Trakų pilyje – kerinti Anos Kareninos meilės istorija

Vieną ryškiausių pastarųjų keleto metų Lietuvos scenos reginių Trakų pilies vidiniame kieme galės pamatyti vos tūkstantis žiūrovų.

Kuriant spektaklį „Ana Karenina“ prisidėjo daugybė talentingų menininkų. Scenografiją sukūrė Marijus Jacovskis, kostiumus ir grimą – žymiausias Lietuvos dizaineris Juozas Statkevičius. Ambicingam projektui susibūrė keturių Lietuvos teatrų artistai – scenoje pasirodys ne tik baleto šokėjai, bet ir dramos aktoriai.

Daugiau nei dvi valandas (su pertrauka) trunkančiame spektaklyje skambės Alfredo Šnitkės, Piotro Čaikovskio, Gustavo Mahlerio ir Andrew Lloydo Webberio muzika. Skirtingų kartų ir žanrų kompozitorių kūryba puikiai padeda perteikti emocingą istoriją.

Spektaklio ištraukos: 

1878-aisiais publikuotas Levo Tolstojaus romanas „Ana Karenina” laikomas vienu geriausių visų laikų literatūros kūrinių. Jo populiarumas neblėsta – geriausiu pasaulio istorijoje romanu jį dar praėjusio amžiaus viduryje pavadino garsusis amerikiečių rašytojas Williamas Faulkneris, o 2007-aisiais šią nuomonę patvirtino žurnalo „Time“ surengta daugiau nei šimto žinomų rašytojų apklausa. Istorija daugybę kartų įamžinta kino ir televizijos ekrane – pavyzdžiui, 2012-aisiais sukurtame britų filme pagrindinius vaidmenis atliko kino žvaigždės Keira Knightley ir Jude'as Law.

Pagrindinė romano veikėja Ana − moteris, nepatyrusi meilės. Ją dar paauglę ištekina už turtingo vyresnio vyro. Pasibjaurėjimo savo vyrui Ana nejaučia, tačiau tikrosios laimės taip pat nėra. Visą dėmesį ir šilumą iki susitikdama su jaunu karininku grafu Vronskiu moteris skiria sūnui Seriožai. Jau pirmasis Anos ir Vronskio susitikimas pažymėtas mirties: Maskvos traukinių stotyje, kurioje Ana laukia jos pasitikti vėluojančio brolio, po bėgiais žūva geležinkelio darbuotojas. Ana šią mirtį įvardija kaip bloga lemiantį ženklą, tačiau jo prasmės dar nesuvokia.

Taip prasidedanti istorija pasakoja apie moters teisę į laimę ir tai, kad ji neturi tapti vyro savimeilės įrankiu. Tai – viena iš temų, kurios nagrinėjamos A. Cholinos spektaklyje.

„Kurdama nesiekiu įrėminti savo spektaklių į kokį nors žanrą, man įdomu kurti patį gyvenimą scenoje. Aš stengiausi išgryninti tai, kas man pasirodė svarbu ir kas egzistuoja dabartiniame laike”, – pasakoja spektaklio kūrėja.