Koncertinė situacija: Vilniuje rizikuoji neuždirbti, kai provincija tavęs alksta?

  • Teksto dydis:

Šiomis dienomis Vilniuje, Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vyksta konferencija „What‘s Next In Music? 2019“. Viena aktualių temų – koncertų organizatorių, atlikėjų ir jų vadybos iššūkiai bei siekiai periferijoje.

Ko tikėtis iš Vilniaus, jeigu bent kartą leidai klausytojų miniai tavimi mėgautis pusvelčiui ir – ko verti koncertai mažesniuose miestuose, jei ten susirinks skaičiumi gerokai kuklesnė auditorija?

Pramogų verslo veteranas, žinomų atlikėjų vadybininkas Martynas Tyla, festivalių „Bliuzo naktys“, „Galapagai“, „Nida Stories“ organizatorius bei muzikantas Algirdas Barniškis-Blėka, Ieva Bogušaitė iš Kauno muzikos kubo „Sandėlys“, dirbanti su „Rebelheart“ ir Pushu, bei Valdas Puidokas, ryžęsis kurorto kultūrinei alternatyvai „I love Palanga“, diskutavo apie tai, ko vertas renginių pertekęs Vilnius, kodėl Kaunas tampa „nauja juoda“, kas nutikę Klaipėdai ir – ar apsimoka koncertuoti Tauragėje, Mažeikiuose, Telšiuose bei kitų, mažesnių miestų kultūros namuose.

Praėjusią vasarą Vilniuje renginių buvo tiek, kad vien savaitės viduryje keli žinomi, savo klausytojų ratą turintys atlikėjai koncertavo sostinėje, ir visų jų koncertuose buvo gausu žmonių. Gyvenimas verda?

M. Tyla neskubėjo džiaugtis. Konferencijoje jis atskleidė, kad net surinkus 1200 ir daugiau žiūrovų, dar nereiškia, kad koncertas atsipirko, turint omenyje kaštus, kuriuos tenka dalintis su gyvos muzikos grupe, susimokėti už sceną, garso, šviesos aparatūrą ir pan.

„Vilnius turi didelį minusą. Kai vasarą bilietas kainuoja 5-9 eurus, tu sugebi surinkti didelę auditoriją, bet jei techniškai viską suskaičiuosi, suprasi, kad lieki „bačkoje“, minuse. Atlikėjui diskomforto nėra, kol nepamato galutinio renginio buhalterijos skaičiuko. Ir kas iš to, kad tu surinkai pilną Vasaros terasą? Tu pusę metų Vilniuje negalėsi daryti nieko, nes tas, kas bus matęs tavo pasirodymą už 7 eurus, neskubės žiemą pirkti bilieto už 20 eurų“, – sako M. Tyla.

Ieva Bogušaitė iš klubo „Sandėlys“ orientuojasi į gyvai grojančias grupes. Klube – 160 sėdimų vietų, jei anšlagas – 300 stovimų. Anot moters, vyresnis klausytojas labiau vertina gyvą atlikimą ir yra pasiruošęs mokėti daugiau nei Vilniuje – vidutiniškai 12-15 eurų už bilietą. Gal ir todėl, kad Kauno baruose nėra tokios gausos koncertų, kaip sostinėje.

Pajūryje gyvenantis ir dirbantis V. Puidokas vysto nemokamų muzikinių vakarų koncepciją. Tai jis su šeima pradėjo prieš 9 metus. Gimė vizija sukurti šansonų ir šlagerių užsuptoje Palangoje alternatyvią susitikimų vietą, kurioje galėtų vykti kultūros, meno renginiai. Šiemet per vasarą ten įvyko dešimtys vien muzikos renginių, jaunų atlikėjų pasirodymų. Žinoma, tai būtų sunku įgyvendinti be Lietuvos kultūros tarybos, kurorto savivaldybės, komercinių rėmėjų paramos. Tačiau „I love Palanga“ pirmiausiai parodė, kad šiame mieste yra vietos alternatyviai muzikai.

„Palangos poilsiautojas – komercinių renginių lankytojas, jis atvyksta iš miesto. Žiemą jis jau žinos tą atlikėją, kurį jam pristatys Palanga. Nemažai naujakurių suvažiuoja iš didmiesčių ir jie savaitgaliais nori gerai praleisti laiką, ieško kultūros, kokybiškos pramogos. Pirmas mūsų koncertas buvo „Garbanoto“, kurio tuomet dar niekas nežinojo, o į koncertą susirinko pilnutėlė pieva. Tada ir pamačiau, kad yra kita Palanga, ne tik estrados ir šlagerių. Dabar atsirado ir „Rąžė“, kuri užėmė elektronikos, šokių muzikos vietą, ir „Kablys“, kuris pristatinėja alternatyvą, yra kitos naujos vietos. Vyksta sveika konkurencija“, – kalbėjo V. Puidokas.

Algirdas Barniškis-Blėka šiemet išbandė naujus taškus: atidarė Valtinės barą su gyvos muzikos vakarais Palūšėje ir ėmė rengti festivalį „Nida Stories“ Nidos liuteronų bažnyčioje.

Paaiškėjo, kad Palūšėje vietiniai ar atvykę iš Ignalinos rajone esančių sodybų bilietus į koncertus perka vangiai, net jei tai kainuoja mažiau nei 10 eurų, nors šiaip labai palaiko kultūrinį šio kampelio atsigavimą.

O štai rugpjūtį Nidoje Justino Jaručio koncerto visi bilietai buvo parduoti, bažnyčia susirinko pilnutėlė, ir patys nidiškiai pirko bilietus. „Bažnyčia – tai ne 2000 vietų salė, bet dėl Jaručio net vietiniams nekilo klausimų, kodėl reikia mokėti renginio dieną 30 eurų“, – komentavo Blėka.

Teoriškai Lietuva turi penkias didžiąsias arenas, kuriose atlikėjai galėtų rengti pelningus koncertus. Tiesa, konferencijoje nuskambėjo mintis, kad realiai ne visos jos atsiperka tiems, kas ryžtąsi leistis į areninį turą.

„Viena pagrindinių užduočių, norint rengti didžiuosius koncertus, pačiam artistui atsakyti sau į klausimą: ar tu surinksi vieną areną, ar sugebėsi antrą, ar verta rinktis dar ir trečią. Gal reikėtų pradėti nuo vienos arenos. Panevėžys miręs – faktas, jų areną galima rinktis tik surinkus prieš tai visas kitas arenas. Šiauliai irgi turi didelį klaustuką. Klaipėdoje per metus vyksta keli dideli nemokami koncertai: jie turi džiazą, Jūros šventę, savivaldybė dovanoja Vasario 16-osios koncertą arenoje, ir taip miestas daro sau meškos paslaugą“, – samprotavo M. Tyla.

Pasak didelę patirtį turinčio vadybininko, atlikėjams verta nepamiršti provincijų ir kultūros namų, kurių nemaža dalis yra labai gerai suremontuoti, turi puikią naują aparatūrą. Tačiau ten susiduriama su kita problema – vietos savivaldos nustatyta rinkliava už koncertus, kuri sudaro penktadalį galimo uždarbio. 

„Yra Vilnius ir visa kita Lietuva. Verta organizuoti turus per kultūros namus, atlikėjus vežti per provinciją, kad žmonės juos pamatytų, išgirstų. Teisingai dirbantys atlikėjai pripildo pilnas sales, pradėję nuo 70 žiūrovų. Bet daugumos atlikėjų, kurie groja Vilniuje ar vasaros festivaliuose, periferijoje aš nematau ir negirdžiu, – sako Martynas. – Jie nenori groti tradiciniuose kultūros namuose. Tačiau ne visi klausytojai gali atvažiuoti į festivalius, į sostinę. O jei mėgiamo atlikėjo, kurį jau žino iš interneto, koncertas vyktų arčiau namų – jie pirktų bilietą net brangesnį nei Vilniuje. Kultūrnamiuose žemiau 9 eurų bilietų nėra. Surinkti žiūrovus provincijoje labai svarbu ir atlikėjui, ir jo komandai. Šiandien tavęs klausosi moksleivis Mažeikiuose, kuriam bilietą nupirko mama, rytoj jis – studentas, susiradęs papildomą darbą Vilniuje.“

M. Tyla pavyzdžiu įvardino atlikėją Vidą Bareikį, kuris kantriai dirbo, surengė šimto koncertų turą, kone asmeniškai su kiekvienu savo klausytoju susipažino. Ir pavydėtinai greitai tapo A sąrašo atlikėju, kurio dabar geidžia visos koncertų salės.

„Jei manęs klausia, kas šiuo metu geriausiai valdo publiką festivaliuose, tai yra Vidas Bareikis“, – atlikėją gyrė M. Tyla.

Konferencijos metu nuskambėjo ir statistika, kuri neguodžia: šiandieninių paauglių yra kur kas mažiau nei 30-mečių, taigi, mokių klientų deficitas artimoje ateityje pasijus dar skaudžiau.

Diskusijos dalyviai sulygo, kad praėjo tie laikai, kai provincijai pakako prasto popso, o ba. ir „Solo Ansambliui“ tiko groti tik didmiesčiuose. Dėka interneto, alternatyva jau žinoma tiek, kad jai nebetinka skambėti pogrindyje. „Misiją reikia nešti. Jei pasirinkome muziką, reikia tą ir daryti“, – sakė Ieva Bogušaitė.

Konferencija ir muzikos mainų festivalis „What‘s Next in Music? 2019“ vyksta rugsėjo 12-14 dienomis. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.



NAUJAUSI KOMENTARAI

rrs

rrs portretas
o ko ten varyt,juk dauguma vietiniu atlikeju pergroja ir perdainuoja uzsienietiska muzika... kam toke reikalinga kada savo nieko nera! jau geriau originali is ineto!
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių