Į kalnus – su keturkoju draugu

Žirgą iškeitė į šunį

Anksčiau Aistė buvo aktyvi jojikė ir žirgų gerbėja. Nuo dvylikos metų visą laisvalaikį leisdavo žirgyne. Per bendrus pažįstamus, kurie laikė žirgus ir haskių veislės šunis, mergina susipažino su šunų kinkinių sportu. Pati jame nedalyvavo, tik padėdavo ūkyje – prižiūrėdavo šunis, juos išvedžiodavo, kinkydavo į kinkinius.

„Tada ir supratau, kad labai noriu turėti savo šunį, tad pradėjau ieškoti to vieno vienintelio, man skirto“, – pasakoja Aistė.

Rado jį Čekijoje. Smilga kovo mėnesį švęs šeštąjį gimtadienį, tačiau gastroles po kalnus jos šeimininkė pradėjo maždaug prieš dvylika metų su patele Atika, kuri atsivedė Smilgą.

„Automobiliu vykau pasiimti Atikos iš veislyno Čekijoje“, – prisimena mergina, iš Prahos iki Vilniaus keliavusi beveik parą.

Buvo žiema, kalėdinis metas, pateko į didelę pūgą. Tais laikais dar nebuvo išmaniosios „Google Maps“ navigacijos, o ta, kuria naudojosi Aistė, nuvedė vairuotoją klaidžiais kalnų takais, kur sniego pripustyta sulig automobilio stogu.

„Tik įsivaizduokite mano pirmąją pažintį su kalnais – žiema, pūga, mažas šuniukas… Laimei, per visą kelionę Atika buvo tokia rami, kad drąsiai galėjau dairytis pro langus ir grožėtis nuostabiais vaizdais. Tada mane kalnai ir užbūrė“, – prisipažįsta Aistė.

Reikia nebijoti ir keliauti. Bent jau pabandyti. Iššūkių bus, bet smagus rezultatas ir gera šuns draugija atperka viską.

Traukia gamta

Kadangi Atika buvo labai aktyvi, Aistė ėmė sukti galvą, kaip ją išvedžioti. Įsitraukė į pėsčiųjų žygius. Labai patiko. Žygiuodavo ir laisvadieniais, ir per atostogas. Kadangi neturėjo kur palikti šuns, imdavo Atiką drauge.

„Kai pirmą kartą išvažiavau su ja į kalnus, vykau per Slovakiją, Austriją, o grįžau per Čekiją. Vairavau viena, vežiausi ir šunį, bet per daug galvos nesukau. Juk galėjo būti visko: sugesti automobilis, nuleisti padangą ir pan. Toje išvykoje spėjau pasivaikščioti tiek po kalnus, tiek ir po miestus, bet supratau, kad gamta mane traukia kur kas labiau“, – juokiasi keliautoja.

Gamtoje vasarą galima leisti šuneliui pabėgioti, o žiemą – padūkti ant sniego. Mieste daug žmonių, intensyvus eismas. Ne visos kavinės priima pavalgyti su šunimi. Patekti į viešąjį transportą irgi problema. Neįeisi į daugumą muziejų, netgi pilių.

„Pernai Nyderlanduose radome tokių gražių pilių, bet vos jas privažiavę išvydome ženklą, kad su šunimis ten nepriima, – teko tik apsukti ratą aplinkui, ir viskas“, – nusivylusi pasakoja A. Matiukaitė.

Aistei labai patiko viename Prahos parke, kuriame šunį galima vestis už pavadėlio arba paleisti bėgioti. „Tas galėjimas rinktis man buvo maloni staigmena“, – prisipažįsta ji.

Kai vaikštinėja kalnuose, dažniausiai Smilgą vedasi pririštą: juk gamtoje pasitaiko ir laukinių gyvūnų. „Sykį bekopiant laukinė kalnų ožka perbėgo taką tiesiai mums prieš nosį“, – juokiasi mergina.

Pratino prie kelionių

Automobilyje Smilga turi VIP ložę – Aistė jai paskyrusi visą bagažinę. Pagal visus saugumo reikalavimus ten įtaisytas didžiulis narvas.

„Tai svarbu, ypač važiuojant didelius atstumus. Avarijos atveju narvas atitinkamai susispaudžia ir apsaugo šunį nuo traumų – nesulūžta ir jo nesužaloja“, – paaiškina pašnekovė.

Ar šunys mėgsta važiuoti automobiliu? Anot Aistės, kaip pripratinsi. Savo antrąją kalaitę Smilgą ji pradėjo pratinti prie kelionių automobiliu vos kelių savaičių. Tad vilkšunė moka automobilyje gulėti ir ilsėtis.

„Jei važiuojame dešimt valandų, būtinai bent kartą ilgiau sustojame: juk Smilga turi atlikti gamtinius reikalus, pabėgioti. Tuomet visas ilgas kelionės valandas ji išbūna kantriai“, – džiaugiasi šeimininkė.

Didžiausias iššūkis prieš dvylika metų buvo nakvynės. Dauguma svečių namų nenorėdavo priimti su šunimi. Tekdavo miegoti kempinge, palapinėje arba prašytis nakvynės pas žmones. Dažnai tekdavo sumokėti ir papildomus 5–10 eurų už naktį, kad tik neliktų su šuneliu lauke.

Trasa: kalnuose Smilgai tenka įveikti daug metalinių laiptelių ir kopėtėlių. A. Matiukaitės asmeninio archyvo nuotr.

Visur – dviese

„Užtai dabar jau daug viešbučių draugiški augintiniams“, – džiaugiasi A. Matiukaitė, bent kartą per metus vykstanti su savo Smilga vaikštinėti po kalnus. Mergina sako nepamenanti kelionės, į kurią ji būtų važiavusi viena. Prie jūros, į kalnus ar į kinologų seminarus apie šunis – visur drauge.

Dėliodama kelionės maršrutą Aistė atlieka namų darbus. Feisbuke yra grupių, kurių narius vienija kelionės su šunimis, jų nariai mielai dalijasi informacija.

„Kai važiavau į kalnus 2016-aisiais, dar nebuvo normalių „Apps“ programėlių, tad eidavome neturėdami žalio supratimo, kokio ilgio bus trasa, kiek pasiimti maisto, vandens ir pan. Todėl patirdavome nemažai iššūkių“, – prisimena žygeivė.

Jos žodžiais, iššūkių netrūksta ir dabar. „Štai neseniai lipome į Tatrų kalnus, jau patikrinę maršrutą programėlėje, bet netikėtai priėjome vieną vietą, kur reikėjo perlipti kalno keterą. Deja, tai padaryti su šuniu buvo labai sudėtinga. Neturėjau specialių petnešų, kad jį perneščiau, tad su ašaromis akyse leidau Smilgai šokti, tikėdamasi, kad ji nepaslys ir viskas baigsis laimingai“, – dalijasi tuokart patirtu nerimu šeimininkė.

Patarimai pradedantiesiems

Pradedantiems žygeiviams Aistė rekomenduotų Vokietijoje esančius Saksonijos kalnus – labai gražius, visai nesudėtingus, bet… „Ten daug stačių, metalinių laiptų. Pakopos siauros ir stačios, tad prie to nepratusiam šuniui lipti gali būti sunku“, – įspėja pašnekovė.

Aistė eina tik oficialiomis trasomis. Anot jos, kelti koją į laukinę gamtą būtų per daug pavojinga. Net pažymėtose trasose kartais pasitaiko pavojų, kuriuos sukelia judantys akmenys, slidūs ir siauri laipteliai ar dar kažkas.

Svarbiausia tokiose kelionėse – šuns fizinis pasirengimas. Jei vykstate į kalnus pirmą kartą, turite paruošti šunį – duoti jam didesnio fizinio krūvio. Tinka bėgimas šalia dviračio, 10–15 km žygiai savaitgaliais ar šuns mėgstami judrūs žaidimai.

Pirmiesiems kopimams Aistė rekomenduoja rinktis žemesnius kalnus, paprastesnes trasas. Beje, didesnių veislių šunys iki vienų ar netgi pusantrų metų į kalnus kopti negali.

Žiemiškai: smagu keliauti po Tatrų kalnus žiemą, padūkti sniego pataluose. A. Matiukaitės asmeninio archyvo nuotr.

Kas kuprinėje?

Pirmiausia Aistė mini vandenį. Ne visur kalnuose būna ežeriukų, upelių, todėl vienai dienai ėjimo šuniui reikia turėti apie 1–2 l vandens. Karštą vasaros dieną ir daugiau.

Pradėjusi nuo 10 km per dieną, šiuo metu Aistė su Smilga jau renkasi ilgesnes trasas – iki 25 km per dieną. Sunkumo prideda ir kalnuotos vietovės, kur dviem keliautojoms tenka įveikti daugybę M raidžių – lipti aukštyn ir žemyn.

Į kuprinę Aistė įsideda tik užkandžių sau, o Smilgai duoda ėsti, kai grįžta vakare į viešbutį. Vaikščioti žygeivė renkasi specialius batus, o kartais jų prireikia ir šuniui.

„Kuprinėje turiu specialius batukus, kuriais apaučiau Smilgą, jei ši netyčia kelyje susižeistų koją. Nešuosi ir vaistų, dezinfekcinių priemonių, tvarsčių. Visuomet turiu švirkštų ir leidžiamo tavegilio, jei kartais šuo kalnuose prarytų bitę ir imtų tinti. Dar įsimetu specialų pėdučių vašką, jei nuo kietos dangos pradėtų luptis pagalvėlių oda“, – vardija apsaugos priemones keliautoja.

Laimei, iki šiol vaistinėlės neprireikė, tik vazelino, kuriuo tepė Smilgai pėdutes, kai ši kalnuotoje vietovėje jas pritrynė.

Keliaujant žiemą ir kopiant aukštai, reikėtų nepamiršti, kad gali būti labai vėjuotų ar drėgnų vietų, kur šuniui prireiks lietpalčio, apsaugančio nuo drėgmės ir vėjo.

Kalnų žygiai negalimi, jei kyla įtarimų, kad šuo serga displazija (klubo sąnario patologija). Nereikėtų varginti ir vyresnio amžiaus, neseniai sirgusių ar operuotų šunų.

Nebaugina ir žiema

Ar žingsniuodama po kalnus dažnai sutinka žygeivių su šunimis? Pasirodo, priklauso nuo sezono ir kalnų. „Gal koks trečdalis ar ketvirtadalis žmonių keliauja su savo augintiniais. Tarkim, stačiakalnėse Alpėse keturkojų gerokai mažiau nei kokioje Saksonijoje arba Čekijoje“, – sako Aistė.

Ji pastebi, kad populiarėja žygiai ne tik su dideliais, ištvermingais šunimis, bet ir su mažiukais. Dalį trasos jie eina patys, o kai pavargsta – žmonės juos nešasi specialiose kuprinėse. „Labai smagiai atrodo“, – šypsosi Smilgos šeimininkė. Kuprinės savo šuniui ji neturi, užtai dažnai kelyje stoja ilsėtis: juk ne juokas pėdinti aukštyn žemyn kokias 8–10 valandų!

Kai Aistė išsitraukia kelioninę kuprinę, Smilga tuoj pat parodo, kad ji taip pat nori vykti drauge. „Mano kalaitė didelė miegalė: dažnai mėgsta miegoti net iki pietų, tačiau kelionės metu keliasi anksti ir trypčioja prie durų, nekantraudama kuo greičiau bėgti į kalnus“, – šypsosi jos šeimininkė.

Koks sezonas geriausiai tinka aktyviam laisvalaikiui kalnuose su augintiniu? Anot Aistės, vaikštinėti žiemą sudėtinga, bet labai įdomu. Viena bėda, kad ne į visas trasas galima patekti: kartais pripusto sniego iki pat juosmens, tad šuo tiesiog skęsta jame.

„Sykį esu ėjusi su Smilga ir per Naujuosius metus, bet labiau mėgstu į kalnus leistis vasarą arba ankstyvą rudenį. Tiesa, reikia žiūrėti, kad nebūtų per karšta, nes šią vasarą Alpėse buvo virš 30 °C karščio. Teko laikytis pavėsio ir duoti Smilgai kur kas daugiau gerti nei įprastai. Kai toks karštis, į ilgą trasą geriau išvis neiti, nes perkaitęs šuo gali patirti karščio smūgį“, – įspėja A. Matiukaitė.

Laukia Camino Lituano

Ar Aistė girdėjo apie Lietuvoje vis populiarėjantį piligriminį kelią Camino Lituano, kurį žmonės eina vieni ar su augintiniais, važiuoja dviračiais? Girdėjo, bet dar nebandė. „Reikės būtinai išmėginti“, – pažada ji.

Paklausta, ar keliaudamos yra patyrusios kokių juokingų nutikimų, Aistė šypsosi – kaipgi be jų?! „Kartą kalnuose sustojome pailsėti, o Atika iš džiaugsmo ėmė lakstyti kaip patrakusi, aš ją puoliau gaudyti, kol abi atsidūrėme upelio vandenyje“, – pasakoja keliautoja, turėjusi grįžti namo šlapiomis kojomis ir drabužiais.

Kitą sykį Aistė nenumatė, kad aukštai kalnuose net birželio mėnesį gali būti sniego. Pradėjusi žygį su šortais ir trumparankoviais marškinėliais, pakilusi aukščiau ji susidūrė su didžiuliu vėju ir vos kelių laipsnių šiluma. „Kalnai turi savų niuansų. Jei apačioje karšta, tikrai nereiškia, kad taip pat bus ir viršuje“, – pastebi žygeivė.

Visos Aistės laisvalaikio veiklos susijusios su šunimi – ji moko Smilgą paklusnumo komandų ir žmonių paieškos, keliauja su ja, kopia į kalnus, lanko pažintinius takus Lietuvoje. „Visi mano savaitgaliai yra šuniški“, – kvatojasi šunų mylėtoja, kartais keliaujanti su Smilga, o kartais į žygį prikalbinanti ir bendraminčių – su šunimis ar be jų.

Jei koks niurzga skaitytojas paklaustų, ar ne paprasčiau Smilgą palikti šunų viešbutyje, nei tampytis visur su savimi, Aistė irgi turėtų atsakymą: „Man su ja labai smagu. Ir Smilgai kalnuose labai patinka. Ji viską aplinkui šniukštinėja, žiūrinėja ir tikrai naujose vietose nestresuoja.“

Svarbios treniruotės

Jei norite turėti kelionių draugą kaip Aistės Smilga, teks įdėti nemažai pastangų. Šuo iš anksto turi būti pratinamas prie naujos aplinkos, keistų daiktų ir, žinoma, prie ilgų kelionės valandų automobilyje. Jei visą laiką šuo gyveno tik žmogaus kieme ir staiga po dešimties valandų važiavimo atsidūrė kalnuose – nebus gerai.

Paprašyta patarti, kaip ruošti šunį kelionei, Aistė siūlo iš pradžių su juo pasivažinėti vietoje: nuvykti į Lietuvos miestus, aplankyti kokį nors pažintinį taką. Jei kartosite panašias keliones kiekvieną savaitgalį, keturkojis pripras tiek prie važiavimo, tiek prie naujos aplinkos.

Kitas patarimas – šuo turi būti fiziškai pajėgus. Lietuvoje vaikščiojimas kitoks – miške minkšta, ganėtinai lygu, o kalnuose statu, akmenuota. „Nė nebandykite to daryti su dekoratyvinių veislių šunimis – nebent neštumėtės kuprinėje“, – perspėja Aistė.

Lygiai toks pats treniruotas turėtų būti ir žmogus. Aistė specialiai nesitreniruoja, bet savo šunį kartą per savaitę veda į salę, kur Smilga maždaug valandą daro kūno rengybos pratimus.

„Gal skamba juokingai, bet taip… Jau ir Lietuvoje yra kūno rengybos salių šunims, kur jie daro atsispaudimus, pritūpimus, pusiausvyros pratimus, kaip ir žmonės. Juos prižiūri specialus šunų sporto treneris, išmanantis šunų anatomiją, krūvius, traumų tikimybę. Šeimininkas irgi stovi šalia, skatina savo augintinį skaniukais“, – pasakoja A. Matiukaitė.

Ji mato didžiulę kineziterapijos pratimų naudą, nes šuo kur kas geriau pradeda suvokti savo kūną. Tad jei kalnuose užlipa ant judančio akmens, greičiau atgauna pusiausvyrą ir nenukrinta. Be to, geras fizinis šuns paruošimas yra puiki prevencija traumoms. Kaip ir žmogui.

Dabar sąlygos keliauti po Europą su šunimis yra tikrai geros – pradedant nuo maršrutų (yra specialios programėlės su išsamiais trasų aprašymais) ir baigiant nakvynės vietomis. „Reikia nebijoti ir keliauti. Bent jau pabandyti. Iššūkių bus, bet smagus rezultatas ir gera šuns draugija atperka viską“, – reziumuoja pašnekovė.