Persas D. Rasouli: lietuvių širdys labai didelės

Lietuvoje gyvenantis persas galėtų būti tikra egzotika, tačiau nėjaus virtuozas Dariush Rasouli, mūsų šalyje apsigyvenęs prieš dvejus metus, čia jaučiasi kaip namuose. Galbūt todėl, kad gyvena atvira širdimi, muzikantas teigia čia pritapęs greitai, o lietuviai jam atrodo malonūs ir dvasingi.

Susitikus su juo puodelio arbatos, greitai supranti, kad jokios egzotikos čia ir nėra – viskas kur kas paprasčiau. "Visų svarbiausia – meilė, o visa kita – rasė, religija, tautybė – tik iliuzija", – sako jis. Ir šie žodžiai iš jo lūpų skamba visai ne banaliai, o labai prasmingai – tarsi priešais sėdėtų pats Rumi, kuriuo taip žavisi ir pats Dariush.

Savo persiška išmintimi ir meile Rumi su žmonėmis jis dalijasi savo namuose, kuriuos vadina Rumi namais – kartkartėmis jie atsiveria ne tik Dariush draugams, bet visiems, kam įdomu. Tačiau mokyti išminties, sufizmo ar kitų dalykų jis sakosi tikslo neturintis – tenori dalytis muzika, poezija ir meile.

– Gimėte ir augote Irane – nuo Lietuvos labai nutolusiame ne tik geografiškai, bet ir kultūriškai. Kaip atsidūrėte Lietuvoje ir kaip jums sekasi čia gyventi?

– Tikriausiai visi muzikantai pasakytų, kad kelionės – neatsiejama jų profesinio gyvenimo dalis. Ne išimtis ir aš – koncertuodamas keliavau labai daug kur, bet ilgesniam laikui Europoje įsikūriau 2002-aisiais, Varšuvoje. Į Lenkiją mane atvedė meilė – gana banalu, bet labai žmogiška. Mano žmona buvo vienintelis vaikas šeimoje, o Irane muzikantui gyventi labai sunku, tad gyvenamosios vietos pasirinkimas buvo iš karto aiškus ir nesvarstytinas. Deja, su žmona prieš penkerius metus pasukome skirtingais keliais, o prieš dvejus atsikrausčiau į Vilnių, nes man čia labai patinka – čia labai ramu. O be to, Lietuvoje labai populiarios įvairios dvasinės praktikos – labai jas mėgstu, taip pat ir meditaciją, tad veikiausiai šie dalykai ir rado didžiausią atgarsį manyje.

Žinoma, nereiškia, kad kitose šalyse to nerandu, tačiau procentas žmonių, kurie domisi dvasiniais dalykais, Lietuvoje yra labai didelis: nesvarbu, ar tai budizmas, ar joga, ar kitokia meditacijos forma – aš nelinkęs klasifikuoti ar sekti kokį nors mokytoją, nes skiriasi tik forma, o esmė lieka ta pati.

Mano paties pagrindinė asmeninė dvasinė praktika yra muzika, kurią groju tiesiai iš širdies. Žinoma, tai galėtų pasakyti dažnas muzikantas, tačiau net ir iš širdies groti orkestre ar dideliuose koncertuose, kurių pagrindinis tikslas – pinigai, yra visai kas kita. Ir pats esu tą daręs, bet atsisakiau, nes kėlė pernelyg daug įtampos ir streso. Savo muzikinį dvasinį gyvenimą aš patiriu per Rumi poeziją, o Lietuvos publika mano muziką priima labai gerai, jaučiu su ja glaudų ryšį. Dvasingumas man labai svarbus, o Vilniuje jį jaučiu įvairiais parametrais.

– Dažnas užsienietis pastebi, kad lietuviai bendrauja gana rezervuotai, tad Lietuvoje kitataučiui gana sunkoka adaptuotis. Ar nebuvo kebloka ir jums?

– Lietuviai tikrai labai geri žmonės – sakau tai labai nuoširdžiai, be jokio gražbyliavimo. Jeigu tik paprašau pagalbos, sulaukiu jos netrukus: žmonės negaili man savo laiko, o man tai labai malonu. Tai patvirtina ir mano draugai iraniečiai, gyvenantys čia, teigdami, kad čia gera ne tik gyventi, bet ir kurti kompanijas ar turėti verslus. Taip, galbūt lietuviai kiek liūdni ir įsitempę, bet tai tikriausiai lemia istorinės priežastys ar ne pati geriausia finansinė padėtis, kurią kiekvienas nori pagerinti daug dirbdamas ir labai stengdamasis, bet veidai gatvėse – labai šviesūs ir malonūs, o ir žmonių širdys – didelės.

Pats esu kilęs iš kalnų, tad ypač daug bendro randu su tais, kurie taip pat gimė ir augo nedideliuose miesteliuose – jaučiu, kad mes labai panašūs, nes tų žmonių širdyse yra taika. Tiesa, į akis gal kiek ir krenta žmonių šaltumas, mat gimtajame Irane labai karšta, žmonės labai socialūs, nuolatos bendraujantys, o čia – kiek rezervuoti, tačiau šis bruožas būdingas visiems europiečiams, ne vien lietuviams.

Į lietuvio širdį kelias nėra labai trumpas, bet ten patekęs randi šilumą ir meilę. O galbūt man tiesiog labai sekasi – laiką leidžiu muzikantų aplinkoje, niekada nesu bendravęs su sportininku ar politiku. Tačiau net ir labai bendrame kasdieniame kontekste niekuomet nesulaukiau jokio išskirtinio rasistinio pobūdžio dėmesio, nors žinau, kad jis egzistuoja – juk rasizmą propaguoja JAV prezidentas Donaldas Trumpas, o ir musulmonų teroristų išpuolių pastaruoju metu gana gausu. Bet aš nesu musulmonas, o ir neatrodau kaip musulmonas.

– Minėjote, kad muzikanto gyvenimas Irane labai komplikuotas. Kodėl?

Net ir išsiskyręs su žmona, nemačiau priežasčių grįžti į Iraną. Jau ir pamiršau, kaip ten reikėtų gyventi, – tikriausiai visai viską reikėtų pradėti nuo pradžių.

– Konkretaus ir aiškaus atsakymo aš neturiu, ir nemanau, kad kas nors jį gali turėti, nes veikiausiai jo išvis nėra. Irane muzikantas turi pereiti daugybę įvairių filtrų – kad surengtum paprasčiausią koncertą, tenka daug kovoti, nes valstybė draudžia labai daug ką, kad ir rodyti instrumentus per televiziją. To pagrindas – neva religinis ir moralinis, tačiau racionalių visų draudimų motyvų niekas nepateikia. Irane religija yra pasiekusi fanatišką lygį, tad draudžiama labai daug kas. Tai labai prieštarauja mano pasaulėžiūrai, tad tokia nuolatinė kova gerokai vargina. Čia, Europoje, viskas kur kas paprasčiau – tereikia paskambinti, susitarti, ir koncertas įvyks, o ir kasdieniame gyvenime galiu daryti tai, ką noriu, tad, net ir išsiskyręs su žmona, nemačiau priežasčių grįžti į Iraną. Jau ir pamiršau, kaip ten reikėtų gyventi, – tikriausiai visai viską reikėtų pradėti nuo pradžių.

– Suorganizuoti koncertą čia gal ir paprasta, bet ar taip paprasta pritraukti ir publiką? Juk europiečiai, taip pat ir lietuviai, šia prasme išlepę – turėdami didelį pasirinkimą, gana kruopščiai renkasi, kur eiti.

– Tikrai taip. Pastebėjau, kad Vilniaus publika yra gana išranki – ne taip jau paprasta ją atsivilioti į koncertus. Bet tikriausiai tai būtų bendras didesnių miestų bruožas, nes žmonės juose mėgsta paprastesnę, artimesnę populiariajai, muziką, tad ir man kartais tenka dalyvauti projektuose, kuriuose šiek tiek eliminuojamas gilesnio dvasingumo aspektas. O į rimtesnės muzikos koncertus susirenka labiau rinktinė publika, tačiau labai džiaugiuosi, kad jos čia taip pat yra gana daug.

– Anksčiau vadinotės Mohamedu, o dabar esate Dariush. Tai tik sceninis, galbūt europiečiams artimesnis pseudonimas ar iš tiesų pasikeitėte vardą?

– Vardą pasikeičiau neoficialiai, nors ir labai norėčiau naująjį įteisinti ne tik socialiniuose tinkluose, bet ir asmens dokumentuose. Deja, Irano valdžia neleidžia keisti vardo, jeigu jis yra musulmoniškas, susietas su religija. Tačiau jeigu turi persišką vardą labai lengvai gali įgyti naują – arabišką. Taip, aš norėjau sceninio vardo, bet pagrindinė priežastis ne ši: Mohamedas – arabiškas vardas, o aš ne arabas, aš – persas, be to, gyvenu Europoje, esu Lenkijos pilietis. Dariush yra labai populiarus vardas Lenkijoje, o ir lietuviai turi jo atitikmenį – Darius. Bet mano pasirinkimo motyvas kitas – Dariush buvo karalius, prieš 2000 metų valdęs Iraną ir daręs žmonėms gera. Man labai imponuoja šio vardo etimologija – daryti gera ir laikytis tiesos. Būtent toks yra mano gyvenimo moto.

– Savo muzikinį dvasinį gyvenimą patiriate per Rumi, kuris yra vienas žymiausių persų ir sufijų poetų. Jo motyvas figūruoja kone visoje jūsų veikloje – Vilniuje jūsų iniciatyva net ėmė veikti Rumi namai. Kas vyksta Rumi namuose?

– Rumi yra pats mėgstamiausias mano poetas, tad į jį ir koncentruojuosi ne tik savo meninėje veikloje, bet ir kasdieniame gyvenime. Tuo labai noriu dalytis ir su kitais. Rumi namai nėra kokia nors organizacija ir vargu ar kada nors bus, nes jokio komercinio tikslo neturiu – tiesiog vietą, kurioje gyvenu, vadinu Rumi namais, o žmones čia ateiti kviečiu todėl, kad noriu dalytis ne tik savo muzika, bet ir meile Rumi, kalbėtis apie jį. Nedidelės paskaitos ir koncertai – mano dalijimosi forma: kalbamės apie Rumi idėjas ir apie muziką, o mano tikslas – muzika per Rumi poeziją, nes būtent tokį priėjimą renkuosi ir pats. Tiesa, kartais mano draugai rengia ir iranietiškos instrumentinės muzikos pamokas, tuomet renginiai įgauna kiek kitokią formą.

– Kam ir kada yra atviri Rumi namai?

– Rumi namai – tai vieta, kurioje aš gyvenu, tad tai yra mano privatūs namai. Tačiau kai vyksta renginiai, apie kuriuos skelbiame socialiniuose tinkluose, jie tampa atviri bet kam – tereikia užsiregistruoti ir ateiti, nors tikrai neišprašome ir nesiregistravusių. Žmonių nesusirenka labai daug, tačiau jeigu noriu rengti didesnį koncertą – renkuosi kitą erdvę, o savo namuose labai džiaugiuosi tais, kurie domisi ir žavisi Rumi poezija, nes ta meile mes galime dalytis.

– Iranietiški instrumentai Lietuvoje vis dėlto nėra kasdienybė. Tad ką daryti tiems, kurie norėtų ateiti į pamokas, bet baiminasi, kad neturės kuo groti ar tiesiog nemoka groti visai?

– Tikrai nesitikiu, kad žmonės turės ir atsineš nuosavus instrumentus. Keletą turi mokytojai, keletą aš ir pamokų metu pasidalijame su mokiniais. Tiesa, jeigu kam įdomu, gali ateiti tik pasiklausyti – tikrai neišvarysime. Visi renginiai Rumi namuose vyksta namų stiliumi, dažniausiai į tas pamokas ateina penki šeši mokiniai, nes juk Lietuva nėra tokia didelė šalis, tad ir procentas žmonių, kurie domisi iranietiška muzika, – mažas. O ir aš pats neturiu tikslo ir nenoriu rengti didelių koncertų, kurti Rumi mokyklos, siekti pelno ar kažko panašaus. Tiesiog Rumi namai – mano namai, tad, kai atveriu jų duris, laukiu visų: kiekvienas svečias man yra malonus.

– Rumi Lietuvoje – populiarus? Galbūt Rumi namuose įžvelgtumėte ir tam tikrą edukacinę prasmę?

– Pasaulyje, ypač Lenkijoje, jis labai populiarus, o Lietuvoje žinomas, bet, sakyčiau, kur kas mažiau nei kitur. Lietuviai į Rumi žiūri labai iš tolo – tai ir yra viena priežasčių, kodėl kone visus renginius sieju su jo poezija ar bent jau mokymu, kuris remiasi sufizmo idėjomis. Taip pat noriu parodyti, kad sufizmas nėra islamo atšaka ar kaip kitaip su juo susijęs, kaip plačiai įprasta manyti, – nereikia būti musulmonu, kad taptum sufijumi. Rumi buvo grynų gryniausias mistikas, kalbantis apie meilę. Tačiau jo kūryba nėra meilės lyrika, o pati meilės sąvoka – kur kas platesnė. Per savo poeziją jis niekada nemokė jokios religijos – tiesa, prieš tapdamas poetu, buvo islamo pamokslininkas, tačiau, sutikęs savo didyjį mokytoją dervišą Samšą iš Tebrizo pamokslauti liovėsi. Žinoma, nepagarbos religijai jis niekada nerodė, veikiau gerbė jas visas – ir Jėzų Kristų, ir Mozę, ir Alachą, nes gyveno XIII a., kai religija buvo labai svarbi. Rumi buvo didysis meilės mokytojas – teigė, kad tik per meilę galime sutikti Dievą, ir ši idėja man labai artima.

– Dažnas, išgirdęs žodį "sufijus", mintyse tikriausiai nusipiešia besisukančio dervišo, gyvenusio žiloje senovėje, paveikslą. Kas yra sufizmas šiomis dienomis ir ar jis pasklidęs plačiai?

– Sufizmas visuomet buvo ir tebėra labai populiarus, tačiau ši sąvoka – labai plati: papasakoti visą jo istoriją, kas tai yra ir kaip jis funkcionuoja šiandieniame pasaulyje, užtruktų tikrai ne vieną, net ir ne keletą valandų. Vien mano gimtajame Irane yra dvi sufijų grupės, kurios turi dar milijonus atšakų. Galbūt sufizmas yra toks populiarus todėl, kad jis yra atviras visiems, be to, nesusijęs su religija – norėdamas tapti sufijumi, gali būti katalikas, musulmonas, žydas ar ateistas – tai visiškai nesvarbu. Tačiau Irane sufizmas oficialiai draudžiamas, nes Irano valdžia draudžia viską, kas nėra susiję su religija. Kitose islamiškose šalyse sufizmas gyvuoja laisvai.

– Galbūt jis draudžiamas todėl, kad tam tikra prasme prieštarauja islamo nuostatoms? Juk sufijai ir senovėje buvo persekiojami todėl, kad nesilaikė šariato.

– Iš tiesų sufizmas yra kur kas senesnis dalykas nei pats islamas, tad sufijų idėjos nei prieštarauja pačiam islamui, nei su juo sutampa – šie du dalykai tiesiog neturi nieko bendra. Irane yra sufijų grupių, kurios egzistavo dar prieš mūsų erą – net prieš mitraizmą ir zoroastrizmą. Senosiose religijose vyravo saulės kultas, nes buvo tikima, kad iš jos sklinda gyvybė: jeigu saulės nebūtų – žmonės mirtų. Mitraistai tikėjo, kad žmonija yra kilusi iš saulės, tad ji yra kiekvieno mūsų širdyje. Pirmieji sufijai Irane manė taip pat, tikėdami, kad kai atveri širdį šviesai, su ja susilieji ir randi ryšį su Dievu. Mitraizmas, zoroastrizmas ir sufizmas gyvavo šalia, taikiai, bet VII a. Iraną užgrobė arabai ir pačiais žiauriaisiais būdais vertė iraniečius priimti islamą. Dalis jų pabėgo į Indiją – dabar jie asimiliavosi ir tapo indais zoroastriečiais. Kiti nenorėjo nei bėgti, nei priimti islamo, tad rado būdą išgyventi – jiems buvo leista turėti savo šventyklas, tačiau reikėjo už tai mokėti. Jazdo miesto zoroastriečiai, nuolatos mokėdami Irano valdžiai, veikiančią šventyklą, kurioje ugnis nuo tų laikų niekuomet nebuvo užgesusi, išsaugojo iki šiol. Prieš arabų invaziją Irane gyveno ir labai daug krikščionių bei žydų – tai buvo labai daugiakultūrė šalis, bet vėliau dauguma atsivertė į islamą, labiau dėl politinių nei religinių priežasčių – 90 proc. šiandieninio Irano gyventojų yra musulmonai. Tačiau net ir ten dar yra sufijų, kurie islamo nepriima – jie priima tik Dievą.

– Ar jūs pats esate sufijus?

– Aš niekada nebuvau sufijus, nes, norint juo būti, reikia priklausyti kokiam nors ordinui ir sekti tam tikrą mokytoją. Kiekvienas sufijus save vadina "murid" – tai reiškia: "darysiu, kad ir ką lieptum". Jokiam ordinui niekada nepriklausiau, bet dvasine prasme gyvenu kaip sufijus. Niekuomet nebuvau religingas, niekuomet nesiejau savęs su kokiomis konkrečiomis grupėmis, tačiau mistinis kelias man artimas. O būti mistiku – tai gauti žinias iš širdies.

Sufijų muzikantai gali naudoti bet kokią muziką – čia nėra jokių taisyklių, nes ji skirta transui ir atverti širdžiai.

– Jūsų, kaip mistiko, mąstymas akivaizdus ir muzikoje, kurią vadinate sufijų muzika. Kas tuomet yra toji sufijų muzika?

– Sufijų muzikantai gali naudoti bet kokią muziką – čia nėra jokių taisyklių, nes ji skirta transui ir atverti širdžiai. Mano paties grojama muzika glaudžiai ir įvairiai siejasi su Rumi, tad vadinu ją tiesiog dvasine muzika. O sufijų muzika, kaip ir mąstymas, neturi jokių apibrėžčių – ji laisva nuo estetinių kategorijų, svarbiausia, kad sklistų iš širdies. O kadangi esu persas, mano kūrybos pagrindu tampa persų klasikinė muzika.

– O kas yra klasikinė persų muzika? Europoje sąvoka "klasikinė muzika" slepia gana daug kodų – konkrečios taisyklės, konkretūs žanrai ir formos, fiksuotos atlikėjų sudėtys, intelektinis elementas ir t.t., tad europiečiui gana sunku įsivaizduoti, kaip toji klasika skamba Rytų šalyse.

– Pats pavadinimas išduoda, kad klasikinė persų muzika yra labai gili ir rimta: joje yra ir sufijų, ir liaudies muzikos elementų, tačiau egzistuoja ir tam tikros taisyklės – šie trys dalykai joje labai susiję. Bet tikriausiai panašias sudedamąsias dalis rastume ir europietiškoje klasikinėje muzikoje, tad persiškoji nuo jos skiriasi tik savo skambesiu, bet esmė ir prasmė – labai panašios.

– Ar teko artimiau susipažinti su lietuviškuoju folkloru? Galbūt net esate jį grojęs?

– Išsamiau susipažinau su sutartinėmis, esu jas ir grojęs, – tai labai įdomus žanras. Tiesa, žinių man suteikė draugai, o ne patys kaimo žmonės, kur liaudies muzika ir gyvuoja savo originaliu pavidalu. Pats pirmas žmogus iš Lietuvos, su kuriuo susipažinau labai seniai, buvo Eirimas Velička – įvairių tautų folkloro tyrinėtojas. Sutikau jį Varšuvoje prieš dvylika metų – tuomet jis pakvietė mane koncertuoti Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje. Vėliau susipažinau su Sauliumi Petreikiu, kuris labai žavėjosi nėjumi ir juo groti mokėsi pas mane. Beje, galiu drąsiai sakyti, kad Saulius yra pats geriausias mano mokinys Europoje – jam itin gerai sekėsi įvaldyti mikrotonus, galbūt jis net turi kokį azijietišką geną. Su juo dabar esame geri draugai, aš groju jo muziką, kurios pagrindu dažnai irgi tampa lietuvių liaudies muzika.

– Ar jums nesudėtinga groti lietuvišką muziką? Juk persiškoji gerokai skiriasi.

– Tikrai ne – netgi labai lengva. Tai europiečiams sunku groti persiškąją. Ir taip sakau ne vien didžiuodamasis savo kultūra – gausu ir objektyvių priežasčių: Europoje turite tik toną ir pustonį, o mes turime ir mikrotonus – mažesnius intervalus, kurie jums skamba keistai, tad ir pagroti juos – labai sunku. Kur kas sudėtingesni ir rytietiškos muzikos ritmai ir metrai. Man tereikia prisitaikyti, o jums – mokytis suvokti tai, kas europietiškoje muzikoje neegzistuoja.

– O ar šalia skirtumų įžvelgiate panašumų tarp persiškos ir lietuviškos muzikos?

– Žinoma, kad jų yra. Beje, baltų pagonybė turi be galo daug panašumų su senosiomis Irano religijomis – tiek su mitraizmu, tiek su zoroastrizmu, tiek su sufizmu. Tad ir muzikoje yra panašumų – jų privalo būti. Puikiai jaučiuosi grodamas sutartines ar nėjumi atlikdamas S.Petreikio muziką, vadinasi, esame artimos sielos.

– Lietuvą, ragis, pamilote. Bet, nepaisant to, ketinate grįžti gyventi į Varšuvą. Kodėl?

– Lenkija – gerokai didesnė šalis, tad natūraliai draugų muzikantų ratas yra platesnis. Ten yra daugiau galimybių rengti koncertus ir sukviesti į juos daugiau publikos. Čia, Lietuvoje, koncertai man labai mieli, bet turiu galimybę juose groti gana retai. Man, kaip muzikantui, gyventi Varšuvoje yra praktiškiau, bet Vilniuje – mieliau, tad Lietuvos visai apleisti tikrai neketinu – pagrindinį Rumi namų vairą perleidau savo studentei, bet tikrai į juos periodiškai grįšiu ir pats. Čia jau paskleidžiau savo persišką kultūrą ir meilę Rumi – turiu draugų, kuriuos labai malonu matyti, tad Vilnius man bus tarsi antrieji namai.



NAUJAUSI KOMENTARAI

SS

SS portretas
Jis ne persas, jis iranas
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių