Kaip „čiurlioniukai“ Uršulę tekino ir vamzdžius virino

O šiemet ši tradicija skaičiavo jau 45-ąją sukaktį. Ji paminėta žymiuoju Viačeslavo Ganelino miuziklu "Velnio nuotaka" – kūriniu, kuris, anot vieno iš režisierių Simono Poškos, yra kiekvieno lietuvo DNR.

Lemtingas sutapimas

Po sėkmingos premjeros daug komplimentų dėl itin profesionaliai atlikto miuziklo sulaukę jaunuoliai ne tik džiaugėsi savo sunkaus, intensyvaus ir visiškai savarankiško darbo rezultatu, bet ir tikisi, jog visų specialybių vyresniuosius mokinius subūręs projektas ateityje bus pakartotas. "Kūrinys yra labai gerai žinomas, tad buvo rizika, kad blogiau jį atlikus labai gerai girdėsis klaidos. Galbūt mūsų opera nelabai išsiskyrė modernumu, bet, manau, ją perteikti mums pavyko labai profesionaliai, nes orkestras ir solistai susidėliojo labai puikiai", – sakė reklamos idėjos bendraautoris Tadas Petrulis.

Paklausti apie kūrinio pasirinkimo motyvą, dvyliktokai atskleidė, kad ne jie rado "Velnio nuotaką" – miuziklas juos radęs pats: režisierė Elzė Fedorcovaitė pasakojo, jog dar vasarą kelios grupelės dvyliktokų svarstė apie tinkamą kūrinį, ieškojo natų, rūpinosi licencija, o kad visi radę tą patį kūrinį, sužinoję vėliau, vieni kitiems pranešdami džiugią žinią.

"Tai labai vertingas kūrinys kiekvienam lietuviui. Bet kuriuo atveju jis yra labai nostalgiškas, nes muzika visiems yra gerai žinoma", – sakė E.Fedorcovaitė. Jos kolega S.Poška dar pridūrė, jog ši muzika ne tik žinoma, bet ir visiems kažką reiškianti. "Galbūt mums, jaunesnei kartai, į kraują ji įaugusi mažiau, bet vyresnė karta žino kiekvieną ariją, kiekvieną tekstą", – pabrėžė jis.

Įkvėpė bendras darbas

Puikiai pavykusia "Velnio nuotaka" besidžiaugiantys dvyliktokai neslėpė: kūrybinis procesas nebuvo paprastas – teko įveikti nemažai iššūkių ne tik ieškant rėmėjų, bet ir repetuojant, dėliojant režisūrinius akcentus ar gaminant dekoracijas.

"Repetuodavome du kartus per savaitę, vienoje repeticijoje stengdavomės peržiūrėti po tris keturias scenas. Repeticijos buvo labai varginančios, nes rinkdavomės po sunkios darbo dienos pamokose, o aš pats repeticijoms ruošdavausi kone visą dieną", – prisiminimais dalijosi spektaklio dirigentas Laurynas Jakutis. Vaikinas pasakojo ir apie savo savarankiško pasiruošimo repeticijoms užkulisius, kai partitūroje skirtingomis spalvomis prisižymėdavo tiek pastabų, kad kartais nesimatydavo net pačių natų.

Scenografas parašė, kad reikėtų 200 metalinių vamzdžių nuo 2 iki 6 metrų, o mane ištiko šokas – ką iš tiesų jis ketina daryti ir ar jis išvis moka virinti vamzdžius?"

"Repeticijose akcentavau: norint, kad opera būtų gera, reikia daug bendro darbo. Visada priimdavau atlikėjų pastabas, nes man buvo svarbu, kad tą muziką atlikti visiems būtų malonu ir patogu, o didžiausia palaima užplūsdavo tuomet, kai prieš save matydavau "kaifuojantį" orkestrą", – sakė jis.

O štai kai kuriems solistams ruoštis buvo net smagu – Uršulės vaidmenį atlikusi Valerija Vitkauskaitė pasidžiaugė, jog viskas jai ėjosi "kaip per sviestą", ir už tai ji dėkinga visai kūrybinei grupei, nes komandinis darbas vyko labai sklandžiai. "Režisieriai Simonas ir Elzė man nusakė, ko nori iš manęs – kokių dainavimo manierų, kokio balso tono norėtų. Aš greitai viską supratau, tad įsikūnyti į Uršulę man buvo ne tik lengva, bet ir smagu. Tai buvo mano kaip vokalistės debiutas ir šios nuostabios patirties tikriausiai nepamiršiu niekada", – pasakojo mergina.

Pravertė močiutės garažas

Paklausti, kur sėmėsi minčių savo "Velnio nuotakos" režisūriniams sprendimams ir kaip sekėsi suvaldyti tokį didelį būrį žmonių, spektaklio režisieriai teigė savo darbą pradėję nuo kruopštaus scenarijaus rašymo, kuris nuo pradinio varianto gerokai kito.

"Kūrybos procese labai daug bendravome – tarėmės su scenografais, choreografais, solistais, pasakydavome jiems savo idėjas, tada išklausydavome jų ir ieškodavome kompromisų – derinti tarpusavyje teko neįprastai daug. Palaipsniui išryškėjo ir bendra spektaklio vizija", – sakė Simonas. Anot Elzės, visi į kūrybinį procesą įsitraukė labai geranoriškai, stengdamiesi vieni kitus išklausyti ir rasti patį geriausią ir visiems priimtiną sprendimą.

"Čiurlioniukams" teko konsultuotis su profesionaliais scenografais ir kostiumų dailininkais, kurie savo idėjomis ir patarimais jiems pagelbėjo labai geranoriškai. O kaip ypač smagų ir daug jėgų pareikalavusį procesą prisimena malūno dekoracijos kūrybą.

"Scenografas man labai ramiai parašė, kad reikėtų 200 metalinių vamzdžių nuo 2 iki 6 metrų, o mane ištiko šokas – ką iš tiesų jis ketina daryti ir ar jis išvis moka virinti vamzdžius?" – pasakojo T.Petrulis.

"Klausėme scenografo, ar Kaune, močiutės garaže sulydyta Baltaragio malūno konstrukcija išlaikys žmogų, juk platforma – trijų metrų aukštyje. O jis atsakė: bandykim", – linksmai šią istoriją prisiminė ir režisierius Simonas. Pasikonsultavus su profesionalais, malūnas vis dėlto buvo sukonstruotas ir išlaikė ne tik vieną bet ir keletą žmonių.

"Kadangi buvau užsiėmęs techniniais organizavimo reikalais, atėjęs į generalinę repeticiją pats gerokai nustebau, kaip puikiai scenoje buvo išnaudoti rekvizitai, choreografija atliepė siužeto vingius, kaip kokybiškai skambėjo choras, orkestras ir solistai, o patį didžiausią įspūdį paliko tie sulydyti vamzdžiai", – įspūdžiais dalijosi T.Petrulis.

Tad V.Ganelino "Velnio nuotaka" nuo šiol – labai ypatingas kūrinys ne tik vyresniajai kartai, bet ir šiemetiniams Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos dvyliktokams, kuris suaugusiųjų gyvenimo link juos pastūmėjo ne tik prasminga ir savarankiška profesine, bet ir gyvenimiška patirtimi.