Randa alternatyvų

Neseniai bendrovės „NielsenIQ“ atlikto išsamaus tyrimo duomenimis, mūsų šalies didmiesčiuose ir mažesniuose miestuose nevairuoja beveik trečdalis gyventojų. Kaimo vietovėse šis rodiklis keliais procentais mažesnis – maždaug penktadalis žmonių.

Iš 1,6 tūkst. 16–64 metų amžiaus apklaustųjų, apie 26 proc. nevairuoja. Vieni atranda vis daugiau nuosavo automobilio alternatyvų, kiti įvardija turį vairavimo baimių.

Anot specialistų, išsiversti be automobilio lengviausia gyvenantiems didmiesčiuose. Jei žmonės dirba tokiose vietose, kurias patogiai galima pasiekti pėsčiomis, viešuoju transportu ar privažiuoti dviračiu, paspirtuku arba naudojantis pavežėjo paslaugomis, gebėjimas vairuoti nebūtinas.

„Dar prieš keletą metų daugelio alternatyvų Lietuvoje nebuvo, todėl žmonės galėjo rinktis tik tarp viešojo transporto ir nuosavo automobilio. Nenuostabu, kad dabar vis dažniau naudojamos transporto priemonės, kurios padeda greičiau pasiekti reikiamą vietą išvengiant eismo spūsčių ir parkavimo išlaidų“, – aiškino draudimo bendrovės „Gjensidige“ Žalų departamento vadovė Baltijos šalims Viktorija Katilienė.

Noras būti nepriklausomiems

Pasak vairavimo mokyklos vadovo, saugaus eismo eksperto Artūro Pakėno, žmonės nesimoko arba nustoja vairuoti, kai jiems nėra tokio poreikio arba įvyksta pokyčių, kurie išugdo baimę.

„Norą vairuoti kartais užgožia baimė. Įtakos turi ne tik patirti eismo įvykiai ar pasikeitusios asmeninio gyvenimo aplinkybės, bet ir sąmoningas pasirinkimas nevairuoti gavus vairuotojo pažymėjimą. Yra nemažai jaunų žmonių, kurie išlaiko vairavimo egzaminus, tačiau taip ir nesėda prie vairo“, – dėstė pašnekovas.

Jo teigimu, taip nutinka dėl dviejų priežasčių: arba nepatyrusių vairuotojų pasiruošimo lygis būna labai žemas, arba gyvenimo aplinkybės susiklosto taip, kad žmogus ir toliau geba išsiversti be automobilio. Pasitaiko atvejų, kai vairuotojo pažymėjimas įgyjamas nedideliame mieste, o didmiestyje prie vairo jaučiamasi neužtikrintai.

„Dažniausiai vėl vairuoti nori tie, kurie jaučia poreikį būti nepriklausomi nuo aplinkinių. Tokie žmonės jaučia, kad nevairuojant nukenčia jų gyvenimo kokybė. Savaitgalį jie be kitų pagalbos negali nuvykti į sodybą. Arba pradeda dirbti darbą, kuriam atlikti reikalingas automobilis. Gyvenantys užmiestyje negali pasiekti mieste esančių medicinos įstaigų ar patenkinti apsipirkimo poreikių“, – vardijo saugaus eismo ekspertas.

Statistika: Lietuvoje nevairuoja maždaug ketvirtadalis gyventojų, JAV šis rodiklis kur kas žemesnis. / Vytauto Petriko nuotr.

Tempas – individualus

Pasak A. Pakėno, norintys sugrįžti prie vairo privalo turėti tvirtą motyvaciją, svarbiausia – surasti sau tinkamiausią individualų būdą prisijaukinti vairavimą.

„Žmonės, kurie nori vairuoti po pertraukos, dažniausiai pagalbos ieško artimoje aplinkoje, tariasi su pažįstamais, kurie pažeria įvairiausių patarimų, kartais keistų, kaip išvažiuoti į kelią naktį, kai eismas neintensyvus. Arba šeimos nariai sėda į keleivio vietą ir savo nurodinėjimais sukelia dar didesnę įtampą vairuoti bijančiam artimajam. Šis ir toliau patiria stresą, todėl problema nesprendžiama“, – analizavo vairavimo mokyklos vadovas.

Jis pataria kreiptis į profesionalius vairavimo mokytojus, kurie netgi yra sukūrę specialių programų prie vairo norintiems grįžti žmonėms. Tiesa, kiekvienam, norinčiam dar kartą grįžti į eismą, reikia skirtingai praktikos ir laiko. Vieniems pakanka kartu su mokytoju pavažinėti porą savaičių ir jie jau išdrįsta keliauti savarankiškai. Kitiems reikia 2–4 mėnesių ar net pusmečio praktikos specialisto draugijoje.

„Svarbu pajusti, kaip greitai vairuoti besimokantis asmuo adaptuojasi, prisitaiko prie aplinkos ir tik po dviejų trijų pamokų galima numatyti jo tobulėjimo kelią“, – aiškino vairavimo mokyklos vadovas.

Jo teigimu, vien praktikos dažnai neužtenka. Mat užsiėmimų kiekybė ne visada perauga į kokybę, nes baimė vairuoti kyla ne todėl, kad kažkas negeba teisingai pasukti vairo ir laiku nuspausti stabdžių pedalo. Daug didesnė problema yra žmogaus galvoje, todėl pirmiausia būtina įveikti gilumines priežastis.

Šeimos nariai sėda į keleivio sėdynę ir savo nurodinėjimais sukelia dar didesnę įtampą vairuoti bijančiam artimajam.

Specialios metodikos

A. Pakėno teigimu, yra nemažai būdų, kurie padeda įveikti vairavimo baimes. Pavyzdžiui, instruktoriai naudoja organizacinę priemonę „MasterMind“, kai į grupes susirenka žmonės, turintys tą pačią spręstiną problemą, šiuo atveju – vairavimo baimę.

Susitikimų metu, moderuojant specialistui, žmonės dalijasi asmenine patirtimi, padeda kitiems grupės nariams palaikymu ir padrąsinimu. Kartais būna efektyvios ir asmeninės konsultuojamojo ugdymo sesijos. Į užsiėmimus įtraukiamos ir praktinio vairavimo pamokos. Darbas tokiose grupėse yra labai efektyvus, nes, kitaip nei artimoje aplinkoje, suteikia pritarimą ir palaikymą.

Yra vairavimo pamokų metodikų, nurodančių, kaip parinkti maršrutus, kaip neišgąsdinti mokinio, kaip skirti praktines užduotis.

„Besimokančiam svarbiausia patikėti, kad jam pavyks, todėl reikėtų pradėti nuo tokių vairavimo užduočių, kurios jam gerai sekasi. Taip gimsta pasitikėjimas savo jėgomis ir galima imtis dar sudėtingesnių praktinių veiksmų“, – pasakojo vairavimo mokyklos vadovas.

A. Pakėnas pabrėžia, kad vairavimas – dirbtinai išugdytas žmogaus įgūdis, todėl jo ugdymą reikia nuolat palaikyti.