Baroko architektūros mieste Vilniuje – išskirtinės Baroko skulptūros iš Ukrainos

  • Teksto dydis:

Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose Vasario 16-ąją atidaroma tarptautinė paroda „Baroko skulptūros mistika: Johanas Georgas Pinzelis ir kiti XVIII a. Lvovo meistrai“. Joje pristatomas šiandienės Vakarų Ukrainos teritorijoje susiformavęs savitas vėlyvojo Baroko skulptūros fenomenas. Anuomet tai buvo jungtinės Lenkijos ir Lietuvos valstybės – Abiejų Tautų Respublikos pietryčių regionas aplink Lvovo miestą.

Parodoje eksponuojamo paslaptimis apgaubto genialaus skulptoriaus Johano Georgo Pinzelio (Johann Georg Pinsel, apie 1720?–1761?) kūryba vadinama Lvovo regiono vėlyvojo Baroko skulptūros viršūne. Iš Ukrainos, Lvovo, atvežtos skulptūros rodo ne tik J. G. Pinzelio, o kelias meistrų kartas vienijusią Lvovo apylinkių vėlyvojo Baroko skulptūros savitą stilistiką. 20 įspūdingų medinių, dažniausiai paauksuotų skulptūrų XVIII a. sukurtos J. G. Pinzelio, kitų žinomų meistrų, tokių kaip Antanas Osinskis (Antoni Osiński, minimas 1747–1764), Jonas Obrockis (Jan Obrocki, minimas 1756–1794), Pranciškus Olenskis (Franciszek Oleński, minimas 1771–1792), bei kelių nežinomų to meto skulptorių. Visos parodoje pristatomos skulptūros šiandien saugomos Lvovo nacionalinės Boryso Voznyckio dailės galerijos rinkiniuose. Sovietinės okupacijos metais Vakarų Ukrainoje daugelis katalikų ir kitų šventovių buvo uždarytos, nuniokotos ar net sugriautos, o jose buvusios meno vertybės išgrobstytos ar sunaikintos. Nemažai vertingų medinių vėlyvojo Baroko bažnytinių skulptūrų tada buvo tiesiog supjaustytos ir sukūrentos. Tai, kas buvo išsaugota ir rodoma parodoje, yra ukrainiečių muziejininkų ir kitų kultūrininkų nuopelnas. Vienas jų – ilgametis Lvovo nacionalinės dailės galerijos vadovas Borysas Voznyckis (Boris Voznitsky, Woźnicki, 1929–2012), kurio vardu dabar pavadinta ir galerija, o XVIII a. viduryje statytoje Lvovo klarisių vienuolyno Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčioje įrengtas J. G. Pinzelio ir kitų XVIII a. Lvovo skulptorių išgelbėtų kūrinių muziejus. Beje, dalis į Vilnių atvežtų skulptūrų buvo specialiai restauruotos Vilniaus parodai ir viešai rodomos pirmą kartą.

Muziejaus nuotr.

J. G. Pinzelio kūryba ir gyvenimo paslaptis

Johanas Georgas Pinzelis – žmogus genijus, kurio skulptūros žavėjo Miuncheną, Paryžių, Prahą, Vieną ir kitus didžiuosius Europos miestus bei jų muziejų lankytojus. Kartu jis yra ir žmogus paslaptis, kurios iki galo nesugebėjo įminti net autoritetingiausi tyrėjai. Tad Valdovų rūmų muziejaus lankytojai turi galimybę susipažinti su vienu paslaptingiausių menininkų Europos dailės istorijoje ir vienu žymiausių Europos vėlyvojo Baroko skulptorių.

Kaip galėjo nutikti, kad tokio meistriškumo lygio skulptorius iki šiol buvo visiškai nežinomas? Filosofas, publicistas ir dabartinis Lvovo nacionalinės Boryso Voznyckio dailės galerijos vadovas Tarasas Vozniakas (Taras Vozniak) pripažįsta, kad kartais J. G. Pinzelio gyvenimas atrodo „gryna apgaule“. Skulptorius nuo pat pirmųjų savo kūrinių iškėlė itin aukštą meninę kartelę, tačiau paliko virtinę neatsakytų klausimų – kur jis mokėsi, kodėl žinomas vos vienas kitas jo biografijos faktas, o gal menininkas savo ankstyvojoje biografijoje turėjo ką slėpti ar nutylėti?

J. G. Pinzelis šiandien žinomuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1751 m. gegužės 13 d. Bučačo bažnytinių metrikų knygoje, ten įrašyta jo sudaryta santuoka. Pagal visoje Vidurio Europoje panašius gildijų nuostatus santuoka buvo sąlyga norint įgyti meistro teises ir atidaryti dirbtuves. Šios taisyklės XVIII a. vis dar laikytasi, nepaisant vis stiprėjančio menininkų siekio išsivaduoti iš jos gniaužtų. J. G. Pinzelio biografijos ir kūrybos tyrėjas, žymus lenkų dailės istorikas prof. habil. dr. Janas K. Ostrovskis (Jan K. Ostrowski) mano, kad išskirtinį talentą ir kūrybinę energiją vos per dešimtmetį pademonstravęs skulptorius tuokėsi būdamas maždaug trisdešimties metų. Todėl veikiausiai gimė apie 1720 m. ir, tikėtina, buvo vokiečių ar austrų kilmės, katalikas, kilęs iš Čekijos. Dar du metrikų įrašai 1752 ir 1759 m. liudija, kad J. G. Pinzelis turėjo du sūnus – Bernardą ir Antaną. Paskutinis 1762 m. spalio 24 d. įrašas nurodo, kad J. G. Pinzelio našlė ištekėjo trečią kartą. Todėl spėjama, kad mirties dieną J. G. Pinzeliui tebuvo vos apie keturiasdešimt metų.

Muziejaus nuotr.

Didžiojo meistro kūrybos dešimtmetis

J. G. Pinzelio kūrybos dešimtmečio palikimo tyrėjai įvardija, kad skulptoriaus darbai pasižymi savotišku archajiškumu ir yra paradoksalių kraštutinumų derinys. Kiekvienoje skulptūroje jis kūrė dvilypį lengvumo ir įtampos, ramybės ir dramatizmo jausmą. Techniniu požiūriu savo kūriniuose J. G. Pinzelis sugebėjo gana tiksliai perteikti atskiras žmogaus kūno dalis: plaukų sruogas, akis su ryškiais vokais ir blakstienomis, kaulėtas rankas ir pėdas, iš visų jėgų įtemptus raumenis. Tačiau šios detalės dažniausiai nesusiejamos į logišką visumą, o jas užvaldo ekspresijos ir dekoratyvumo siekis. Įspūdis kartais kuriamas nusižengiant žmogaus kūno anatomijai, o kūno dalys hiperbolizuojamos. Dinamikos, šešėlių žaismo įspūdį dar labiau sustiprina drabužių draperijos ir jų savitos kampuotos formos, užgožiančios kūnų formas. Skulptorius sugebėjo pritaikyti ir išskirtines technikos priemones, dažnai viršijančias medžiagos galimybes ir fizikos dėsnius. J. G. Pinzelis iš kelių medžio dalių sujungia didžiulį medžio bloką, leidžiantį sukurti monumentalią skulptūrą.

Akivaizdu, jog talentingas meistras savo dirbtuvėse dirbo ne vienas. Skaičiuojama, kad norint sukurti tiek nemažų skulptūrų ir jų kompozicijų, J. G. Pinzelio dirbtuvėse turėjo dirbti iki 30 darbuotojų. Tai buvo amatininkai, kurie ruošdavo medieną, atlikdavo kitus paruošiamuosius darbus, tapydavo ar auksuodavo. Dirbtuvėse turėjo dirbti ir kalvių, gaminusių tvirtinimo detales, taip pat specialius įrankius medžiui apdirbti ir ypač smulkioms detalėms drožti.

Kad ir kaip būtų keista, apie J. G. Pinzelio gyvenimą žinoma labai mažai, o štai jo kūrinių, nepaisant XX a. kataklizmų ir sunaikinimų, išliko palyginti daug. Be to, dalis sunaikintų kūrinių ir ištisų kompozicijų žinoma iš XX a. pirmos pusės fotografijų. Valdovų rūmų muziejaus parodoje rodomos keturios įspūdingos skulptūros, tyrėjų neabejotinai priskiriamos genialiam meistrui J. G. Pinzeliui.

Muziejaus nuotr.

Tarptautinė paroda Vilniuje

Tarptautinė paroda „Baroko skulptūros mistika: Johanas Georgas Pinzelis ir kiti XVIII a. Lvovo meistrai“ skiriama Vilniaus 700 metų sukakčiai paminėti. Ir tai nėra sutapimas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė XVIII a. taip pat buvo svarbus europinis vėlyvojo Baroko meno centras. Tačiau Vilnius, skirtingai nei Lvovas, pasižymėjo pirmiausia originalia vėlyvojo Baroko architektūra. Tad genialaus vėlyvojo Baroko skulptoriaus J. G. Pinzelio ir jo amžininkų iš Lvovo regiono kūrybos paroda, surengta vėlyvojo Baroko architektūros mieste Vilniuje, kviečia parodos lankytojus ne tik į mistinio Baroko praeitį, bet ir į tam tikrą kultūrinį dialogą, taip pat ragina giliau susipažinti su Vidurio Europos kultūros ir meno tradicijomis, jungiančiomis Vieną, Prahą, Miuncheną ir Krokuvą, Vilnių bei Lvovą.

Parodos globėjai: Lietuvos Respublikos kultūros ministras SIMONAS KAIRYS ir Ukrainos kultūros ir informacijos politikos ministras OLEKSANDR TKACHENKO. Kuriant parodos koncepciją kartu dirbo ir Lietuvos, ir Ukrainos muziejininkai: dr. Vydas Dolinskas, Gintarė Tadarovska, Marijus Uzorka, Tarasas Vozniakas.

Paroda veiks tris mėnesius. Ir pirmą kartą laikinojoje parodoje yra eksponatų, specialiai skirtų žmonėms, turintiems regėjimo negalią. Iš Ukrainos atvežtas ir 3D technologija atkurtas skulptūras lankytojai galės liesti rankomis, ras aprašus brailio raštu.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių