Naujasis LNOBT sezonas prasidės nuo išskirtinių pažinčių

Išskirtiniai pastatymai

Charleso Gounod opera "Faustas", baletas "Peras Giuntas" pagal Edvardo Griego muziką ir Jurio Karlsono baletas "Karlsonas", – šiais pastatymais su naujuoju sezonu ir valstybės šimtmečiu didžiausią Lietuvoje teatrą pasveikins kolegos iš Rygos. LNOB gastrolės – spalio 5–7 dienomis.

Bilietai į Vilniuje rodomą "Karlsoną" jau iššluoti ir tai svečių nestebina: jau penkerius metus šiam baletui netrūksta žiūrovų ir Rygoje. Žiūrovus patraukia ne tik smagus kompozitoriaus ir vaikų pamėgto personažo vardų sąskambis, bet ir spektaklio įtaigumas, jo muzika. Mat kompozitorius J.Karlsonas iki šiol nėra parašęs nė vienos operos, vien baletus ir tai – ne atsitiktinumas: prieš tapdamas kompozitoriumi J.Karlsonas kurį laiką pats mokėsi choreografijos.

Kitas latvių baletas "Peras Giuntas" – LNOB ir rumunų kilmės choreografo Edwardo Clugo kūrinys. Spektaklį sukūręs Mariboro teatrui Slovėnijoje, kuriame dirba baleto meno vadovu, vėliau jį perkėlė ir į Rygos sceną.

Vienintelė šių gastrolių metu rygiečių pristatoma opera – išskirtinė. Jos režisierius – armėnų kilmės Aikas Karapetianas, Latvijos meno pasaulyje žinomas kaip siaubo filmų kūrėjas. Tai, anot Z.Liepinio, atsispindi ir "Fausto" estetikoje. Po premjeros 2016-aisiais šis pastatymas gavo visus įmanomus operos spektakliui apdovanojimus. Negana to, jo įrašas tapo pirmuoju, kurį LNOB pardavė autoritetingajam televizijos kultūros kanalui ARTE.

Lietuvių teatras latviams dovanos operą "Don Karlas" ir du baletus – "Piaf" bei "Čiurlionį".

"Tokie mainai – labai brangūs ir nepelningi, tačiau švęsdami nepriklausomybę, tam gauname paramą iš valstybės ir tuo labai džiaugiamės. Manau, tai labai svarbu, nes galime matyti, kas vyksta jūsų teatre, o jūs – kaip operas ir baletus statome mes", – sakė Vilniuje viešėjęs LNOB vadovas Zigmaras Liepinis.

Išgyventa patirtis

Pristatydamas gastroles, svečias pastebėjo: prieš penketą metų krizė buvo ištikusi ir Latvijos teatrą, kurį tuomet gelbėti buvo patikėta Z.Liepiniui – pianisto išsilavinimą turinčiam kompozitoriui, vadybos patirties įgijusiam valdant savo įkurtą radijo stotį.

Tokie mainai – labai brangūs ir nepelningi, tačiau švęsdami nepriklausomybę, tam gauname paramą iš valstybės ir tuo labai džiaugiamės.

Ir nors vargu ar apskritai yra išrastas krizės valdymo receptas, anot Z.Liepinio, jis buvo kiek kitokioje situacijoje nei jo kolega Lietuvoje. LNOBT – valstybinė nacionalinė įstaiga, o LNOB – akcinė bendrovė, kurios visas akcijas valdo valstybė, tad galinti kelti kitokius tikslus.

Be to, Z.Liepinis – ne tik generalinis direktorius, bet ir teatro meno vadovas (LNOBT šios pareigybės atskirtos), tad jis dalyvauja repertuaro sudarymo procesuose, aktorių atrankose. "Aš kontroliuoju viską, kas vyksta teatre", – sako pašnekovas ir pastebi: jam labai svarbus ir geras psichologinis klimatas teatro viduje.

Viena premjera po kitos

Kasmet teatre keturias naujas operas ir du naujus baletus pastatantis Latvijos kolektyvas gyvena nuolatiniu premjeros laukimu. "Dirbame kaip mašina – vienas pastatymas baigiasi, iš karto prasideda kitas. Nėra lengva, nes visą laiką vyksta intensyvus darbas", – sako Z.Liepinis.

Tokį sprendimą kompozitorius motyvuoja tuo, jog ne kiekvienas naujas spektaklis būna sėkmingas, tad kartais jį tenka ir visai išbraukti iš repertuaro. "Bet jeigu turi keturias naujienas – vis tiek kažkuri lieka", – šypsosi pašnekovas ir čia pat priduria: turėti repertuare tiek daug operų – šiuo metu LNOB jų yra 20, – didelis iššūkis vien jau technine prasme.

Paklaustas, kokiais kriterijais remiasi formuodamas repertuarą, Z.Liepinis sako norintis, jog jis būtų kuo įvairiapusiškesnis. "Bandome rasti bent vieną operą iš XX a., taip pat ką nors lengviau klausomo – dažniausiai bel canto stiliaus iš Gaetano Donizetti laikmečio, o trečias dėmuo – sudėtingesnė Giuseppe's Verdi, Giacomo Puccini ar Richardo Wagnerio opera", – sakė kompozitorius.

Tiesa, statydamas XX a. sceninius kūrinius, teatras visuomet rizikuoja, nes šių muzikinė kalba – kitokia, ne tokia įprasta, tad susidomėjimas būna kur kas mažesnis. "Jeigu esi didelis operas gerbėjas, ją žinai. Tačiau jeigu esi tiesiog paprastas klausytojas mėgėjas, ateini ir galvoji – ši opera labai keista", – sako Z.Liepinis. Šiuo metu LNOB repertuare – Igorio Stravinskio opera "Palaidūno nuotykiai", taip pat numatoma F.Poulenco operos "Karmeličių dialogai" premjera.

Repertuaro subtilumai

Nacionalinėms operoms LNOB šiuo metu nėra skiriamas ypatingas dėmesys: repertuare tik viena – paties Z.Liepinio "Turaidos rožė". "Kol kas ji yra repertuare, tačiau neturiu labai didelių vilčių, jog ji ten bus ilgai", – neslepia pašnekovas.

Dar vienas įvairiapusio repertuaro dėmuo – baroko operos. Jų LNOB nestato dėl objektyvių priežasčių: baroko operos skirtos mažesnių salių akustikai, be to, teatras neturi autentiškų baroko instrumentų, kuriuos įsigyti yra itin brangu. O visų svarbiausia – senoji muzika neįsivaizduojama be kontratenorų, kurie – tikra retenybė, tad neabejotinai tektų samdyti iš pašalies, galbūt – net iš užsienio šalių.

Kokios operos Latvijos teatre paklausiausios? Anot Z.Liepinio, tai priklauso nuo daugelio faktorių. Kartais repertuarą nulemia ir istorinis pretekstas – šį rudenį planuojama R.Wagnerio operos "Skrajojantis olandas" premjera. Latvijai ji svarbi, nes buvo pirmoji opera, prieš šimtą metų atlikta Latvijos operos trupės, iš kurios vėliau išaugo LNOB.

Be to, latviai Rygą mėgsta vadinti "R.Wagnerio miestu": kompozitorius čia buvo apsistojęs dvejiems metams, o inspiracija "Skrajojančiam olandui" atsirasti buvo jo kelionė audringa Baltijos jūra iš Rygos į Londoną.

Formuodamas repertuarą Z.Liepinis nesivadovauja savo paties muzikiniu skoniu. "R.Wagneris – labai komplikuota tema. Yra dvi stovyklos: jo mylėtojai ir labiau mėgstantys itališkąją operą. Prisipažinsiu – viduje aš tikras "pučinistas", – atskleidžia kompozitorius, tačiau neneigia ir R.Wagnerio svarbos operos žanrui, o taip pat ir Rygai.

Muzikoje reikia emocijų

Z.Liepinis ne tik vadovauja LNOB, bet ir kuria muziką. Kai 2007-aisiais nusprendė parduoti radijo stočių tinklą, vylėsi daugiau laiko galėsiąs skirti kūrybai. Teatro vadovo kūrybinėje biografijoje – ir akademinė, ir populiarioji muzika, o lietuviams geriau pažįstamą jo operą "Paryžiaus katedra" kritikai neretai vadina "simforoku". Tačiau jis pats su tokiu epitetu nesutinka, o paklaustas apie skirtingų stilių samplaiką savo kūryboje, šypsodamasis klausia: "Manote, kad tai problema?" ir teigia neskirstantis muzikos į populiariąją ir akademinę, o savo kūrybos nepriskiriantis jokiam stiliui ar tendencijai.

Z.Liepinis – melodingos muzikos gerbėjas ir puoselėtojas. "Net rašydamas dainą, daugiausia dėmesio skiriu melodijai, "bumčikai" ir itin struktūriški, akademiški komponavimo būdai manęs nedomina. Juk muzika – ne techninis mokslas, joje man reikia emocijų", – sako jis.

Įkvėpimo kompozitorius semiasi iš teksto ir sako, jog žodžiai ir melodija visuomet turi būti išvien: "Aš visiškai tikiu žodžiais, jie yra mano įkvėpimas." Net ir kurdamas operą, kompozitorius vadovaujasi tuo pačiu principu: "Opera man – viena ilga daina."

Visą komponavimo procesą jis prilygina lego kaladėlių dėliojimui, kurio karkasu tampa libretas: "Pirmiausia aš matau dramaturginę liniją, kuri diktuoja kryptį – tuomet ateina muzika. Ta kryptimi ir einu, negrįždamas atgal. Jeigu grįžtu – viskas ima griūti."

Pirmoji premjera

Originaliam skirtingus muzikinius teatro žanrus jungiančiam pastatymui jėgas suvienijo pajėgi tarptautinė komanda: baletą "Stebuklingas mandarinas" stato LNOBT baleto meno vadovas Krzysztofas Pastoras, operą "Hercogo Mėlynbarzdžio pilis" – režisierius iš Vengrijos Csaba Kaelis.

"Dabar man visiškai aišku, kad gyvas būdamas šios operos neišgirsiu. Prašei, kad Tau ją pagročiau, – bijau, kad nesugebėsiu. Bet pabandysiu, vien tam, kad galėtume drauge ją apraudoti", – nusivylęs savo kūrinių lemtimi, 1915 m. kompozitorius B.Bartókas (1881–1945) laiške liejo širdį žmonai Martai Ziegler.

Visgi apraudoti 1911 m. sukurtos "Hercogo Mėlynbarzdžio pilies" jiedviem neteko: vos po kelerių metų, 1918 m. gegužę, opera "Hercogo Mėlynbarzdžio pilis" pirmą kartą nuskambėjo Budapešte, Vengrijos karališkajame operos teatre, vėliau – kituose Europos didmiesčiuose. Tiesa, savo džiaugsmais kompozitorius dalijosi jau su kita moterimi: 1923 m. B.Bartókas išsiskyrė su Marta, kuriai buvo dedikavęs "Hercogo Mėlynbarzdžio pilį", ir vedė savo fortepijono klasės studentę Dittą Pasztory."Stebuklingo mandarino" partitūros rankraštis buvo pradėtas 1919 m. Ir šio kūrinio kelias į sceną nebuvo paprastas: iš pradžių savo nepabaigtą rankraštį penkerius metus atidėliojo pats autorius, o vėliau, po pirmųjų modernaus baleto spektaklių Kelne (1926) ir Prahoje (1927), konservatyvios publikos paraginti įsikišo cenzoriai. Baleto žiūrovai prieš 90 metų dar nebuvo pasirengę scenoje stebėti kriminalinę didmiesčio gyvenimo realybę su prostitutėmis, jų klientais bei negailestingais suteneriais.

Kaip pastebi spektaklio muzikos vadovas dirigentas Robertas Šervenikas, abu B.Bartóko kūrinius vienija meilės ir aistros tema. "Operos muzika – tai psichologinė drama, užburianti savo paslaptimi, spalvingais orkestriniais paveikslais. Vieni iš jų kelia šiurpą, kiti – nuostabą, tačiau visi paženklinti krauju ir prievarta. Operoje impresionistiškai perteiktos Juditos būsenos tarsi įrėmina ekspresyvius veikėjų dialogus, jų meilės istorijos dramatizmą, kurį atskleisti padeda kompozitoriaus pasitelkiami vengrų liaudies baladžių motyvai. Tuo tarpu baleto veikėjų charakteriai atskleidžiami pulsuojančiais laužytais ritmais, sudėtingomis harmonijomis. Daugybė skirtingų tembrų kuria žiūrovus įtraukiantį pasakojimą apie amžiną meilės ir kančios kovą", – sakė jis.

"Stebuklingą mandariną" K.Pastoras vadina vienu labiausiai bauginančių kada nors parašytų kūrinių. "Baleto muzika šokiruojamai smurtinė ir erotiška. Tai išprovokavo Pirmojo pasaulinio karo padariniai: to laikmečio kompozitorius veikė žmogiškųjų vertybių krizė, skurdas, socialinės nelygybės augimas. Muzika buvo išsakomas protestas prieš pasenusius idealus ir civilizacijos nežmoniškumą", – pažymėjo choreografas.

B.Bartóko vienaveiksmiai kūriniai – baletas "Stebuklingas mandarinas" ir opera "Hercogo Mėlynbarzdžio pilis" LNOBT scenoje – rugsėjo 28 ir 29 d. Ši neįprasta, skirtingus scenos žanrus jungianti premjera pradės naująjį teatro sezoną.

Nauji horizontai

Lapkričio 7-ąją LNOBT scenoje koncertą surengs Karališkasis "Concertgebouw" orkestras iš Amsterdamo – pasaulio orkestrų elitui priklausantis kolektyvas šįmet švenčia 130-ąsias savo įkūrimo metines.

Ypatinga premjera žiūrovų laukia 2019 m. kovo pradžioje – Giacomo Puccini operą "Turandot" stato garsus amerikiečių režisierius Robertas Wilsonas. Tai – bendras Madrido "Real", LNOBT ir Toronto "Canadian Opera Company" teatrų pastatymas. Pasaulinė jo premjera lapkričio pabaigoje įvyks Madride, pavasarį spektaklis bus perkeltas į Vilnių, o 2019 m. rudenį pasieks Torontą. Vilniuje "Turandot" muzikos vadovu taps dirigentas Modestas Pitrėnas.

Paskutinioji sezono premjera balandį leis atsiskleisti trims talentingiems lietuvių choreografams. Nors Živilė Baikštytė, Martynas Rimeikis ir Edita Stundytė pasižymi skirtingu kūrybiniu braižu, tačiau šiame spektaklyje taps vienaveiksmių baletų triptiko bendraautoriais.