Nepažintos Vilniaus skulptūros: nuo visų mylimo šuns iki raguoto Mozės

Ne visi žino, kad Vilniaus katedrą puošianti raguota skulptūra vaizduoja Mozę, sako menotyrininkė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė. Anot jos, dėl netyčia atsiradusios klaidos, verčiant Bibliją, taip šį personažą vaizdavo net Michelangelo.

„Verčiant Bibliją, „spindintis Mozės veidas“ (arba „spinduliuojantis Mozės veidas“) buvo išverstas kaip „raguotas Mozės veidas“, – pasakoja gido „Vilniaus skulptūrų kelias“ autorė J. Marcišauskytė-Jurašienė.

Jos teigimu, kasmet Vilniaus mieste atsiranda bent po kelias skulptūras, tačiau visuomenės dėmesio jos dažnai nesulaukia. O kai kurios – net pačios seniausios – iki šiol prisimenamos ir lankomos žmonių. Pavyzdžiui, prie Užupio tilto stovintis paminklas, pastatytas tarpukariu.

„Jis skirtas 16-mečiui vaikinukui Mečislavui Dordzikui, kuris per potvynį šoko į Vilnelę gelbėti keturmečio žydų berniuko. Vaiką išgelbėjo, tačiau pats nuskendo. Sukrėsti užupiečiai užsakė paminklą, kuris čia stovi jau daug metų. Nepasakyčiau, kad jis užmirštas – čia matome ir gėlių, tačiau jis tarsi ne savo vietoje, nes dabartinė šios vietos situacija jau pasikeitusi“, – teigia menotyrininkė.

Pasak jos, tokie paminklai reikšmingi, nes įamžina mažąją Vilniaus istoriją, kurioje buvo susipynusios įvairios tautos ir religijos.

– Susitikti sutarėme prie Vlado Vildžiūno skulptūros „Lietuviška baladė“, esančios arkikatedros dešinėje. Papasakokite apie ją.

– Jos autorius – žymus skulptorius Vladas Vildžiūnas, miręs šiais metais. Sutapimas, kad tą pačią dieną mirė ir kitas žymus lietuvių skulptorius Vaclovas Krutinis. Ši skulptūra buvo sukurta 1973 m. Vilniaus miesto 650-ųjų metinių įkūrimo proga ir pastatyta tuo metu desakralizuotoje Katedros aikštės pašonėje, šiaurinėje pusėje, tiesiai prieš Gedimino bokštą, kuriame tuo metu plevėsavo ne Lietuvos trispalvė, o LTSR vėliava. Skulptūra ne atsitiktinai buvo taip sunkiai priimta – kelis kartus dingo suteikti leidimai statyti, nes ji buvo susijusi su Lietuvos istorija. Apie tai byloja bent jau kelios hipotezės. Viena – kad šie trys į nykštukus panašūs objektai vaizduoja Kasparą, Merkelį ir Baltazarą. Kita – kad trys didieji Lietuvos kunigaikščiai. Bet pats skulptorius minėjo, kad norėjo pavaizduoti karį, artoją ir poetą.

– Kodėl nusprendėte gilintis į visas Vilniaus skulptūras, jų istorijas, autorius?

– Priešistorė buvo ilga, ji prasidėjo Vilniaus dailės akademijoje Beatos Elwich-Lankelis paskaitų metu. Aš pati jas lankiau neilgai, bet Moderniojo meno centro direktorė Danguolė Butkienė jose buvo iki pat galo. Per paskaitas buvo sukurtas prototipinis laikraštėlis apie Vilniaus miesto skulptūras – buvo apibrėžti keli maršrutai ir pristatytos kelios skulptūros. Taip po metų iš to laikraščio gimė mintis sudaryti rimtesnį leidinį bent jau apie daugumą Vilniaus skulptūrų ir paminklų. Tam darbui aš ir buvau pakviesta. Knyga buvo rengiama šiek tiek daugiau nei metus. Iš pradžių įsivaizdavome, kad tai turėtų būti edukacinio pobūdžio leidinukas, kuriame būtų pristatytos pagrindinės skulptūros. Ilgainiui įsivaizdavimas kito, ir šiuo metu tai 408 puslapių leidinys, jame pristatomos 109 senamiestyje ir centre esančios skulptūros bei apie 40 objektų, esančių toliau nuo centro, miegamuosiuose rajonuose. Taip pat trumpai pristatomi skulptūrų parkai ir sodai, esantys netoli Vilniaus.

– Kaip vyko pasiruošimas? Juk pati turėjote ne kartą eiti tuos maršrutus, ieškoti skulptūrų.

– Iš pradžių vaikščiojau virtualiai – nebuvo prasmės iš karto vaikštinėti ir rengti maršrutų, nes atsirasdavo vis naujų objektų, kurie būdavo įtraukiami ir keisdavo maršrutus. Todėl iš pradžių domėjausi tais objektais, kuriuos žinojau. O kiti atsirasdavo tada, kai skulptūrų fotografai, važiuodami fotografuoti jau žinomų objektų, pakeliui rasdavo ir nežinomų. Tuomet pradėdavau domėtis, susisiekdavau su skulptoriais, jie ką nors papasakodavo. Pats pagrindinis ir sudėtingiausias dalykas buvo, kaip informaciją, skirtą tikslinei auditorijai, skulptoriams arba šiaip menininkams, menotyrininkams, urbanistams, architektams, pateikti taip, kad ją suvoktų paprastas žmogus, kad ji pasirodytų įdomi. Juk daug kas iš tikrųjų yra įdomu, tiesiog nėra galimybės pačiam to išsiaiškinti ir gilintis. Taip pat buvo svarbu išvengti tiesmukos edukacijos ir šiek tiek vis dėlto prie jos prisidėti.

– Esame prie Katedros. Kodėl arkikatedros eksterjerą puošianti Mozės skulptūra yra raguota?

– Galbūt skulptūra ir kelia įtarimą, nes tikrai labai keistas šio biblinio personažo vaizdavimas. Tačiau, matyt, ne visiems aišku, kad tai Mozė. Kodėl ji raguota? Nes tai netyčia atsiradusi klaida, meno istorijoje besitęsusi ne vieną amžių. Verčiant Bibliją, „spindintis Mozės veidas“ (arba „spinduliuojantis Mozės veidas“) buvo išverstas kaip „raguotas Mozės veidas“. Nuo to laiko menininkai vaizduodavo Mozę su ragais. Anksčiau dailė buvo pagalbininkas tekstams, nes kalbą ne visi mokėjo ir rėmėsi tuo, kas pavaizduota. Nenuostabu, kad ši klaida tiek ilgai tęsėsi. Dailininkai vienas į kitą irgi žiūrėdavo, nusižiūrėdavo, ir netgi Michelangelo Mozę pavaizdavo su ragais.

– Ar daug Vilniuje skulptūrų, kurių gyventojai arba svečiai nepastebi? O jei ir pamato, nežino, iš kur jos ir ką reiškia?

– Be abejo, tokia problema yra. Pati būdama menotyrininkė pradėdavau matyti dalykus, kurių anksčiau nepastebėdavau, nors jie buvo mano įprastinių vaikščiojimų vietose. Tai problema, nes dauguma skulptūrų sunkiai identifikuojamos, jų autorystė nenurodoma. Kas kita – paminklai. Dažnai ant paminklų postamentų būna įrašai, nurodantys, koks tai objektas ir kas jo autorius. Tačiau dekoratyviojo tipo skulptūros kas kita. Jų atsiradimo aplinkybės būna labai įvairios. Kai kurios atsiranda privačia iniciatyva. Kitos būna laikinos, vėliau dingsta, nėra įtrauktos į jokius registrus. Todėl Vilniaus skulptūrų kelio vaizdas gana efemeriškas, eklektiškas. Tačiau nepaprastai įdomu, kai atrandi kažką, ko anksčiau nežinojai.

– Vienos skulptūros ryškios, jas tikrai visi žino ir identifikuoja. Tačiau yra daug pasislėpusių, integruotų į viešąją aplinką.

– Skulptūros skirstomos pagal funkcijas. Nuo to priklauso, kokios jos gali būti. Paminklų funkcija – įamžinti kokią nors idėją, įvykį ar asmenį. Todėl paminklai lengvai identifikuojami, jų žinutės pasiekiamos, daugeliui suvokiamos, nesusijusios su mūsų kultūrine atmintimi. Tačiau dekoratyvaus tipo skulptūros, puošybinės, integruotos į pastatus, esančios kiemeliuose, atlieka kitokią funkciją. Ji dažnai būna lokali – svarbi tam autoriui, užsakovui arba atsitinka kaip tam tikra klaida (iš pradžių buvo sumanytos kaip laikinos, tačiau pasiliko visam). Būna daug variacijų, todėl jas sunkiau sugaudyti ir apibrėžti.