K. Sabolius – apie festivalio „Sirenos“ gausmą

Šį rudenį daugiau nei mėnesį, nuo rugsėjo 27 d. iki spalio 30 d., truksiantis Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ vyks penkioliktąjį kartą. Prasidėjusios 2004 m., praėjus ketveriems metams po legendinio festivalio LIFE baigties, „Sirenos“ nenustoja gausti apie šiuolaikinį Europos teatrą ir naujas jo realybes. Pirmajame festivalio kataloge, kuriame pasirodo ir festivalio pavadinimo reikšmių lauką plečianti citata iš Antikos autoriaus Homero poemos, tuometė meno vadovė Elona Bajorinienė savo įžangoje skelbia festivalio darbinį devizą: „Nauja realybė – naujas teatras – kokiai auditorijai?“ Praėjus daugiau nei dešimtmečiui nuo nepriklausomybės, festivalis „Sirenos“ atsispyrė nuo ryškių socialinių pokyčių ir jau antraisiais savo metais iškėlė „socialinį teatrą“, klausdamas, kaip į visuomenės ir politines perturbacijas „reaguoja įvairių šalių menininkai (...) ir kokius giluminius procesus fiksuoja šiuolaikinis Europos teatras“ (E.Bajorinienė, 2004–2006 m. festivalio meno vadovė).

Per, sakytum, dar tik paauglišką amžių „Sirenos“ sukūrė reikšmingus įvykius, dar ir dabar linksniuojamus žmonių pasakojimuose: „Vien ko vertas Janas Fabre su savo „Rekviem metamorfozei“ gėlėmis išklota prisikėlusių Vilniaus koncertų ir sporto rūmų scena ar Ronaldo Garcíos „Ronaldo, McDonaldo klouno, istorija“, sukrėtusi net ir patyrusią teatro bendruomenę. Ne kartą festivalyje lankęsis Romeo Castellucci 2012 m. išprovokavo svarstymą Seime, o kelis kartus festivalyje viešėjęs Krzysztofas Warlikowskis, kaip ir flamandiškoji linija su teatrais „Victoria“ ir „Berlin“, identifikavo mūsų visuomenės neurozes. Arba Árpádas Shillingas, Lietuvos auditorijai pažįstamas ir per „Naująją dramos akciją“, bei jo „Juoda šalis“ – aštrus, bet ir gero humoro prisodrintas socialinės kritikos užtaisas“, – pasakoja filosofas, rašytojas, vaizduotės tyrinėtojas Kristupas Sabolius, savo vaidmenį ne visai rimtai prilyginantis konsultantui iš „Meistro ir Margaritos“ – neaiškios padėties ir statuso žmogui, prižiūrėjusiam literatūros, dramaturgijos ir komunikacijos barus Oskaro Koršunovo teatre, kuriame ir užsimezgė festivalio idėja.

Su juo ir kalbamės apie festivalio gimimą, ano meto kultūros ir meno lauką, gaivališką jėgą, su kuria festivalio sumanytojai nėrė į gilius teatro vandenis.

Festivalio pavadinimo genezė

– Žinau, kad pavadinimo sukūrimo autorinės teisės priklauso iš dalies ir tau. Papasakok, kaip ši mintis gimė tavo, senosios graikų kalbos ir kultūros tyrinėtojo, galvoje.

– Taip, žodį „Sirenos“ pirmas garsiai ištariau aš, tačiau pačiame pavadinimo galvojimo procese labai intensyviai dalyvavo šviesaus atminimo Jūratė Paulėkaitė, Oskaras Koršunovas, E.Bajorinienė ir Martynas Budraitis, kurie, galima sakyti, šį pavadinimą ir palaimino. Tik tam, kad suprastum jo reikšmes, svarbu grįžti į tuos maždaug 2002 ar 2003 m., kai gimė idėja daryti festivalį. Buvo praėję šiek tiek laiko po LIFE, jau tapusio legenda ir alkio pažymėtais pirmojo nepriklausomybės dešimtmečio metais atvežusio puikių spektaklių. Tas laikotarpis buvo neišvengiamai susijęs su nepriklausomybe, atsikūrimu: tuo metu tai, kas dėjosi Lietuvoje, buvo savotiška performanso forma, tad ir pats LIFE festivalis buvo labai gyvas, performatyvus.

Vėliau tai nuslopo, atsirado A.Liugos „Naujosios dramos akcija“ – labai profesionali ir kokybiška, tačiau neįgijusi tokio didelio masto, kokio siekė naujasis festivalis. Nuo šios įvykio ryškumo, teatro gyvybės paieškos ir prasidėjo festivalio pavadinimo kelionė. Pamenu, buvom visi susitikę: Oskaras, Elona, Martynas, Jūratė, Audra (Audra Žukaitytė, festivalio meno vadovė), vakarojom, atrodo, „In Vino“. Buvau pakviestas prisidėti prie festivalio koncepcijos gryninimo, pavadinimo galvojimo, tad sukinėjausi kartu su visais. Pamenu, buvo ne vienas variantas. Aš, kaip graikiško konteksto specialistas, juolab kad ir prie OKT prisijungiau per „Oidipo Karaliaus“ repeticijas, pasiūliau „Sirenas“. Man jos pasirodė kaip dvilypis vaizdinys – kviečiantis ir viliojantis, bet kartu pavojingas, talpinantis savyje pavojingo teatro idėją. Bet pamenu, kad Jūratei patiko visai kita, šiuolaikinė šio žodžio prasmė – „Sirenos“ kaip ženklas, įspėjimas, kaip įspėjantis kauksmas. Oskaras šią liniją irgi labai palaikė. Ir būtent tokią prasmę, moderniąją, o ne antikinę, dažniausiai žmonės ir pastebi. Pamenu, gal tik Elona – pirmoji meno vadovė, festivaliui labai svarbus žmogus, kuri man iki šiol asocijuojasi su tuo savo autoritetingu, kritišku žvilgsniu, reagavo santūriai, turėjo šiokių tokių abejonių.

Festivalio atsiradimo aplinkybės

–  2004 m., pirmasis festivalis. Jau nebe LIFE aplinkybės, pirmieji nepriklausomybės metai, sienų atsivėrimas, didžiulis alkis visko, kas nauja, iš TEN. Tiek kultūros laukas, tiek, be abejo, socialinis, politinis sparčiai keitėsi. Ką reiškė kurti festivalį anuomet? Su kokiais iššūkiais galbūt teko susidurti?

– Mano akimis, festivalio atsiradimas susijęs su teatre įvykusiu posūkiu į kairįjį diskursą, socialinę problematiką. Ronaldo García su savo „Ronaldo, McDonaldo klouno, istorija“ buvo labai reikšmingas įvykis. Aišku, dabar jis atrodytų visai kitaip, bet teatras toks yra, jis negali galioti amžinai. To spektaklio atvežimą, kaip ir festivalio gimimą, lėmė toji prisikaupusi sąmoningumo būsena, atliepusi Vakaruose jau vyravusiai socialinei kritikai, susijusiai su vartotojiška visuomene, kapitalizmo dominavimu. Lietuvoje jau buvo praėję daugiau nei dešimtmetis nuo nepriklausomybės. Visuomenė, pagyvenusi naujoje santvarkoje, įpratusi prie kitokio gyvenimo, vis dėlto ėmė po truputį suprasti, kad čia ne viskas taip paprasta ir gerai. O pirmasis dešimtmetis buvo pažymėtas romantika.

Drįsčiau sakyti, kad „Sirenos“ gimė kaip kairysis festivalis. Antrasis šis festivalis atėjo su labai aiškia žinute pristatyti socialinį teatrą, ką teatras turi daryti, t.y. ne tik kritikuoti, bet ir sukelti pasipriešinimo dvasią. Šiuolaikinis menas, tiesa, visuomet buvo labai kritiškas tam optimistiniam, tautiniam diskursui, užtenka vien pažiūrėti į tuo metu jau įsitvirtinusių menininkų Nomedos ir Gedimino Urbonų, Kristinos Inčiūraitės, Dariaus Žiūros, Deimanto Narkevičiaus, Artūro Railos darbus ar Redo Diržio veiklą Alytuje. Prie šių procesų prisijungė ir „Sirenos“ – pirmieji festivaliai išprovokavo labai daug visuomenės reakcijų. Būta ir kontroversijų, piktų straipsnių net iš garbių kritikų. Ir tuo metu festivalį rėmė „Maxima“ – kas tuo galėtų dabar patikėti? Kai R.García spektaklio herojus klounas scenoje taškė skalbimo miltelius ir kokakolą, siekdamas sukelti mažne pasišlykštėjimą vartotojišku gyvenimo būdu, šio rėmėjo logotipas festivalio plakate atrodė beveik fantasmagoriškai. Tačiau jausmas buvo toks, kad buvome tam pasiruošę, pribrendę kultūrinei dialektikai, – ne tik entuziastingai priimti primetamą neoliberalų socialinį modelį, bet ir pažadinti kritiškumo ir pasipriešinimo dvasią. Kelti klausimus ir sugebėti atmesti, o ne aklai priimti. Ir „Sirenos“ tą visuomenės brandą labai gerai apčiuopė.

Beje, ryški dar buvo E.Bajorinienės, pirmosios meno vadovės, linija, kvestionuojanti teatro žanrą, klausianti, kur yra jo ribos. Sakyčiau, didelis jos nuopelnas buvo tai, kad festivalis nekėlė tikslo atvežti tiesiog pripažintus vardus. Veikiau norėjome klausti, kuo teatras virsta ir kuo jis gali būti. Šiandienės „Sirenos“, man regis, labai tą akcentuoja: tarpdiscipliniškumą, teatro ribų išplėtimą, teatrą, kuris artėja prie kitų menų ir pats save transformuoja. Aišku, buvo ir nusivylimų. Kai kurie spektakliai pasirodė sukrečiantys, o kai kurie nepateisino nei mūsų, nei auditorijos vilčių. Bet tai įprasta tokio ieškojimo proceso kaina.

Tada ir dabar

– Kaip dabar, praėjus penkiolikai metų, matai festivalį, jo tikslus, vaidmenį? Ar  reikėtų bandyti atkartoti tą jo pradžios gyvybę?

– Teatras, kuris išeina į gatvę, kuris pasitinka agoroje, – tą, man regis, „Sirenoms“ pavyko pasiekti, ir tuo metu tas buvo labai stipru ir reikalinga. Dabar gi, manyčiau, to nebereikia, randasi kitos formos. Vėl šiek tiek nukrypsiu į šiuolaikinį meną, kuris vis dėlto išlieka visų menų priešakyje, jis geriausiai užčiuopia tai, kas vyksta pasaulyje, yra lanksčiausias, neprisirišęs prie scenų, salių, kino teatrų. t.y. aikštelių plačiąja prasme. Šiuolaikinis menas nusimetė visus žanrus, jis iš esmės gali daryti bet ką. Svarbiausias dalykas, kurį jam sekasi daryti puikiai, – prasiskverbti į temas, kuriose užčiuopiami gyvi dabarties nervai. Ir tiems gyviems nervams pasirodyti teatre turi būti surastos visai kitokios formos nei anksčiau. „Sirenos“, mano galva, prie to labai prisideda, toliau išlaikydamos teatro virsmo paieškos motyvą. Kviesti šiandienos teatrą, kuris nėra užstrigęs formose, – man tai ir yra „Sirenos“. Ir be abejo, kokybės linija, per tiek metų tik sustiprėjusi ir suteikusi festivaliui svorio. Prie to, be abejo, labai daug prisidėjo 2007 m. festivalio meno vadovės pareigas perėmusi A.Žukaitytė, be kito ko, atsinešusi ir platų pasaulinio teatro konteksto išmanymą bei pajautimą. Daug keliaudama su O.Koršunovo teatru Audra subūrė aplink festivalį reikšmingų užsienio kontaktų lauką, padėjusį „Sirenoms“ išplaukti į platesnius vandenis ir pritraukti į festivalio programoje rengiamą Lietuvos teatro vitriną svarbius užsienio teatro ekspertus. Tačiau man, pastaraisiais metais stebinčiam festivalį iš žiūrovo pozicijos, svarbiausia yra toji nenutrūkusi atviro teatro paieškos linija, iki šiol kryptingai formuojanti jo programą ir įvykius.

Aišku, būna spektaklių, kurie manęs, kaip žiūrovo, neįkvepia. Tačiau niekada nenusiviliu, nes įžvelgiu didesnį žaidimą, kurį festivalio komanda siūlo: kiekvienas spektaklis užima savo vietą, kuria bendrą vaizdą, ir pavieniai jo fragmentai ne visada yra tokie svarbūs. Per tiek metų šis festivalis tai perprato.

Festivalio žanro dekonstrukcija. Kaip kurti įvykius šiandien?

– Festivalių Lietuvoje daug – kino, šokio, cirko, teatro, muzikos. Mano nuomone, festivaliui užtenka vien pristatyti šiuolaikinį pasaulines tendencijas atskleidžiantį meną, kurio auditorija neturi galimybių pamatyti kitur, – ir jau vien tai savaime yra vertybė. Tačiau man įdomiau galvoti apie festivalį kaip socialinį reiškinį, drąsiau nei kitos meno institucijos keliantį aštrius klausimus, išsiveržusį į priekį, taigi ir inicijuojantį naujoves savam lauke. Ar tau festivalis yra visų pirma programa, ar reiškinys?

– Be abejo, festivalis turi siekti būti socialiniu reiškiniu. Bet ir vėl – prisimenant pirmąsias „Sirenas“ ir jų aplinkybes, dabar tai daryti reikia visiškai kitaip. Gyvename Antropoceno, globalinio atšilimo epochoje, kai turime permąstyti ne tik žmogaus vaidmenį, bet ir tai, ką vadiname žmogumi. Kai kalbame apie socialinę kritiką, žmogus vis dar atsiduria centre, kitų rūšių ir procesų atžvilgiu jam atitenka hierarchijos viršūnė. Dabar gi jo svarba privalo būti persvarstyta. Humanizmas, kaip specifinė egocentrizmo forma, yra nuvertėjęs. Privalome permąstyti, kaip sugyvename su kitomis rūšimis, galbūt net reformuoti save pačius. Todėl ir tas išėjimas į gatves, lyg atkartojantis septintojo dešimtmečio judėjimus, ne visuomet yra adekvatus šiems laikams. Arba jis turi veikti visai kitu režimu. Tačiau vis dar tikiu, kad festivalis turi kurti socialinius įvykius.

Būtent ties šia įvykio kategorija ir norėčiau apsistoti – mano akimis, festivalis, kaip sociokultūrinėje plotmėje egzistuojantis reiškinys, turi būti įvykis. Koks tas įvykis, kokios jo formos – tai jau ir filosofinis klausimas. Net ir bendriausias, abstrakčiausias įvykio apibrėžimas – „kai jis ištinka, tie, kurie jame dalyvavo, patvirtina, kad jis buvo“ – kreipia mintį link kažko, kas išmuša iš kasdienės rutinos, tampa netikėta, unikalu. To festivalis visada turi siekti. Singuliaraus, išskirtinio vyksmo, darantis reikšmingą įtaką. Be abejo, keičiasi socialinė konsteliacija ir problematika, todėl tai pajausti reikia ypatingo subtilumo, gilaus suvokimo, ieškojimo.

Scenos menas yra gyvas, toks turėtų būti ir bet kuris teatrinis įvykis. Kitaip, pavyzdžiui, yra kalbant apie kino festivalius. Jie turi dirbtinai generuoti įvykius – premjeromis, raudonais kilimais, apdovanojimais. Visa tai yra tam, kad suįvykintų filmus, kurie patys savaime yra ne įvykiškos, o reproduktyvios prigimties – techniškai tariant, galime šimtą kartų parodyti tą patį filmą, bet nuo to nepakis nei jo turinys, nei forma. Todėl įvykiai vyksta aplink filmus. O teatras yra gyvas, jis negali būti techniškai pakartojamas, tad išlieka unikalus kiekvieną kartą. Vadinasi, jo prigimtis yra įvykiška ir šios dimensijos reikėtų nepaleisti, o stengtis įvykiais aptikti gyvą dabarties nervą, užčiuopti tai, kas čia ir dabar yra jautru, kartais net bėgti į priekį, mėginant suprasti, kas įvykiu gali tapti rytoj. Ši formulė yra gana abstrakti ir leidžianti rinktis skirtingus kelius, bet kartu aiškiai parodanti, ko reikėtų ieškoti, ir, man regis, ji visada turi išlikti festivalio genetiniam kode.

Aišku, šiandien yra kita problema: gyvename spektakliškoje visuomenėje, kuriančioje skandalus iš visko. Todėl ir pati įvykio kategorija nuvertėjo. Kalbant apie teatrą, performatyviuosius menus, šiuolaikinį meną, įvykiai turi įgauti kitokią kokybę. Šokas nebūtinai yra įvykis, kartais, priešingai, atsisakymas dirbtinai provokuoti dėmesį yra didesnis įvykis.

Dar penkiolika metų į ateitį. Ir daugiau.

– Ko palinkėtum festivaliui, kuris, tikiu, norėtų iš paaugliško amžiaus pereiti į brandą?

– Palinkėčiau nebijoti jauno teatro, kuris turi savo trūkumų ir klaidų, tačiau yra labai gyvas. Pats dirbdamas su studentais patiriu šį jausmą. Kartais galiu matyti jų kompetencijos stoką – galbūt jie dar kažko nemoka, užtat jų visai kitoks akiratis, jie pastebi ir pasiūlo visai kitus dalykus, kurių aš nematau. Tad linkėčiau atiduoti duoklę jaunystei, ir ne tik jauniems kūrėjams, bet ir jauniems žmonėms, kurie formuotų festivalio viziją.