teatrų festivaliuose. Kaip kviestinis režisierius yra statęs Suomijoje, Islandijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Rusijoje, Italijoje, Graikijoje, Lenkijoje.

Kaip teigia teatrologė, R. Tumino teatro tyrinėtoja, 2012 m. išleistos knygos „Rimas Tuminas: teatras, tikresnis už gyvenimą“ autorė Ramunė Balevičiūtė, režisierius R. Tuminas priklauso tai teatro menininkų kartai, kuri paskutiniaisiais XX a. dešimtmečiais formavo Lietuvos kaip teatro šalies reputaciją: „Autorinio režisūrinio teatro – vizualaus, poetiško, emociškai paveikaus.“ R. Tuminas savo teatrinę karjerą pradėjo XX a. 8-ojo dešimtmečio pabaigoje – panašiu laiku kaip ir kitas didis lietuvių režisierius Eimuntas Nekrošius (1952–2018).

L. Vansevičienės nuotr.

R. Tuminas Lietuvoje ir užsienyje yra pastatęs per 70 spektaklių. Jo sceninės kūrybos pamatą sudaro rusų klasikos – Michailo Lermontovo, Nikolajaus Gogolio, Aleksandro Gribojedovo, Fiodoro Dostojevskio, Aleksandro Puškino, Levo Tolstojaus – kūrinių interpretacijos; ypatingą vietą jo repertuare užima Antono Čechovo pjesių pastatymai. Greta – Sofoklio, Williamo Shakespeare’o, Carlo Goldoni, Friedricho von Schillerio, Samuelio Becketto, Thomo Bernhardo, Johanno Wolfgango Goethe’ės ir šiuolaikinės lietuvių dramos interpretacijos. Tarp svarbiausių Lietuvoje bei svetur sukurtų ir daugeliui žiūrovų giliai atmintin įsmigusių spektaklių – V. Kukulo, R. Tumino „Čia nebus mirties“ (1988), A. Čechovo „Vyšnių sodas“ (1990, 2000, 2006), „Dėdė Vania“ (1992, 2009), „Žuvėdra“ (1993, 2001, 2009) ir „Trys seserys“ (1997, 2005), B. Brechto „Galilėjus“ (1992), „Nusišypsok mums, Viešpatie“ (1994, pagal G. Kanovičių), M. Lermontovo „Maskaradas“ (1997, 2010), „Vaidiname... Schillerį!“ (2000, pagal F. Schillerį), W. Shakespeare’o „Romeo ir Džuljeta“ (2001), „Troilas ir Kresida“ (2008), N. Gogolio „Revizorius“ (2001), S. Becketto „Belaukiant Godo“ (2002), M. Ivaškevičiaus „Madagaskaras“ (2004) ir „Mistras“ (2010), „Uostas“ (2011, pagal įvairių autorių kūrinius), A. Puškino „Eugenijus Oneginas“ (2013), T. Bernhardo „Minetis“ (2015), Sofoklio „Edipas karalius“ (1998, 2016), J. W. Goethe’ės „Faustas“ (2019), „Karas ir taika“ (2021, pagal L. Tolstojų). R. Tuminas režisavo ir operų (D. Šostakovičiaus „Katerina Izmailova“, 2016; P. Čaikovskio „Pikų dama“, 2018, abi Didžiajame teatre Maskvoje).

Režisierius kūryboje remiasi istorine ir kultūrine atmintimi, plėtojamos vaikystės, namų, teatro temos, derinama romantinė pasaulėjauta ir subtili ironija, ekscentrika ir psichologinio teatro principai, įvairūs stiliai ir žanrai. Spektakliams būdingas teatrališkumas, atvira forma, improvizacija. Pasak teatrologės Daivos Šabasevičienės, visoje kūryboje R. Tuminui svarbu atkreipti dėmesį į „švelniąją teatro jėgą“, kuri jam – vienas iš esminių teatro principų. Jis siekia į gyvenimą grąžinti tai, kas laikoma atgyvenomis, – senus daiktus, sąvokas ir jausmus.

Maestro, visą gyvenimą puoselėjęs teatro kaip namų, tai yra repertuarinio teatro su stipriu aktorių ansambliu, idėją, yra sakęs: „Aš esu kupinas nevilties, todėl ir sakau: kad ir kur būčiau, Rusijoje, Anglijoje ar Lietuvoje, pradedu teatrą nuo nevilties ir einu į viltį. Tai – vienintelis kelias“. Jam priklauso ir šie žodžiai: „Teatrą gali suvokti tik laike, tai nėra kažkoks pastatas ar namas. Tokie dalykai neegzistuoja – tai tėra sąlyga. Teatras gali būti gyvas ir be stogo ar sienų.“ Tačiau paklaustas, kuris ligšiolinio kūrybinio kelio etapas jam atrodo vertingiausias, prasmingiausias, nedvejodamas nurodo 1990-uosius, Vilniaus mažojo teatro įkūrimo metus ir šio teatro – pirmųjų ir tikrųjų namų – gyvavimo pradžią, kurią ženklino dar 1988 m. sukurtas spektaklis „Čia nebus mirties“.

 

D. Matvejevo nuotr.

R. Tuminas teigia viso gyvenimo kūryba ėjęs žmogaus link; jo įsitikinimu, šios krypties laikosi ir Vilniaus mažasis teatras, kuriame, be paties Tumino spektaklių, rodomi ir Gabrielės Tuminaitės, Kirilo Glušajevo, Gintarės Latvėnaitės, Uršulės Bartoševičiūtės, Tomi Janežičiaus bei kitų režisierių darbai: „Kas sugebės atsitverti nuo apgaulių, netikėjimo, būti žmogumi, ieškoti žmogaus, klausti – kodėl jis nelaimingas šiandien? Ką jam skauda? Kaip jam padėti? Kuo greičiau – prie žmogaus. Vilniaus mažasis teatras turi šitą dvasią, šis kelias į žmogų tolimas, bet garbingas.“

Režisierius nuosekliai plėtoja savo teatro viziją, nors teigia paskutiniuoju spektakliu iš jos išsivadavęs, nusimetęs nereikalingą balastą. Tačiau nesibodi pavadintas konservatoriumi. Praėjusių metų lapkritį J. Vachtangovo teatre pristatęs premjerą, skirtą šio teatro šimtmečiui – L. Tolstojaus „Karą ir taiką“, jis kalbėjo: „Aš sau uždraudžiau naudoti ekranus, instaliacijas, nors scenoje turime didžiulę sieną, ir pagunda ką nors ant jos pakabinti ar parodyti gana didelė. Tačiau to mes sau neleidome. Viską pakeičia šviesos srautai, aktoriai, puikiai perpratę likimus, istoriją. Ir teatro suvokimas – ką mes darome. Kokius ženklus duodame šiandienos teatrui? Kaip patys suvokiame teatrą? Juk teatro šiuolaikiškumą atskleidžia mąstymo būdas. Ir čia mes šiuolaikiški.“

Pasak R. Balevičiūtės, nuo pat jaunystės studijų Tumino meniniame braiže ryškus kino poveikis: kūrėjas naudoja daugelį kino raiškos priemonių, yra labai jautrus šviesai scenoje, skirtingų planų kaitai. „Archyvuose galima aptikti nemažai jo neįgyvendintų kinematografinių sumanymų apmatų, scenarijų. Net buvo sugalvojęs sukurti vaidybinį filmą – tarsi kokią poetinę autobiografiją a la Fellini.“ Beje, Tuminas dažnai lyginamas su didžiuoju italų kino meistru, vadinamas „teatro Fellini’iu“. Atsitiktinumas ar lemtis – jie net gimę tą pačią dieną – sausio 20-ąją. Lietuvių režisierius yra prisipažinęs, kad žiema jam – pats teatrališkiausias metų laikas. Žiemos vaizdinių kupinas ne vienas jo spektaklis: pradedant debiutiniu Jordano Radičkovo „Viduržiemiu“ (Lietuvos valstybinis akademinis dramos teatras, 1978), ir baigiant Puškino „Eugenijumi Oneginu“ (J. Vachtangovo valstybinis akademinis teatras, 2013); o kur dar legendinis Michailo Lermontovo „Maskaradas“ (Vilniaus mažasis teatras, 1997), Čechovo „Trys seserys“ (Vilniaus mažasis teatras, 2005), Aleksandro Gribojedovo „Vargas dėl proto“ (teatras „Sovremennik“, 2007)...

Vizualumą ir jausmingumą supinančiuose Tumino spektakliuose labai svarbus vaidmuo tenka scenografijai ir muzikai, kurią dažniausiai kurdavo ištikimi režisieriaus bendražygiai – scenos dailininkas Adomas Jacovskis (g. 1948) ir kompozitorius Faustas Latėnas (1956–2020). Tumino spektaklių erdvė – tai kita žemė, ypatinga žaidimo teritorija, kurioje galioja savi dėsniai.

L. Vansevičienės nuotr.

Šiuo metu Maestro R. Tuminas Venecijos Carlo Goldonio teatre Italijoje kuria spektaklį pagal H. Ibseno dramą „Šmėklos“, kuriame pagrindinį vaidmenį atliks garsiojo italų režisieriaus Giorgio Strehlerio našlė, aktorė Andrea Jonasson. Kaip pats teigia, jaunystėje žavėjęsis H. Ibseno dramaturgija, o dabar ypač didelio jaudulio repeticijoms teikia susitikimas su G. Strehlerio, kurio kūryba jam visada buvo labai svarbi, žmona bei kitais draugais italais. R. Balevičiūtė: „Nors pastarųjų metų Rimo Tumino kūryboje mažiau ekscentrikos ir paradoksų, vienas dalykas nesikeičia: asociatyvūs sceniniai vaizdiniai, panardinti į emociškai sodrią, muzikos ir šviesų žaismo pripildytą atmosferą, publikai leidžia pasijusti šventiškai, patirti šventę, kuri, būdama „tobulos bendrumo formos manifestacija“, išreiškia Tuminui itin artimą Strehlerio „teatro žmonėms“ idėją.“

R. Tuminas palaiko glaudžius ryšius su italų teatralais, planuojamos Vilniaus mažojo teatro gastrolės Italijoje. Visiems laukiant, kada gi Maestro sukurs naują spektaklį Vilniaus mažajame teatre, režisierius žada, kad naujo spektaklio parengiamieji darbai prasidės jau šį sezoną.



NAUJAUSI KOMENTARAI

TAIKOS !!

TAIKOS  !! portretas
Na,jeigu Tuminas R. dirba rusams is idejos ---tai Jam reiketu apsispresti ,kur "kojas shildytis" ir kam tarnauti ??[[ Bet Jis jau ne musu ZMOGUS Per ilgai sedi ant 2ju kedziu... ]] O jo darbai ivertinti..O i politika "lysti" yra visuomet pavojinga politika ---tai fekkk !! kur zmogus susitepa, o kartais ir nuslysta!! lyg i Visatos Juodaja skyle,,,brr...

Tu ir esi tipiška kremliačiunkė

Tu ir esi tipiška kremliačiunkė portretas
kiaulė,velniop tave.

Tylėkit kaiulės

Tylėkit kaiulės portretas
neloję ant Šviesuolio. Geriau įsiklausytumėt ką jis šneka ir pagalvotumėt. Gal žinote kodėl gerb Režisierius negryžta į mūsų ,,laisvą" Lietuvą?Manau kad jo Talentui čia nėra kas veikti.Ir todėl kad čia kultūros (o ir gyvenimo) reikalai apgailėtini. Estetinis kanibalizmas, šiukšlyno kultūra ir visų vertybių degradacija. O kas liečia Rusiją, tai ar jums neaišku kad ateityje mes turėsime vistiek su jais derinti santykius, tartis dėl taikos gražiuoju? Ir duok Dieve kad ne su žala sau. Ji yra kaimynė, turtinga, galinga.O pagal teritorijos apimtį visa Lietuva yra Maskvos priemiesčio dydžio.. Nori nenori VISADA teks gyvent jos pasienyje. Na o tie kurie dabar apsiputoję jau tiek metų loja lipindami įžeidimus kiek gali ir kur gali jeigu tik netoks žodis atsiranda, kai tik pasisuktų viskas į rusų pusę, TUOJ PAT JIEMS TARNAUTŲ.Su tokiu pat uolumu.Tfu.
VISI KOMENTARAI 5
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių