NIKO muzika pakylėja virš kasdienybės

Pasirodymai prestižinėse koncertų salėse, įrašai "Paramount" studijoje Los Andžele, pasirodymas Kalifornijos "Fox TV" kanale, dažnos gastrolės Prancūzijoje, Norvegijoje, Amerikoje, Rusijoje ir kitose šalyse. Tai – NIKO kolektyvo darbas ar gyvenimo būdas?

Plačiau apie gyvenimą scenose ir nuolatines keliones pirmą kartą kalbame su visais NIKO atlikėjais: kompozitoriumi, dirigentu, NIKO įkūrėju ir meno vadovu Gediminu Gelgotu (G.G.), NIKO koncertmeistere, smuikininke Augusta Jusionyte (A.J.), smuikininke Dalia Simaška (D.S.), smuikininke ir altininke Julija Ivanova (J.I.), violončelininku Deividu Dumčiumi (D.D.) bei kontrabosininku Vincu Bačiu (V.B.).

– Kas darė įtaką muzikos kelio pasirinkimui?

G.G.: Gimus muzikantų šeimoje – mama chorų dirigentė, tėtė ir vyresnysis brolis – profesionalūs fleitininkai, sesuo groja obojumi – tokie pasirinkimai įvyksta natūraliai :) Svarbu ir tai, kad mūsų profesijoje įgūdžių lavinimas prasideda penkerių, šešerių ar net kai esi trejų metų, todėl dažniausiai tai būna ne pačių vaikų, bet tėvų sprendimas. Esu jauniausias šeimoje ir tėvai mąstė, kad galbūt turiu būti tas vienintelis žmogus šeimoje su "rimta" profesija, t. y. ne muzikantas. Bet nuo mažų dienų be atokvėpio klausinėjau, kokiu instrumentu grosiu aš. Tėvai neturėjo pasirinkimo – turbūt būčiau pamanęs, kad esu "nenormalus", jei manęs nebūtų leidę į muziką, nes mano vaikystės aplinkoje absoliučiai visi žmonės buvo muzikantai.

A.J.: Nuo mažų dienų mano močiutė vesdavo mane į įvairius koncertus, Operos ir baleto teatrą, Filharmoniją. Manau, ten ir "užsikrėčiau" muzika. O muzikos kelio pasirinkimas buvo nuspręstas pradėjus eiti į Nacionalinę M.K.Čiurlionio menų mokyklą, kur yra ruošiami profesionalūs ir geriausio išsilavinimo muzikantai. Ją baigus, iškart atsirado NIKO, nuo tada nebebuvo jokių abejonių, jog tai yra būtent ta profesija, kuri ir bus mano kelias.

D.S.: Muzikos kelią man parinko tėvai, kurie taip pat yra muzikantai: mano mama vadovauja net keliems chorams, o mano tėtis buvo chorvedys ir muzikos vadybininkas, todėl nuo mažens matyti muzikuojančius žmones man buvo įprasta.

J.I.: Didžiausią įtaką šiam pasirinkimui turėjo šeima – mama smuikininkė ir senelis, grojęs klarnetu. Mano tėvai nenorėjo, kad mokyčiausi muzikos, nes labai gerai žinojo, kiek darbo ir pastangų reikalauja ši profesija, tačiau man ji visada atrodė labai įdomi ir paslaptinga. Laimei, po ilgų bandymų, man pavyko juos įkalbėti – pradėjau mokytis M.K.Čiurlionio menų mokykloje.

D.D.: Muzikos kelio pasirinkimui įtakos turėjo aktyvus susidomėjimas muzika bei instrumentais. Tėvai, matydami mano norą muzikuoti, leido į muzikos mokyklą ir, matydami gerus rezultatus, skatino sekti muzikiniu keliu.

V.B.: Vyresnioji sesuo lankė muzikos mokyklą, tad ir aš nusekiau jos pavyzdžiu. O vėliau muzika tapo veikla, kuriai išmokau reguliariai skirti laiko, todėl šį kelią ir pasirinkau.

– Jei nebūtumėte muzikantas, kokia veiklos alternatyva labiausiai žavėtų?

G.G.: Kai nuo gimimo esi tik vienoje srityje, labai sunku pasakyti. Bet apskritai manau, kad yra dalykų, kuriuos galėčiau neblogai daryti, nes tikiu, kad dauguma muzikantų gali nemažai  pasiekti ir kitose srityse. Mes nuo mažų dienų mokame daug ir kruopščiai dirbti, susiduriame su kritika, bet sugebame koncentruotis tik į augimą, įgūdžių tobulinimą, realaus rezultato pasiekimą.

A.J.: Neabejoju, kad net jei ir negročiau smuiku, vienaip ar kitaip būčiau susijusi su muzika. Galbūt užsiimčiau muzikos terapija ar pedagogika. Bet muzika yra labai natūrali mano gyvenimo dalis.

D.S.: Grojant tiek daug metų sunku įsivaizduoti save kitoje veikloje, tačiau, jei reikėtų rinktis, tai neabejotinai būtų kažkas iš meno srities.

J.I.: Mane žavi nemažai sričių – žurnalistika, rinkodara, taip pat būtų įdomu užsiimti alternatyviomis veiklomis, susijusiomis su menu.

D.D.: Sportas. Daugiausia domiuosi ir žaviuosi krepšiniu.

V.B.: Turbūt rinkčiausi antrą savo mėgstamiausią meno rūšį – literatūrą.

Labai svarbu scenoje muziką pradėti iš tylos. Tuomet ji kaskart skamba unikaliai.

– Jus lydi nuolatinės gastrolės. Kas jose labiausiai žavi?

G.G.: Gastrolėse beveik nėra buities – galbūt kartais kiek patiri nepatogumo, bet visa kita – tik paties buvimas su savimi, talentingais kolegomis ir muzika.

A.J.: Man patinka pati dinamika, kurią suteikia gastrolės. Visuomet sutinkame įdomių žmonių, tenka pabūti įvairiausiose salėse, susipažinti su labai skirtinga kultūra ir publika.

D.S.: Dinamika! Skirtingų šalių publika, salės, naujai sutikti žmonės, atlikėjai.

J.I.: Kelionės yra mano aistra, tad viskas – skrydžiai, aplinkos pokyčiai, laikas, praleistas kartu su kolegomis, – man teikia didelį malonumą.

D.D.: Labiausiai patinka susipažinimas su įvairiais muzikantais, bendravimas, dalijimasis įvariomis istorijomis ir patirtimis.

V.B.: Patinka tie patys dalykai, kurie patiktų tiesiog keliaujant, – skrydis, viešbutis, nepažįstamas (arba menkai pažįstamas) miestas. Tik prie to prisideda dar ir malonumas koncertuoti. Matyt, galų gale koncertas ir yra geriausia gastrolių dalis, nes juk dėl jo gastrolės ir vyksta.

– Ar koncertuojant skirtingose šalyse juntamas skirtumas tarp žiūrovų, jų reakcijos, aplodismentų?

G.G.: Amerikoje, ypač pvz. Kalifornijoje, publika aiškiai ir iškart išreiškia savo susižavėjimą, labai emocingai klausosi. Toks palaikymas muzikantus nuramina, pašalina galimą pirmos akimirkos susikaustymą ar įtampą. Lietuviai labai mėgsta klausydamiesi giliai pasinerti, dažnai visą koncertą reaguoja gana intravertiškai, o pabaigoje šoka ant kojų ir jausmingai ploja. Matyt, bijo "pertraukti" procesą. Tai taip pat graži publikos savybė, tik atlikėjui kitą kartą gali tarsi truputį pritrūkti atgalinio ryšio koncerto pradžioje, kiek sudėtingiau pirmomis akimirkomis užmegzti dialogą.

A.J.: Kaip ir šalys turi skirtingas kultūras, taip ir žiūrovų reakcijos yra skirtingos. Visada stebina Azijos publika, nes jų reakcijos visai kitokios nei Europoje ar Amerikoje. Asmeniškai ypač mėgstu Amerikos publiką, nes ji yra be galo atvira ir gerai nusiteikusi, net kartais iš salės girdime šūksnius, komplimentus, kad esame stilingi, kad kūrinys buvo "pritrenkiantis" ir pan. Bet žinoma, pati mylimiausia yra Vilniaus publika, kurioje visada matome daug artimųjų ir draugų, taip pat kolegų, kurie ateina palaikyti, ir ta šiluma bei džiaugsmas groti "namuose" yra nesulyginamas su niekuo.

D.S.: Kiekvienos šalies publika yra unikali tiek savo mentalitetu, tiek tradicijomis. Pavyzdžiui, Azijos tautų klausytojai turi visiškai skirtingus įpročius, kaip elgtis koncerto metu, nei Europos ar Amerikos publika. Pastaroji džiugina, turbūt, labiausiai savo laisvumu ir betarpiškumu.

J.I.: Neabejotinai išskirčiau JAV klausytojus, jų emocingumas ir atvirumas labai įkvepia.

D.D.: Vakaruose žmonės yra labiausiai atsipalaidavę. Jie labai drąsiai reiškia emocijas ir, mano akimis, tai – labai žavu.

V.B.: Žiūrovų reakcijos priklauso ir nuo koncerto erdvės, ir nuo programos, ir turbūt net nuo oro, bet man geriausia koncertuoti yra dviejose šalyse – JAV, nes ten žmonės kiek atviresni, ir Lietuvoje, ypač Vilniuje, nes tarp žiūrovų visada yra draugų.

– Svajonių šalis, kurioje norėtumėte koncertuoti ?

G.G.: Ne tiek svarbu šalis, kiek tiesiog yra visada noras ir ypatingas jausmas, kai tenka pasirodyti salėse, turinčiose seną istoriją, puikią akustiką.

A.J.: Mes labai mėgstame šilumą ir saulę (turbūt kaip ir dauguma Lietuvos gyventojų labai pasiilgstame to!), todėl visada džiaugiamės koncertuodami Pietų Europoje. Tačiau labiausiai svajojame koncertuoti ten, kur dar nesame buvę, – Japonijoje ar Australijoje.

D.S.: Visas pasaulis! Kiekviena šalis ir miestas yra unikalūs, todėl norisi kuo daugiau jų aplankyti.

J.I.: Svajoju koncertuoti Japonijoje ir Pietų Korėjoje. Būtų įdomu susipažinti su šių unikalių šalių kultūra bei publika.

D.D.: Manau, kad tai JAV.

V.B.: Indija man atrodo labai dvasinga ir mistiška šalis, jaučiu, kad jeigu kur nors koncertas galėtų būti stebuklingas "kaip iš filmo", tai – ten.

– Po tiek koncertų, repeticijų, gastrolių geriausias poilsis yra...

G.G.: Pabūti kažkur, kur šviečia saulė, ramiai, vienam su knyga ar artimais žmonėmis.

A.J.: Masažas ir baseinas. Reikia atpalaiduoti raumenis po intensyvių koncertų.

D.S.: Ramus laikas su šeima ir draugais, gera knyga ar tiesiog... laikas sau.

J.I.: Aplankyti draugus ir artimuosius.

D.D.: Poilsis man yra pauzelė nuo muzikos, laikas, praleistas su šeima, draugais.

V.B.: Aplankyti tėvus.

– Ar turite asmeninių ritualų, tradicijų prieš pasirodymą ar po jo?

G.G.: Prieš einant į sceną su kolegomis akimirką pabūti tyloje, kaip sakau, paklausyti savo kvėpavimo – tada lengviau scenoje pasiekti maksimalią koncentraciją, pajausti komandą.

A.J.: Prieš koncertą visuomet fiziškai apšylame ir pratempiame rankų bei nugaros raumenis. Tuomet visi pabūname tyloje bent keletą minučių. Tai suvaldo stresą ir mintis. Nors frazė nuvalkiota, tačiau labai svarbu scenoje muziką pradėti iš tylos. Tuomet ji kaskart skamba unikaliai.

D.S.a: Įprastas ritualas einant į sceną – bent porą minučių pabūti tyloje. Padeda susikaupti, atsipalaiduoti ir pasiruošti pasirodymui.

J.I.: Labai vertinu ramybę prieš pasirodymą – ji padeda geriau įsiklausyti į atliekamą muziką.

D.D.: Mūsų, kaip kolektyvo, ritualas yra pabuvimas tyloje.

V.B.: Kad ir ką daryčiau koncerto dieną – darau tai ne kasdieniškai, o šventiškai.

– NIKO atlikėjai – visuomet besišypsantys, geros nuotaikos, skleidžiantys puikią energiją ne tik scenoje, bet ir gyvenime. Kur jūsų paslaptis?

G.G.: Man regis, nuo pat pradžių žmonėms, su kuriais dirbu, sakydavau, kad turime siekti būti aktyvūs, pozityvūs, šviesūs, nes tokie žmonės įkvepia. O mūsų darbe, kaip ir daugelyje, tikrai yra akimirkų, kai esame pavargę, patiriame įtampą, bet scenoje to rodyti nereikia, nes niekam nepadeda. Taigi, žmonės kurie geba esant sunkioms sąlygoms scenoje išlikti gerai nusiteikę, pamažu "ištreniruoja" tam tikras vidines ir charakterio savybes ir tai tampa įgūdžiu, juntamu ir kasdienybėje.

A.J.: Paslapčių jokių nėra. Mes tiesiog visi esame labai geri draugai ir visuomet puikiai leidžiame laiką kartu, nesvarbu, ar dirbtume, ar keliautume, ar švęstume vieni kitų gimtadienius. Mūsų kompanijoje visuomet labai daug juokų, linksmų istorijų ir gražių akimirkų.

D.S.: Paslapties nėra – mūsų energiją generuoja geros klausytojų emocijos.

J.I.: Manau, kad kiekviena diena gyvenime yra vertinga ir vienintelė, tad ją verta gyventi "šimtu procentų"!

D.D.: Į viską gyvenime žiūrėti iš pozityvios pusės.

V.B.: Tiesiog toks esu, gal dėl to ir pakliuvau į NIKO!

– Maloniausia akimirka koncerto dieną?

G.G.: Jų labai daug, bet turbūt ta akimirka, kurią įvyksta tas stebuklas scenoje, čia ir dabar jausmas, vienybės tarp atlikėjų ir visų klausytojų jausmas.

A.J.: Rytas. Kai nubundi koncerto dieną ir supranti, kad tai – ypatinga diena, kai žmonėms galėsi padovanoti gražią muziką ir stengsiesi tai atlikti geriausiai, kaip tik gali.

D.S.: Turbūt didžiausias malonumas būnant atlikėju yra jausti ir girdėti besirenkančią publiką likus porai minučių iki pasirodymo.

J.I.: Neabejotinai – grojimas klausytojams!

D.D.: Maloniausia akimirka yra matyti žmones, kurie iš koncerto išeina kažką išgyvenę ir pasisėmę teigiamos energijos.

V.B.: Klausytojų aplodismentai.

– "Kosmosas" – jūsų artėjančio naujamečio koncerto pavadinimas. Ką asmeniškai jums reiškia žodis "kosmosas"?

G.G.: Graži beribė erdvė, kurios gerai nepažįstame, bet kuri rezonuoja su mūsų vidumi.

A.J.: Man šis žodis iškart siejasi su Gedimino kūriniu "Never Ignore the Cosmic Ocean". Ši frazė jau yra tapusi tarsi mūsų šūkiu!

D.S.: Man žodis "kosmosas" asocijuojasi su nenuspėjamu, beribiu ir magišku reiškiniu. Tikiuosi, Naujųjų metų išvakarėse klausytojai kartu su mumis pasiners į kosminius ieškojimus.

J.I.: Kosmosas man – tai kažkas, kas visada šalia mūsų, tai, ką jaučiame, nors nematome.

D.D.: Kosmosas – tai kažkas, ko žmogus negali suvokti ir suprasti, bet taip pat tai gali būti ir labai stiprus jausmas ar išgyvenimas, kurio žodžiais neįmanoma įvardyti.

V.B.: Žodis "kosmosas" dažnai vartojamas  sunkiai suprantamiems dalykams apibūdinti. Šiuo požiūriu muzika yra visiškas "kosmosas" – iki šiol nerandu logiškos priežasties, kodėl ji reikalinga, bet akivaizdu, kad reikalinga. Ir kiekviename žmoguje yra kažkas nesuprantamo, kosmiško. Matyt, muzika taip ir paveikia žmogų – primena, kad ne viskas yra žemiška ir suprantama.