Choras, kuriame mokoma ne tik dainuoti, bet ir gyventi

  • Teksto dydis:

1959 m. maestro Hermanas Perelšteinas įkūrė chorą "Ąžuoliukas". Į pirmąją repeticiją rugsėjo 12-ąją tuomet susirinko apie 30 Vilniaus mokyklose maestro atrinktų 8–12 metų berniukų. Ir dabar kasmet tiek ateina. Kodėl neišsilaksto?

"Jei pradžia sėkminga, vaikai įsitraukia savaime – nereikia nei saldainių pirkti, nei ant blakstienų šokinėti", – taip 60-metį šiemet minintį Vilniaus berniukų ir jaunuolių chorą apibūdina jo ilgametis meno vadovas Vytautas Miškinis.

– Kas yra "Ąžuoliukas" – tiesiog choras, muzikos mokykla, gyvenimo būdas?

– "Ąžuoliukas" – tai ir gyvenimo būdas, ir darbas, ir filosofija, ir edukacinis kolektyvas, ir sportiniai rekordai siekiant meninių aukštumų su orkestrais, kurių kiti gal nepasiekia, o mums pavyksta. Dažnai mes meninį kolektyvą traktuojame kaip sporto kolektyvą – pasiekimai, konkursų laureatai, užsidirbti gerą, solidžią dosjė.

Manęs kartais klausiama: o ką "Ąžuoliukas" veikia? Afišų nėra… mes neįperkame reklaminių stendų. Todėl darome tokius nematomus darbus. Kasdienis vaikų bendravimas su mokytojais, su muzika, per muziką, per muzikos kūrinius. Aš labai vengiu trivialių kūrinių. Ne visada tai pavyksta, nes dažnai mes vykdome tam tikrą užsakymą.

Žinote, dabar meninis kolektyvas nėra nepriklausoma institucija. Mes esame paslaugų teikėjai pagal šiuolaikinę leksiką. Juk švietimas yra paslaugų teikimas. Mes šviečiame vaikus ir, dėl tėvų noro vaikus čia atvesti, teikiame jiems muzikinio švietimo paslaugą – vykdome jų užsakymą. Anksčiau vadinomės choro kolektyvu, o dabar esame popamokinės veiklos būrelis. Aš nebesu meno vadovas, nes unifikuotame švietimo sistemos pareigybių sąraše nėra meno vadovo – yra mokytojas, popamokinės veiklos būrelio vadovas.

Vis dėlto mes esame visų pirma ne sportinis, muzikinis, o pedagoginis, švietėjiškas kolektyvas, ir dėl to ta jo dvasia yra kitokia. Mokomės, dirbame, stengiamės nenuvilti publikos, nes jei vieną kartą nuvilsi, to niekas neatleis, kitą kartą nekvies, sakys – jie nusivažiavo. Lygį reikia laikyti nežiūrint to, ar tu turi tikrai gabių vaikų, ar neturi. O tie vaikai – kaip bangavimas jūroje: ateina viena laida stipri, kita ne tokia kokybiška, viena labai judri, kita labai sustingusi. Į "Ąžuoliuką" juk ateina vaikai prieš tai jau įgavę bendravimo, muzikinių įgūdžių. Vienas mokytojas griežtas, gerai suvaldo, pas kitą – palaida bala, bet muzikine prasme labai aktyvūs vaikai. Ir kai gauname vaikus, mes kas keleri metai banguojame skirtingomis bangomis.

O berniukų karjera labai trumpa – ateina į koncertinį chorą, treji metai normalaus dainavimo scenoje ir viso gero, nes dabar berniukų balsai labai anksti mutuoja. Aš, pavyzdžiui, mutavau 14–15 metų, o dabar 12 metų vaikai mutuoja. Ką tai reiškia? Kad su jaunesniais vaikais mes turime išmokti atlikti tuos pačius sudėtingus muzikos kūrinius. Juk negalime pasakyti: žinote, vaikai dabar anksčiau mutuoja, koncertuoja jaunesni, tai mes atliksime kiek paprastesnį repertuarą. Niekam neįdomu.

"Ąžuoliukas" – tai tam tikra materija, kuri mainosi priklausomai nuo socialinių aplinkybių, fiziologinių dalykų, nuo gamtos dėsnių, nuo atšilimo procesų – nuo ko tik nori. Ir mes laviruojame toje metamorfozėje.

60 – tiek metų šiemet sukanka legendiniam chorui "Ąžuoliukas".

– Ar mūsų vaikai muzikalūs? Ar jie nori eiti į tą muzikos mokyklą, ar to nori jų tėvai?

– Mokykla yra mokykla, o čia yra popamokinė veikla. Čia yra visų pirma kolektyvas. Ateina 4–5 metų vaikai. Ar jiems norisi čia eiti? Jie juk net nežino, kas tai yra. Tėvai atveda vaikus. Bet kai įkiša vieną pirštuką, po to įsisiurbia savaime, nes beveik viskas priklauso nuo mokytojo. Jei mokytoja jauna, graži, šypsosi ir dar švelniai šneka – viskas: tai paperka ir vaikus, ir jaunus berniukus. O jei pradžia sėkminga, vaikai įsitraukia savaime – nereikia nei saldainių pirkti, nei ant blakstienų šokinėti. Tačiau jei jis tos šilumos iš mokytojos nejaučia – niekas nepadės.

Pirmas mokytojas visada ir visur labai svarbu, dėl to "Ąžuoliuke" stengiamės, kad tie mokytojai, kurie dirba su priešmokyklinukais ir mokyklinukais, būtų tikrai geri, tikrai švelnūs, simpatiški ir žmogiškų psichologinių savybių, nes tai vaikus patraukia, uždega meile muzikai.

Vėliau – sukakus maždaug 11 metų – ateina tam tikras vertybių perkainojimo laikotarpis, kai vaikas mąsto jau savo palyginimais, norais nenorais. Kitas lūžis – kai pradeda bręsti. Tai jau apskritai "nagų, ragų gadynė", keičiasi leksika, atsiranda atmetimo reakcija, autoritetų nepripažinimas. Per šiuos krizinius laikotarpius dalis vaikų atkrenta, tačiau didžioji dalis lieka.

Bet ne tik mokytojas trauka yra, o visa ta bendrystė, kuri sukuriama "Ąžuoliuke".

– Ar tiesa, kad jeigu tapai "ąžuoliuku", tai jau visam gyvenimui?

– Gal ir taip. Nes net ir tie "blogiukai", kurie savo laiku parodė "nagus" tėvams ir metė chorą, gailisi – kai tampa suaugusiais, kai sugeba įvertinti tą gėrio bagažą, kurį gavo "Ąžuoliuke". Net ir maži pasiekimai, teigiami atsiliepimai ar įvykiai, kurie atrodo nereikšmingi tuo metu, užsifiksuoja ir vėliau prisimenami su didžiausiais sentimentais.

Ten, kur muzika, nėra konfliktų, muzika pati savaime nekonfliktinė. Konfliktas kyla tada, kai reikia išsiaiškinti, ar tu pajėgus tą muziką "įveikti". Jeigu nepajėgus – aš tave spaudžiu, kad pasistengtum. Kai kurie nepasiduoda tai invazijai, tam spaudimui. Tačiau tas išmoko vaikus vėliau ir asmeniniame gyvenime atiduoti maksimaliai jėgų tam, ką darai.

Dėl to mes iš "ąžuoliukų" reikalaujame daug – ir spaudžiame juos, ir traukiame, ir forsuojame tiek balso, tiek laiko prasme. Ir kūriniai nėra paprastučiai, kuriuos galima įveikti per vieną kartą – jie reikalauja daug pastangų, daug laiko, daug susigulėjimo, kol įgauna tam tikrą kokybinę kondiciją. Tačiau visa tai vaikus ugdo, jų pasąmonėje koduoja tuos reikalus, kurie po to išnyra, kai jie suauga.

– Lietuvių vaikai talentingi?

– Tarkime, į "Ąžuoliuką" priimama 30 vaikų. Prieš 20 metų tarp jų buvo 10 talentingų, 10 gabių, 10 – su perspektyva vystytis. Dabar gi – 10 gabių, 10 su perspektyva, 10 dėl kontingento. Tad situacija keičiasi, talentingų vaikų mažėja. Keičiasi tauta. Anksčiau buvo daugiau mišrių šeimų. Paskaitai – nelietuviška pavardė, paklausai – gabus. Kuo didesnis "miksas", tuo turtingesnis palikimas. Kuo vienalytiškesnė tauta, tuo tie gabumai labiau suvienodėja, nyksta. Gabių žmonių atsiranda tada, kai sumiksuojama daug skirtingų genetinių kodų. Čia gamta, čia aš nepasakiau nieko ypatingo.

Tai nereiškia, kad lietuvių tauta išsigimsta. Tačiau ryškių, talentingų vaikų – mažiau, nei būdavo anksčiau. Pokario laikotarpiu buvo daug mišrių šeimų, ir mūsų kolektyvas buvo labai tarptautinis, dabar jis vienalytis, lietuviškas, ir tas jaučiasi. Juk kai "Ąžuoliukas" kūrėsi, jame buvo 50 proc. žydų vaikų, o 50 proc. – kitataučių. Po penkerių metų liko pusė lietuvių, pusė – kitataučių. Vėliau pradėjo dominuoti lietuviai.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Mykolas

Mykolas portretas
Visose vaikių muzikios mokyklose yra meno vadovo etatas Miškinis gal nežino už kokį etatą gauna atlyginimą, jeigu sako: - Aš nebesu meno vadovas, nes unifikuotame švietimo sistemos pareigybių sąraše nėra meno vadovo – yra mokytojas, popamokinės veiklos būrelio vadovas.

Rytis

Rytis portretas
Buvęs Mokytojų namų direktorius kadaise prisiminė kaip 1959 metais gerb,H.Perelšteinas į pirmąją choro repeticiją atsivedė tris dešimtis žydukų

Rapolas

Rapolas portretas
Visų vaikų muzikos mokyklų mokinių tėvai moka vienodą 21 eurų mokestį.Kodėl "Ą žuoliuke" 50 eurų? Tai gal renka papildomai "grynais"?
VISI KOMENTARAI 4
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių