Nekokybiškų meno produktų perteklius – pavojingas

Pastaruoju metu Vilniaus valdžia mieste vienus paminklus verčia, kitus ruošiasi nukelti nuo postamentų. Barbarų laikai? Ne, tikrai ne. Jie ir statomi. Meno, istorijos specialistų akimis, šie nieko bendro neturi nei su senąja miesto dvasia, nei su išliekamosiomis vertėmis.

"Kai tavo aplinka, įgyventos mylimos vietos apstatomos net ne kūriniais, o tiesiog dirbiniais, tai tampa visiškai nepriimtina. Šiandien tų nekokybiškų produktų perteklius jau darosi pavojingas", – "Vilniaus dienai" sakė Lietuvos dailininkų sąjungos Vilniaus skulptorių sekcijos pirmininkė Aušra Jasiukevičiūtė.

Dainininko Leonardo Coheno gerbėjai jau gali nusilenkti jo paminklui. Neseniai jis atidengtas viename iš privačių Vilniaus senamiesčio kiemelių. Tačiau tik laiko klausimas, kada jis įžengs į viešąsias miesto erdves. Ir turėsime sostinėje dar vieną instagraminę skulptūrą. Tokių malonių akiai objektų Vilniuje daugėja. Kaip jie keičia miesto veidą ir ką pasako apie mus pačius?

– Skulptūros L.Cohenui sumanytojai teigia taip atiduodantys duoklę jo šaknims – atlikėjo motina buvo kilusi iš Lietuvos. O ką mes, vilniečiai, žinome apie šį atlikėją? Ar, tarkim, jūsų rato žmonės jo klausosi, vertina?

– Mano supratimu, Cohenui nerūpėjo jokios litvakiškos šaknys. Jis dainavo apie kur kas universalesnius, platesnius dalykus. Taip pat labai abejoju, ar Lietuvoje jis toks svarbus.

Cohenas yra siauresnio rato, ne popso žmogus, sudėtingesnio žanro muzikos atstovas, todėl vargu ar visuomenėje plačiai žinomas. Taip, menininkai jį mėgsta, klausosi, bet kaip herojus jis tikrai yra siauresnis, negu galėtų būti koks, tarkim, popso atlikėjas.

Coheno skulptūros iniciatorius (Vilniuje gyvenantis Norvegijos verslininkas Johnas Afsethas, – red. past.) norėtų Vilniuje pastatyti dar paminklų roko muzikos klasikams. Roko gerbėjams ši mintis turbūt patinka, bet visuomenei kyla savaime suprantamas klausimas: ką bendro jie turi su Lietuva? Mano dėdė buvo bitlomanas ir man pačiai bitlai labai patinka, bet ar tai argumentas viešoje erdvėje statyti visą rokerių parką?

– Kalbant apie paminklus, kas tinka viešojoje ir kas – privačioje erdvėje?

– Jei aš turiu savo kiemą, esu jame ponia ir galiu statyti, kas man patinka. Bet net ir šiuo atveju tai, kas išlenda aukščiau tvoros, tampa ne tik mano asmenine, bet ir mano kaimynų problema. Kodėl jie turi kasdien matyti mano dinozaurų sodą?

Tai, kas išlenda aukščiau tvoros, tampa ne tik mano asmenine, bet ir mano kaimynų problema.

Viešojoje erdvėje sueina daug interesų ir poreikių. Bet ji turi tenkinti visų visuomenės narių poreikius, todėl kyla konfliktų. Galbūt yra klasikinės muzikos mylėtojų, kurie nori paminklo Bachui ar Beethovenui, bet ten jau stovi, tarkim, Cohenas. Klausiama, o kuo gi jis susijęs su Lietuva. Jei tuo, kad jo protėviai buvo litvakai, tada gal iškart įamžinkime visus litvakus. Bet kodėl litvakus, o ne, pavyzdžiui, baltarusius, juk jų poetai, rašytojai irgi kūrė Vilniaus mieste, jį turtino. Kodėl ne lenkus, rusus, škotus, anglus, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pirklius?.. O kur mūsų pačių, lietuvių, istorinės atminties ženklai? Žirklės labai plačios, ir suvesti jas nėra paprasta.

– Rimtosios skulptūros tarsi nustumiamos į antrą planą. Ir vilniečiams, ir miesto svečiams patinka tie žmogaus ūgio objektai – ranka pasiekiami, lengvai suvokiami, paprasti ir aiškūs. Gal būtent tokių ir reikia šiuolaikiniame mieste?

– Ernestas Parulskis taikliai pavadino jas instagraminėmis skulptūromis. Prie tokių patogu prieiti, jas apsikabinti, smagu sužaisti kokį teatrinį veiksmą, sukurti performansą, tada įsikelti į instagramą ar feisbuką. Skulptūra tampa žaidybiniu elementu, fonu parodyti pačiam save. Tai pagrindinė jos funkcija, kurią noriai vartojame.

Čia matyčiau kur kas rimtesnį dalyką – visuomenė neišauga iš smėlio dėžės sindromo, tampa vis infantilesnė, jai reikia žaidimų ir pramogų. Ir instagraminės skulptūros tam puikiai tinka. Tokią poziciją turi beveik visos Romualdo Kvinto skulptūros – ir Cohenas, ir Cemachas Šabadas (Daktaras Aiskauda), ir Romaino Gary herojus – berniukas su batu. Jono Gecevičiaus Johnas Lennonas su ramune aky irgi pastatytas taip, kad tampa instagraminiu elementu. Atsiranda vis daugiau įvairių objektų, net ir skirtų vaikų žaidimams. Ir jų daugės. Miesto erdvėje jau antri metai įgyvendinami meno projektai per savivaldybės paskelbtą programą "Kuriu Vilnių". Lyg ir bandoma įvesti šiuolaikiškesnį meną, bet iš esmės jis vis viena lieka pramoga. Kad ir Viršuliškių miško parke iškilusios trys Mykolo Saukos besimankštinančių žmonių skulptūros – grynai pramoginis objektas.

– Vartojimo prasme toks viešasis menas iš karto tampa savas. Taip neatsitiko su garsiuoju vamzdžiu, ko gero, jis taip ir liko nepritapęs. Tad kas vis dėlto tinka Vilniui?

– "Krantinės arka" sukėlė ažiotažą dėl vieno momento – ten atsirado sukeistų prasmių efektas. Tarsi stovi vamzdis ir nieko daugiau, bet žmonės bando susigalvoti prasmę, dėl ko jis ten yra, jie svarsto, kas tai – menas ar ne. Tai buvo esminė provokacija, kuri ir šiandien kelia klausimų.

O šie darbai – kur kas paprastesni, jie nieko kito nerodo, kaip tik savo personažus ar jų profesines funkcijas. Ypač Klaipėda garsėja tokiomis skulptūromis – turi ir vaiduoklį, ir peliuką, norėjo ir seklį pasistatyti. Kai duodame tam kelią, atsiranda milijonai galimybių įprasminti tiek profesijas, tiek daiktus, tiek reiškinius. Tik turėk pinigų, iniciatyvos, susirask kūrėją, ir darbas yra.

Patys skulptoriai noriai to imasi. Reikėtų atskirti paminklo žanrą ir instagraminę skulptūrą. Paminklo žanras labai sudėtingas, jis kalba apie fundamentalius dalykus, dirba su prasmėmis. Dekoratyvinės, puošniosios, pramoginės skulptūros nereiklios, jas paprasta sugalvoti ir padaryti. Skulptoriai, kurie nori turėti galimybę išgyventi iš savo kūrybos, imasi visų projektų ir užsakymų, kokius tik gauna. Ir jie yra teisūs. Bet tada visuomenė turėtų spręsti, kokių vis dėlto objektų ji nori, kokios kokybės jai reikia.

Vilnius visada turėjo daugiau romantinę aurą, bet jam buvo būdinga ir formų įvairovė. Bet tai, kas pastaruoju metu vyksta tiek architektūros, tiek meno viešojoje erdvėje prasme, rodo, kad miestas yra virsmo stadijoje. Ko bus daugiau – ar dekoratyvinių, estetiškai įdomių objektėlių, ar šiuolaikinio meno projektų, – nežinia. Galimybių vaizduoti, kad mes esame labai progresyvūs, vis daugėja. Tai pavojingos tendencijos.

Pretenduodama būti ultraprogresyvi, architektūra kuria baisų disonansą su pačiu miestu.

Juk provokacijų ir šiaip užtenka kasdienybėje, kurioje nuolat turi būti socialiai aktyvus, neleisti valdžiai lipti ant galvos.

Tiek Danielio Libeskindo MO muziejus, tiek ir būsimieji Tautos namai – ką tik architektūrinį konkursą laimėjęs Nacionalinės koncertų salės projektas – yra labai agresyvūs, disonuojantys su aplinka, paverčiantys ją tam tikros rūšies disneilendu, reikalaujantys tokių pačių disneilendiškų skulptūrų.

Šioje vietoje matyčiau didžiulį pavojų apsistatyti tokiais palengvinto tipo meniniais objektais. Jie nieko nekalba, neprovokuoja. Lyg ir gerai, juk provokacijų ir šiaip užtenka kasdienybėje, kurioje nuolat turi būti socialiai aktyvus, neleisti valdžiai lipti ant galvos. Bet kai tavo aplinka, įgyventos mylimos vietos apstatomos net ne kūriniais, o tiesiog dirbiniais, tai tampa visiškai nepriimtina. Šiandien tų nekokybiškų produktų perteklius jau darosi pavojingas.

– Bet jie noriai finansuojami. Kodėl?

– Daugeliu atvejų pramoginių, instagraminių skulptūrų užsakovai yra verslininkai. Jie yra tie didieji kūrėjai, kurie nori įamžinti kokį nors herojų ar reiškinį. Jie tiesiog susiranda skulptorius, kurie sutinka tai padaryti. Ir viskas.

Su valstybiniais, partiniais užsakymais jau žymiai sudėtingiau. Jų užsakovas – politikai. Pavyzdžiui, ima ir sugalvoja, kad jiems trūks plyš Vilniuje reikia paminklo Antanui Smetonai. Tarsi ir kontroversiškas anos Lietuvos prezidentas, diktatorius, bet vis vien reikia. Kaip tai bus padaryta? Turi būti skelbiamas konkursas, dirbama su viešaisiais pirkimais. Iš karto prasideda biurokratiniai veiksmai, reikia susiorganizuoti krūvas pažymų – kad nebuvai teistas, nesi skolingas valstybei, esi susimokėjęs už elektrą ir taip toliau, – tik tada gali pateikti idėją. Prieš kelerius metus vykęs Lukiškių aikštės konkursas buvo didysis kuriozas jauniesiems menininkams, kurie turėjo pristatyti saugumo pažymą, kad nebendradarbiavo su KGB. Tie, kurie gimę po 1990-ųjų, taip pat ėjo jų ieškoti.

Didelė dalis jaunimo būtent dėl to nedalyvauja tokiuose konkursuose. Iš karto atsiranda labai daug barjerų, ir nėra jokios kalbos apie istorinę atmintį ir tą tikslą, kurio siekiama. Kalbama tik apie tai, kaip paimti, įsisavinti valstybinius pinigus.

Nežinau nė vieno konkurso Lietuvoje, kurio tikslas būtų surasti tikrai gerą meninį sprendimą. Visada buvo tikslas greičiau ką nors įstatyti, užgrobti teritoriją, kol to nepadarė kiti.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Rim

Rim portretas
"Pretenduodama būti ultraprogresyvi, architektūra kuria baisų disonansą su pačiu miestu." Čia autorė nepataikė. Visuose konkursuose pas mus laimi standartiniai, įprasti, neišsišokantys, santūrūs, stačiakampiai statiniai. Su tuo savo sovietiniu ale skoningumu nieko įdomesnio progresyvesnio ir nepasistatom.

Rūta Bražėnienė

Rūta Bražėnienė portretas
Laba diena, perskaičius straipsnį nelabai supratau, kurios skulptūros yra geros - atrodo, kad visos blogos. O jei būtų straipsnis visas atvirkščiai - kokios skulptūros ar sprendimai Vilniuje yra puikūs, kokius Lietuvos dailininkų sąjunga inicijuoja, pradeda projektus, kokiems Lietuvos kultūros žmonėms, įvykiams pagerbti yra pastatyti ar statomi paminklai. O gal tai kažkokie architektūriniai sprendimai.

kokybė

kokybė portretas
keičiasi ............ ir ne kažkam nepatenkintam spręst apie išliekamają vertė
VISI KOMENTARAI 11
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių