Aktorė V. Mainelytė: aš dar noriu vaidinti

Visų mylimą aktorę Vaivą Mainelytę reikėtų vadinti vilniete. Nors ji gimė ne sostinėje. Rokiškyje. Nors jos pirmasis teatras buvo ne sostinės. Šiaulių. Bet Vilniuje prabėgo bemaž du trečdaliai gyvenimo.

Dabartinis jos teatras – Nacionalinis dramos. Uždarytas remontui. "Aš dar noriu vaidinti naujoje teatro scenoje", – Teatro dienos, kuri švenčiama kovo 27-ąją, proga kalbėdama su "Vilniaus diena" sakė viena žymiausių ir elegantiškiausių teatro bei kino aktorių V.Mainelytė.

– Ką aktoriui reiškia Teatro diena?

– Tikriausiai, kaip ir kiekvienam mirtingajam, jo profesijos diena yra pagerbimas, prisiminimas. Ir dabar aš šią dieną švenčiu, dalyvauju. Teatralams malonu, kad žiūrovas prisimena, pasveikina. Daug kas pasikeitė. Didelė dalis mano kartos aktorių, su kuriais kūriau ir gyvenau daug metų, jau išėjo. Neseniai palaidojome mūsų vieną iš paskutinių mohikanų Vytautą Dumšaitį.

Teatras kviečia, kai yra jėgų, einame į spektaklius, bendraujame. Daugiau sveikinimų priimu telefonu, džiaugiuosi, kad prisimena. Ir tie, su kuriais visą gyvenimą bendravau, ir žiūrovai. Kol nuėjau iki parduotuvės, sulaukiau kokių keturių visai nepažįstamų žmonių sveikinimų. Taip ir švenčiu.

A. Ufarto / Fotobanko nuotr.

– Turbūt tie truputį netikėti sveikinimai labiausiai ir nustebina bei pamalonina.

– Tai visada taip. Todėl, kad žinai, jog artimas žmogus pasveikins, nes kaip ir privalu. O kai sveikina nepažįstamas, truputį kitaip. Žinote, metams einant, išeina ir mano žiūrovai. Jeigu jaunesnioji karta prisimena ir sveikina, tai tikrai labai malonu. Vadinasi, ne veltui prabėgusios dienos nei teatre, nei kine. Vadinasi, kažkam užkrito į širdutę mano vaidmenys.

Teatras – ne muziejus, kad sustatei visam gyvenimui eksponatus. Teatras keičiasi.

Tai jokia senų laikų nostalgija ir ilgesys. Aš viską labai natūraliai priimu. Tai yra natūralus procesas, ir teatras – ne muziejus, kad sustatei visam gyvenimui eksponatus. Teatras keičiasi. Keičiasi kartos ir išraiškos priemonės. Taip kad viskas natūralu. Tai, kas tau buvo labai miela ir brangu, kitam šios kartos aktoriui ne visada priimtina ir tai jis išreiškia kitomis priemonėmis. Viskas yra dėsninga.

– Kaip per tuos metus keitėsi Teatro dienos minėjimas?

– Buvo laikai, kai Teatro diena buvo švenčiama ypatingai. Kažkada ji buvo minėta su "Žalgirio" krepšinio komanda, su "Statybos" komanda. Pavyzdžiui, anuomet krepšininkai prieš aktorius žaidė su bokso pirštinėmis.

Būdavo visokiausių atrakcijų, persirengimų, personažų. Jei minėjimas vykdavo Kaune, Kauno sporto halėje, ten būdavo pilna žiūrovų, nepaisant to, jog pakliūti kainuodavo milžiniškus pinigus. Tada visi labai norėjo patekti į šventę, nes viskas buvo labai sąmojinga. Žaidė visi: ir vyresnės kartos, ir jaunesnės. Varžybas komentuodavo direktorius, o komentarai tokie, kad mes patys vos susilaikydavome aikštelėje. Po to labai maloniai visi drauge švęsdavome. Buvo linksmybių ir gausybė vaišių. O linksma todėl, kad jaunystė.

– O šiais metais galbūt pakišo koją tai, kad daug teatrų yra remontuojama arba renovuojama?

– Be abejo. Dabar Nacionaliniame dramos teatre turime tik Mažąją salę, kur daugiau vaidinami kompaktiški, kameriniai spektakliai. O didesniems, kur dekoracijos tikrai sudėtingos, tenka ieškoti vietų su didelėmis salėmis. To reikalauja ir mūsų spektaklis "Trys seserys". Jam reikia erdvės. Todėl ten jau jokio šventimo, bet mūsų broliai iš kito teatro maloniai pakvietė kartu atšvęsti.

O į renovacijos reikalus aš nesikišu. Kas daro – žino. Man užteko ir tokio teatro, koks buvo. Netgi teko jį ir statyti – plytas nešiojome visi pačioje pradžioje... Tuomet buvome įsikėlę į dabartinį Rusų dramos teatrą J.Basanavičiaus gatvėje, o dabar nebežinau, ar man beteks jame būti, todėl labai ramiai iš šalies žiūriu.

Kad atsinaujina, tai gerai. Vadinasi, yra planuose numatyta, turbūt, bus ir nauji pastatymai. Aš nedalyvauju administraciniame gyvenime ir nežinau, bet atsinaujinti yra gerai, ir kitus teatrus sutvarkys. Svarbu yra galimybė.

– Galbūt kitais metais Teatro dieną švęsite gražioje naujoje salėje.

– Pakalbėsime, kai taip atsitiks. Seniai seniai, kai Nacionaliniame dramos teatre triūsė statybininkai, aktorė a. a. Lidija Kupstaitė sakė: "Aš dar noriu vaidinti naujoje teatro scenoje."

Tad ir man atėjo eilė taip sakyti. Aš dar noriu vaidinti naujoje teatro scenoje.



NAUJAUSI KOMENTARAI

to anonimas

to anonimas portretas
menkysta esi. Labai apgailetinas

Anonimas

Anonimas portretas
Teišsipildo tavo moteriška svajonė-numirk tu scenoje,o mes aistringai paplosime ir giliai giliai užkasime,kad neišlystum.

Nieko tokio

Nieko tokio portretas
Dalinuosi metodika: 1.reikia pasmerkti sowietinius laikus;2. inicijuoti kokio nors miškinio atminimo lentos kabinimą;3. užkariavus tvartrlinių kontingentą, pakalbėti su kuo reikia kad panaudotų savo senuosius ryšius ir ,,nuleistų parašiutu" kokiam režisieriui ant galvos.(paaiškinimas:,,parašiutininkai"-dažniausiai nelabai turintys sugebėjimų, bet turintys gerus ryšius asmenys, ''nuleidžiami iš aukščiau"be jokių papildomų komentarų)
VISI KOMENTARAI 8
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių